Didžiąją dalį savo karjeros A.Politkovskaja skyrė rašymui apie Čečėniją siaubiančius karus.
Pirmasis jų Rusijos prezidento Boriso Jelcino įsakymu buvo pradėtas 1994-aisiais. Vėliau karinius veiksmus tęsė tuometinis premjeras ir dabartinis Kremliaus vadovas Vladimiras Putinas.
Maskva įvedė savo kariuomenę, neva siekdama „pažaboti neteisėtų ginkluotų grupuočių veiklą Čečėnijos Respublikos teritorijoje“. Neoficialiais duomenimis, šiame konflikte galėjo žūti 80–100 tūkst. žmonių.
Nors Pirmajame Čečėnijos kare pergalę skelbė partizanines taktikas naudojantys čečėnai, konfliktas visuomenėje paliko itin gilius randus.
Nors Pirmajame Čečėnijos kare pergalę skelbė partizanines taktikas naudojantys čečėnai, konfliktas visuomenėje paliko itin gilius randus.
Tūkstančiai vyrų buvo nužudyti, sužaloti ar dingo be žinios. Sutuoktinių, sūnų ir tėvų netekusios bei nevilties apimtos čečėnės pradėjo vykdyti teroristinius išpuolius. Visą neilgą gyvenimą miškuose praleidę, ar dar blogiau – artimųjų kankinimus regėję jaunuoliai prasmę ėmė matyti tik kare ir galimybėje atkeršyti.
1999 metų spalio 4 dieną Rusijos pajėgos vėl įžengė į tuo metu Ičkerijos Čečėnų Respublika besivadinančią teritoriją ir pradėjo Antrąjį Čečėnijos karą.
Maskva teigė, kad tokiu būdu buvo atsakoma į čečėnų įvykdytą kaimyninio Degastano užpuolimą ir namų sprogdinimus Rusijos miestuose, per kuriuos žuvo daugiau nei 300 žmonių. Tiesa, manoma, kad šiuos sprogdinimus režisavo pati Rusijos vyriausybė.
Pasinaudodamas antičečėniškos isterijos banga, 2000-aisiais V.Putinas, kaip „šalies gelbėtojas“, atėjo į valdžią.
Svarbiausia – informacija
A.Politkovskaja nuolat rengė reportažus iš konflikto siaubiamų teritorijų. Ten, kur negaliojo įstatymai, o kariškiai elgėsi itin žiauriai, ji keliavo viena arba lydima poros apsaugininkų. Siekdama išklausyti ir padėti nevilties apimtiems čečėnams, ji kentė korumpuotų biurokratų ir karininkų pažeminimus bei nuolat rizikavo savo gyvybe.
Sakydama, kad „svarbiausia – informacija, o ne tai, ką apie ją manai“, A.Politkovskaja detaliai aprašydavo pačios regėtus ir vietinių papasakotus žiaurumus: į kaimus atvažiuojančius karius, išsivežančius šeimos vyrus, kurie vėliau dingsta be žinios, ar šeimos narių akivaizdoje prievartaujamas dukras.
Puikiai suvokdama karo padarinius, žurnalistė neteisia amoraliai besielgiančių čečėnų. Ji kelia nepatogius klausimus, būdama rusė šiame konflikte neneigia Maskvos kaltės – tiesiog ramiu tonu rašo, ką mato, aiškina įvykių priežastis ir pasekmes.
Po apsilankymo subombarduotoje prieglaudoje, kurioje gyvena karo suluošinti vyrai, našlės ir vaikai, A.Politkovskaja rašo:
„Nuo gultų nušoko kokių septynerių metų berniukas. Jis atkišo iš medžio išdrožtą automatą ir riktelėjo: „Tu – rusė?“ Suaugusieji jį sudraudė, bet jis šūktelėjo: „Tu fašistė!“ Kaukaze vykstantis karas nuo galvos iki kojų apdrėbė purvu visą tautą. Ar jau pradėjote svarstyti, kaip visa tai nusiprausime?“
A.Politkovskaja: „Kaukaze vykstantis karas nuo galvos iki kojų apdrėbė purvu visą tautą. Ar jau pradėjote svarstyti, kaip visa tai nusiprausime?“
Nuolat keliaudama po Čečėniją ir padėdama vietiniams, ji įgavo čečėnų pasitikėjimą. Todėl nenuostabu, kad 2002-aisiais čečėnų teroristams užėmus Maskvos Dobruvkos teatrą populiaraus miuziklo „Nord Ost“ metu derėtis buvo pakviesti ne politikai ir diplomatai, o būtent A.Politkovskaja, pirmu reisu atskubėjusi iš JAV.
Ji detaliai aprašo, kaip jaučiasi beginklis žmogus, besiderantis su iki dantų apsiginklavusiais, viltį praradusiais ir mirties nebijančiais teroristais. Ji atvirai pasakoja, ką išgyvena žmogus, nuo kurio priklauso šimtai gyvybių.
Nors A.Politkovskaja padarė viską, ką galėjo, ilgą laiką jautėsi kalta už įkaitų dramos metu žuvusius 130 žmonių.
Pasikėsinimų kasdienybė
2004 metais Šiaurės Osetiją šokiravo ne mažiau kruvinas išpuolis. Rugsėjo pirmą dieną čečėnų teroristai Beslano mokykloje į nelaisvę paėmė 1200 žmonių, iš jų – 770 vaikų. Rusijos kariuomenės šturmo metu žuvo 331 įkaitas.
Rusijos teisėsauga ligi šiol „tiria“ išpuolį. Nužudytų vaikų motinos vis dar klausia, kodėl įspėjimą apie ataką gavę pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų užkirsti tam kelią ir galiausiai liko nenubausti.
Rusijos teisėsauga ligi šiol „tiria“ išpuolį. Nužudytų vaikų motinos vis dar klausia, kodėl įspėjimą apie ataką gavę pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų užkirsti tam kelią ir galiausiai liko nenubausti.
Įkaitų drama tęsėsi tris dienas, per kurias netilo klausimai – kur A.Politkovskaja? Prisimindami derybas su čečėnų teroristais „Nord Ost“, daugybė žmonių manė, kad žurnalistė galėtų būti naudinga ir Beslane.
Į Šiaurės Osetiją išvykusi žurnalistė kelionės tikslo taip ir nepasiekė. Lėktuve užsisakiusi juodosios arbatos, A.Politkovskaja po 20 minučių prarado sąmonę. Nežinomu toksinu buvo smarkiai pažeisti vidaus organai, tačiau galiausiai pavyko išgelbėti žurnalistės gyvybę.
Kaltininkai nebuvo surasti, tačiau nekyla abejonių, kad tai – pasikėsinimas nužudyti. Juk Kremliui apie įtarimais ir melais apipintą įkaitų dramą rašantys žurnalistai buvo itin nepatogūs.
Vis dėlto A.Politkovskajos mirties siekė ne tik Rusijos vyriausybė – grasinimais svaidydavosi ir itin žiaurūs bei įtakingi Čečėnijos lyderiai. Žurnalistė su jais kovoti pasirinko vienintelį jai likusį ginklą – viešumą: visus grasinimus kantriai publikuodavo „Novaja gazeta“ puslapiuose.
Pavyzdžiui, vienas žiauriausių Čečėnijos lyderių rašė:
„Atleiskite už sutrukdymą, bet Jūs turite 10 parų paskelbti paneigimo straipsnį pagal medžiagą „Dingstantys žmonės“, kitaip Jūsų apsaugai pasamdytas milicijos darbuotojas Jums nepadės.“
A.Politkovskaja puikiai suvokė jai gresiantį pavojų, tačiau nesutiko visam laikui išvykti iš Rusijos sakydama, kad „tremtis – ne jai“. Taip pat žurnalistė žinojo, kad žmonės žūsta vien todėl, kad susisiekia su ja ir perduoda informaciją.
2006-ųjų spalio 7 dieną A.Politkovskaja buvo rasta negyva savo daugiabučio lifte Maskvos centre. Į ją šauta keturis kartus, vienas iš šūvių buvo paleistas į galvą. Tą pačią dieną savo gimtadienį šventė V.Putinas.
Kalbėdamas apie žurnalistės nužudymą, V.Putinas sakė, kad A.Politkovskaja „nebuvo reikšminga“ ir pavadino ją žurnalistka.
Kalbėdamas apie žurnalistės nužudymą, V.Putinas sakė, kad A.Politkovskaja „nebuvo reikšminga“ ir pavadino ją žurnalistka.
Rusų kalboje moteriškos giminės galūnė kai kurių profesijų pavadinimuose prideda paniekinantį atspalvį. Tokiu būdu Kremliaus vadovas paskutinį kartą subtiliai įgėlė jį nuolat kritikavusiai A.Politkovskajai.
Nors A.Politkovskaja atrodė nepalaužiama ir artimuosius nuolat ramindavo, esą, viskas bus gerai, po jos mirties kompiuteryje rastas užsienio žiniasklaidai skirtas, tačiau taip ir nepublikuotas straipsnis, atskleidžia, kokia iš tiesų ji buvo pavargusi.
„Aš daugiau nebenoriu nuodų, areštų, grasinimų paštu ir internetu, telefono skambučių su grasinimais nužudyti. Man svarbiausia tęsti savo darbą, atvaizduoti gyvenimą tokį, kokį jį matau, kiekvieną dieną priimti lankytojus, kuriems nėra daugiau kur kreiptis su savo bėdomis, nes, Kremliaus nuomone, jų istorijos yra neskelbtinos. Vienintelė vieta, kur jas gali paviešinti, yra mūsų laikraštis „Novaja gazeta“. Tai kuo aš kalta? Papasakojau tik tai, ką pati mačiau, tik tiesą ir nieko daugiau.“
Švelnioji Anos pusė
Pasaulyje žinoma kaip bebaimė žurnalistė, akis į akį susidurianti su ciniškais politikais ir žiauriais kareiviais, A.Politkovskaja neabejotinai turėjo jautriąją pusę.
Skyriuje „Kitokia Ana“ pateikiami su politika nesusiję arba mažai susiję straipsniai – nuo pastangų į normalų gyvenimą sugrąžinti traumuotą šunį iki kelionės į Paryžių.
A.Politkovskaja: „Aš nekeliaklupsčiauju prieš Vakarus dėl to, kad pas juos viskas yra geriau, nes švariau. Bet gryna teisybė, kad pas juos kur kas dažniau nei pas mus viskas yra kažkaip žmoniškiau.“
Viename straipsnyje ji pasakoja apie matytą miuziklą ir svarsto apie aistrą, kitame – su švelniu ironijos prieskoniu aprašo susitikimą su JAV prezidentu George'u Bushu.
A.Politkovskaja daug keliavo – ji buvo nuolat laukiama Europos ir JAV televizijų laidose, nors pati į jas nesiverždavo.
Būdama arši Kremliaus kritikė, ji drąsiai peikė ir Vakaruose matomas blogybes, jos kalba ne visada buvo politiškai korektiška.
Vis dėlto po apsilankymo Australijoje žurnalistė rašė:
„Aš nekeliaklupsčiauju prieš Vakarus dėl to, kad pas juos viskas yra geriau, nes švariau. Bet gryna teisybė, kad pas juos kur kas dažniau nei pas mus viskas yra kažkaip žmoniškiau.“
***
A.Politkovskaja žuvo prieš 11 metų, o Čečėnijos karai Europoje seniai pamiršti.
Vis dėlto žurnalistės įžvalgos ir surinktos asmeninės istorijos padeda suprasti šiandien vykstančius procesus. Pirmiausia – V.Putino režimą, ligi šiol persekiojantį ir žudantį nepriklausomus žurnalistus ir opozicionierius.
Išsamiai aprašytas karo metu patiriamų žiaurumų poveikis žmogui sufleruoja, kodėl šiandien čečėnai skuba kariauti į Siriją arba kodėl kruvini konfliktai terorizmo ne naikina, o tik jį gimdo.
O kur dar Kremliaus agresija Ukrainoje ir ambicijos kitose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse?
Šią knygą lietuvių kalba išleido leidykla „Kitos knygos“, iš anglų ir rusų kalbų vertė Donatas Stačiokas ir Vesta Adomaitienė.
