„Agentė Sonja“ nebuvo femme fatale, kuri slėpdavo mažytį pistoletą rankinėje. Ne, ji buvo šnipė, kuri mylėjo savo vaikus ir kankinosi, kai turėjo juos palikti.
Ji buvo moteris, kuriai sunkiai sekdavosi surasti auklių toms valandoms, kai reikėdavo atlikti žvalgybines užduotis. Ji buvo moteris, kurios širdį sudaužė lengvabūdiškas vyras.
Kitaip tariant, „Sonja“ buvo įprasta moteris – su savo troškimais, nuoskaudomis ir svajonėmis. Bet čia galime grįžti prie B.Macintyre'o, kuris iškart pasakytų – tikrai ne.
Jis kaip tik pasakytų, kad net legendinis Johnas Le Carre'as nebūtų galėjęs sugalvoti Ursulos Kuczynski – „agentės Sonjos“. Vieną B.Macintyre'o knygą „Šnipas ir išdavikas“ („The Spy and the Traitor“) cikle „Už Kremliaus sienų“ jau apžvelgėme, o „Agentė Sonja“ – naujausias autoriaus darbas.
Šnipų pasaulio barbė devyndarbė
Kaip ir prieš dvejus metus, taip ir dabar B.Macintyre'as pasakojimo giją, kuri driekiasi nuo Veimaro Respublikos iki Šaltojo karo laikų, audžia meistriškai. Tai ne šiaip dokumentika, tai – istorija, tiesa, galbūt iki trilerio ir netraukianti.
Įspūdingas vien veiksmo vietų pasirinkimas. Ursula – „Sonja“ – čia Kinijoje, margaspalviame, kontrastingame Šanchajuje, čia Sovietų Sąjungoje, čia idiliškame kaime Anglijoje, kur visi reikalai tvarkomi važinėjant dviračiu.
Gyvendama Anglijoje U.Kuczynski augino tris vaikus, jos vyras „Lenas“ netoliese dirbo aliuminio gamykloje. Ji buvo draugiška, bet gana nuošali, angliškai kalbėjo su nežymiu akcentu, kepė puikius pyragus.
Jos kaimynai tikrai nežinojo, kad moteris, kurią jie vadino „ponia Burton“, iš tiesų buvo Raudonosios armijos pulkininkė, pasišventusi komunistė, patyrusi sovietų karinės žvalgybos agentė ir šnipė, veikusi Kinijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, galiausiai – pokario Didžiojoje Britanijoje.
Žinoma, nė nenutuokė kaimynai ir to, kad visi trys „ponios Burton“ vaikai turi skirtingus tėvus. Kad „Lenas Burtonas“ – irgi slaptasis agentas.
Ne tik jie, bet ir net gera pažįstama Ursulą laikę žmonės dažnai nežinojo, kad ji – Vokietijos žydė, fanatiška nacizmo oponentė. Ji per Antrąjį pasaulinį karą šnipinėjo fašistus, o jam pasibaigus – britus ir amerikiečius.
U.Kuczynski SSRS dar ir padėjo nugvelbti iš Londono duomenis, reikalingus atominės bombos kūrimui.
Galiausiai tie kaimiečiai tikrai nežinojo, kad „ponia Burton“ savo paskutinėje karinėje misijoje sugebėjo prakišti komunistų šnipų į ypač slaptą amerikiečių operaciją, kurios metu į mirštantį Trečiąjį Reichą buvo atgabenti prieš nacizmą nusiteikę vokiečiai.
Šie „gerieji vokiečiai“, Vašingtono įsitikinimu, dirbo – šnipinėjo – Amerikai. Bet iš tiesų jie dirbo pulkininkei Kuczynski.
Kaip paaiškėjo gerokai vėliau, ji SSRS dar ir padėjo nugvelbti iš Londono duomenis, reikalingus atominės bombos kūrimui.
Sistemos klaikumo nesureikšmino
Skaitant naujausią B.Macintyre'o knygą, nesunku suvokti, kad autorius pabrėžtinai parašė moters istoriją.
Remdamasis pačios agentės dienoraščiais, parodančiais, kaip nelengva buvo būti ir motina, ir šnipe pavojingiausiais XX amžiaus dešimtmečiais, rašytojas vaizdžiai pademonstruoja, kad U.Kuczynski visada apgaudavo ją nuvertinančius vyrus.
Jos kelionė prasidėjo palaidose Berlyno gatvėse, kur nuolat mušėsi naciai ir komunistai. Jaunai Ursulai, augusiai turtingoje, pasaulietiškoje žydų šeimoje, atrodė, kad tik komunistai turi užtektinai ryžto kautis su rudmarškiniais, – todėl juos ir pasirinko.
O susiviliojusi pažadais apie darbininkišką utopiją, būsimoji „agentė Sonja“ nuo misijos daugiau nebenukrypo.
1942-ųjų vasarą U.Kuczynski, padedama savo brolio Jürgeno, užverbavo vieną didžiausių XX amžiaus pirmosios pusės žuvų – mokslininką Klausą Fuchsą, dirbusį su superslaptu atominės bombos projektu.
Kai JAV prezidentas Harry Trumanas 1945 metais per Potsdamo konferenciją pasakė Josifui Stalinui apie galingą naują ginklą, sovietų diktatorius nė kiek nenustebo. K.Fuchsas per U.Kuczynski jau kuris laikas siuntė informaciją apie branduolinį ginklą.
Nei žudymai, nei akivaizdi komunistinio rojaus statybų nesėkmė jos, panašu, netrikdė – U.Kuczynski viską paaukojo svajonei, suręstai iš melo.
Britai tikrąją „ponios Burton“ tapatybę išsiaiškino tik 1950 metais, kai „agentę Sonją“ išdavė suimtas K.Fuchsas. Bet U.Kuczynski jau buvo palikusi Angliją.
Tų pačių 1950-ųjų kovą šnipė jau vaikštinėjo Berlyne, kuriame nebuvo viešėjusi du dešimtmečius. U.Kuczynski pasirinko Ruth Werner slapyvardį ir ėmė rašyti nuotykių knygų vaikams.
Beje, šią SSRS šnipinėjimo milžinę Anglijoje buvo aplankę du britų tarnybos MI5 agentai. Bet po apklausos jie nieko nesuuodė – skirtingai nei jų kolegė Milicent Bagot, kuriai sėkmingai demaskuoti agentę sutrukdė tų pačių „vyrų profesionalų“ nemokšiškumas.
Galvoje kirba vienintelė gana nemaloni išnaša, kuriai B.Macintyre'as dėmesio beveik neskiria. O dilema tokia: kaip ši įspūdinga agentė galėjo kuo ramiausiai vykdyti Kremliaus užduotis tuo pat metu, kai net jos draugai, o apskritai šimtai tūkstančių žmonių, vis dingdavo lageriuose ar per valymus?
„Agentė Sonja“ Berlyne tikrai turėjo matyti vakarinę ir rytinę miesto dalis atskyrusią sieną. Bet nei žudymai, nei akivaizdi komunistinio rojaus statybų nesėkmė jos, panašu, netrikdė – U.Kuczynski viską paaukojo svajonei, suręstai iš melo.