Visi jau pripratome kartoti tarytum neatsiejamų žodžių junginį – „V.Putino Rusija“. Taip sakome norėdami pabrėžti, kad kalbame ne apie paprastus šalies žmones, o apie valstybę esą surakinusį putinizmo režimą.
Taip sakome ir siekdami parodyti, kad Rusijoje valdžia tiesiog primeta savo valią – naujus karus, mokesčius ar represijas – visuomenei.
Yra ne visai taip, sako S.Greene'as ir G.Robertsonas. Ne tik sako, bet ir parodo – iš esmės jų knyga yra ne per ilgiausias, bet kruopštus tyrimas, kuriuo ir siekiama įrodyti, ir, manyčiau, įrodoma, kad reikia kalbėti ne vien apie „V.Putino Rusiją“, bet ir apie „Rusijos V.Putiną“.
Meilės diktatoriui fenomenas
Autorių teigimu, galia Rusijoje yra ne primetama, o sukonstruojama drauge su liaudimi. Žinoma, prievartos yra, bet Kremliaus ir konkrečiai V.Putino konsensusas su žmonėmis toks, kad daugelis rusų palyginti švelnioms (Rusijos istorijoje būta kraupesnių akcijų, – red.) represijoms pritaria.
Kitaip tariant, galia, kurią pasaulis paprastai linkęs priskirti V.Putinui, iš tiesų į Kremlių suplaukia iš milijonų šalies piliečių. Būtent jie įgalina režimą veikti taip, kaip jis veikia – autoriai pastebi iš istorijos pamokų žinomą liaudies meilės diktatoriui fenomeną.
Fanatiškose demonstracijose, kuriose palaikoma valdžia, dalyvauja ar į purviną karą Donbase kaip savanoriai veržiasi mažuma.
S.Greene'as ir G.Robertsonas analizuoja apklausų duomenis, patys kalbasi su šimtais rusų, nagrinėja tendencijas socialiniuose tinkluose.
Didžioji dauguma savo paramą Kremliui išreiškia banaliau. Verslininkai ragina pavaldinius balsuoti už V.Putiną, mokytojai apdalina mokinius istorijomis apie šauniojo prezidento nuotykius – trumpiau tariant, rusai tiesiog maišo patriotizmą ir lojalumą prezidentui.
Kad V.Putinas iš tiesų populiarus, kad apklausos nemeluoja ir kad jo valdžia gyva ne vien represijomis, jau pripažinę daug žurnalistų, politologų ir sociologų. Bet kažin ar kas nors anksčiau buvo taip nuodugniai išnagrinėjęs tąjį populiarumą.
S.Greene'as ir G.Robertsonas analizuoja apklausų duomenis, patys kalbasi su šimtais rusų, nagrinėja tendencijas socialiniuose tinkluose. O tada parodo, kaip Kremlius sukūrė paramą valdžiai: perėmęs televizijų kontrolę ir ėmęs rengti kampanijas internete.
Režimo strategai sumaniai panaudojo tokias temas kaip homoseksualumas ir šventvagystės, kad atbaidytų nemažą visuomenės dalį nuo vakarietiškų vertybių ir tuos pačius žmones atvestų pas Rusijos ir rusiškos kultūros gynėją Nr. 1 – V.Putiną.
Labai svarbi Krymo aneksija
Kertinio posūkio riboženkliu šioje transformacijoje autoriai vadina Rusijos 2014 metais įvykdytą Krymo aneksiją.
Antai kalbinamas opozicionierius Leonidas Volkovas Krymą vadina „stebuklinga pupa“, kurią herojus kompiuteriniame žaidime gali pagriebti, kad prailgintų savo gyvenimą ir galias.
Vis dėlto Krymas ne tik kilstelėjo V.Putino reitingus tokiu metu, kai jo populiarumas jau buvo pradėjęs slopti. Daugeliui rusų šis pusiasalis – istorinė Rusijos žemė, kuriai jie jaučia tokius sentimentus, kokių, kaip pastebi autoriai, niekada nejaus Narvai, Latgalai ar Visaginui.
Aneksija esą sukūrė naujų tapatybių ir sukėlė patriotizmo bangą, neskubančią nuslūgti net dabar.
Šiuolaikinėje Rusijoje itin keista tai, kad piliečių parama būtent V.Putinui nemažėja net visuomenei nejaučiant jokio optimizmo nei dėl dabarties, nei dėl ateities.
S.Greene'as ir G.Robertsonas apklausų ir pokalbių su rusais pagalba parodo, kad Krymas atnaujino kontraktą tarp valstybės ir rinkėjų – kad parama V.Putinui ėmė priklausyti ne vien nuo „ekonominių pasiekimų, bet ir nuo emocijų bei didžiavimosi neva vėl galinga Rusija“.
Aišku, paradoksų nestinga. Šiuolaikinėje Rusijoje itin keista tai, kad piliečių parama būtent V.Putinui nemažėja net visuomenei nejaučiant jokio optimizmo nei dėl dabarties, nei dėl ateities.
Pavyzdžiui, 54-erių Marina iš Sankt Peterburgo knygos autoriams pareiškia: „Viskas dabar kainuoja brangiau. Tai, ką mokėdavau už komunalines paslaugas prieš penkerius metus, tėra dalelė to, ką moku dabar. Ir, aišku, tiek mano alga nepakilo.“
Marina nė negalvoja, kad situacija gali pagerėti – jai svarbu, kad padėtis nepablogėtų. Tačiau moteris, kalbinta 2018-ųjų pradžioje, kovo mėnesį vis tiek žadėjo balsuoti už V.Putiną.
Protestuoja net ne opozicija
Knygos autorių teigimu, tokio paradokso paaiškinimas – ne Rusijos praeityje. Jie atmeta pabodusius ir ksenofobiškus teiginius, esą „Rusija, neturinti demokratiškos patirties, pasmerkta amžinai autokratijai“.
Ne, S.Greene'o ir G.Robertsono išvada – kad problema politinė. Jie sutinka su L.Volkovu, tvirtinančiu, kad „pagrindinis opozicijos priešas – tikėjimo, kad kažką galima pakeisti, stoka“, ir kad „žmonėms 20 metų buvo kalama į galvą, kad pakeisti nieko negalima.
Bet autoriai taip pat teigia, kad dabartinė pusiausvyra Rusijoje labai trapi. Tarkime, Kremlius turėjo sušvelninti pensijų reformą, dėl kurios į gatves išėjo dešimtys tūkstančių piktų senolių, rašoma ir apie protestus dėl daugiabučių griovimo didmiesčiuose, apie nepatenkintus tolimųjų reisų vairuotojus.
Turbūt ironiška, kad Sovietų Sąjungos griūtis, kuri buvo žaibiška, gali būti geriausia nuoroda į tai, ko laukti ateityje.
Mitinguoti dabar drįsta ir tie, kurie savęs netgi nevadina opozicija. Yra nacionalistai, nepatenkinti, kad V.Putinas „nenuėjo iki galo“ Ukrainoje, yra valdžios institucijose dirbantys liberalai, kuriems baisu dėl režimo vykdomos Rusijos saviizoliacijos.
Garsusis čekas Vaclavas Havelas kadaise taikliai rašė, esą komunistinėje santvarkoje vienybės fasadas negriūna tik todėl, kad daugelis žmonių klusniai vaidina jiems priskirtus vaidmenis.
Tačiau jei pagaliau išdrįstama pagalvoti kitaip ir drąsiau, režimai ima griūti. Turbūt ironiška, kad Sovietų Sąjungos griūtis, kuri buvo žaibiška, gali būti geriausia nuoroda į tai, ko laukti ateityje.
-
„Už Kremliaus sienų“: P.Pomerantsevas kviečia į ekskursiją po skaitmeninių karų fronto linijas
-
„Už Kremliaus sienų“: kaip rusai atrado ir prarado Ameriką
-
„Už Kremliaus sienų“: Rusijos ir JAV karo galimybė – naujoje buvusio CŽV eksperto knygoje
-
„Už Kremliaus sienų“: Rusijos imperija svetur – kaip Kremlius vilioja ir medžioja tėvynainius užsienyje
