Knyga „Raudonasis tinklas“, kuri turi ir paantraštę – „Kova tarp Rusijos skaitmeninių diktatorių ir naujųjų virtualių revoliucionierių“, buvo išleista dar 2015 metais.
Tada iki JAV prezidento rinkimų, kuriuose triumfavo Donaldas Trumpas ir į kuriuos, kaip nustatė JAV žvalgybos tarnybos, kišosi Rusijos trolių kariauna, buvo likę dar daugiau nei metai. Nebuvo prasidėjusi net kampanija.
Tačiau po Rusiją jau buvo nuvilniję 2011–2012 metų protestai, po Ukrainą 2013–2014 metais – Maidano sukilimas. Jau buvo aneksuotas Krymas, sukeltas karas Donbase.
Kaip pastebi Rusijos tiriamosios žurnalistikos, kuri vis labiau spaudžiama, asai A.Soldatovas ir I.Borogan, mūšiai vyko ir internete – kas pamirštų masinę propagandos kampaniją, kai Kremlius užpylė Krymo ir Rytų Ukrainos gyventojus, kurių ne vieną dešimtį tūkstančių suklaidino?
Didžiulė propagandinė kampanija
Dezinformacinės atakos buvo vykdomos ne tik vadinamajame runete, pavyzdžiui, socialiniame tinkle „VKontakte“, kuriame bent jau 2014-aisiais buvo užsiregistravę 20 mln. ukrainiečių, bet ir Vakarų šalių žiniasklaidos portaluose.
Daugybę Ukrainos rusakalbių ir, žinoma, pačios Rusijos rusų, įtikino propaganda, esą etniniams rusams Ukrainoje yra kilęs pavojus.
Internetą užplūdo melagingi pranešimai iš Rytų Ukrainos, suklastotos, iš visai kitų įvykių paimtos nuotraukos. Karo Sirijoje aukos pagražintose nuotraukose virto kankiniais iš Luhansko ir Donecko, kuriuos žudo Ukrainos „fašistų chunta“.
Viena nuotrauka buvo itin jaudinanti – joje užfiksuota mergaitė, sėdinti prie negyvos moters kūno ir verkianti. Prierašas anglų kalba skelbė: „Tai demokratija, vaikeli. Ukrainos armija žudo Donbaso žmones.“ Buvo sukurta ir grotažymė #SaveDonbassPeople.
Iš tiesų tai visai ne nuotrauka iš karo Ukrainoje, o iš dar 2010 metais pastatyto rusiško filmo „Bresto tvirtovė“, kuriame pasakojama apie nacių invaziją į Sovietų Sąjungą 1941-aisiais.
Daugybę Ukrainos rusakalbių ir, žinoma, pačios Rusijos rusų, įtikino propaganda, esą etniniams rusams Ukrainoje yra kilęs pavojus.
A.Soldatovas ir I.Borogan 2015-aisiais rašė, kad Vakaruose dezinformacinė kampanija nebuvo tokia sėkminga – amerikiečių, britų, prancūzų, italų žurnalistai greitai suprato, kad portalai ir socialiniai tinklai yra puolami ne nuoširdžiai įsiutusių, o Kremliaus apmokamų trolių.
Suprato ne tik žurnalistai. Pats garsusis „trolių fabrikas“ Sankt Peterburge vienoje ataskaitoje apie operacijas JAV, kurią 2014 metais paviešino „Anonymous International“, rašė: „Akivaizdu, kad prorusiškus komentarus auditorija vertina itin neigiamai. Be to, vartotojai suvokia, kad komentarai parašyti iš ideologinių paskatų arba apmokėti.“
Daug investavo į rinkimus JAV
Tačiau „Raudonojo tinklo“ autoriai, regis, galėjo klysti dėl Kremliaus trolių poveikio Vakaruose. Dabar jau aišku, kad Rusijos kiberagentai daug investavo į pernykščius JAV prezidento rinkimus – feisbuke ir tviteryje troliai tiesiog siautėjo demonizuodami D.Trumpo varžovę demokratę Hillary Clinton.
„Facebook“ šį rudenį teko pripažinti, kad tas pats „trolių fabrikas“ Piteryje buvo nupirkęs reklaminių pranešimų už 100 tūkst. dolerių.
Nors naivoka manyti, kad tokia suma nulėmė prezidento rinkimų baigtį D.Trumpo naudai, ekspertai pastebi, kad tikrasis Kremliaus ir V.Putino tikslas, matyt, buvo bei išlieka tiesiog Vakarų visuomenių skaldymas ir chaoso sėjimas.
Tikrasis Kremliaus ir V.Putino tikslas, matyt, buvo bei išlieka tiesiog Vakarų visuomenių skaldymas ir chaoso sėjimas.
Esą tai galbūt net ne informacinis karas, o V.Putino, kuris yra pareiškęs (ir, atrodo, tuo tiki), kad internetas yra JAV Centrinės žvalgybos valdybos projektas, atsakas į neva Vakarų, jei konkrečiai – Vašingtono, vykdomą informacinį karą.
Be to, nutekintuose Paradise Papers dokumentuose jau galima atrasti numanomą priežastį, kodėl „Facebook“ ir „Twitter“ vadovybė, kaip jau įrodyta, Rusijos valdžios prašymu naikino proukrainietiškas paskyras ir apskritai taip ilgai nereagavo į rusiškos propagandos epidemiją savo tinkluose.
Paaiškėjo, kad šimtus milijonų dolerių į tviterį ir feisbuką įnešęs rusas milijardierius investuotojas Jurijus Milneris iš tiesų veikė Rusijos valstybės kontroliuojamo banko VTB ir finansinės kompanijos „Gazprom Investholding“ – akivaizdžių Kremliaus įrankių – vardu.
Kartūs priekaištai E.Snowdenui
Apie tai A.Soldatovas ir I.Borogan parašyti tiesiog nespėjo – tiesa, įžvalgų apie Rusijos veiksmus per 2016 metų JAV prezidento rinkimus yra naujame „Raudonojo tinklo“ leidime.
A.Soldatovas ir I.Borogan mano, kad šis amerikietis, kuris bandė patekti į Pietų Ameriką, bet atsidūrė Rusijoje, Kremliui buvo tikra dovana.
Pirmajame leidime žurnalistai, 2010 metais irgi kartu parašę knygą „Naujoji bajorija“, kurioje rašo apie Rusijoje vėl iškilusią kagėbistinę policinę valstybę, pasakoja apie su tuo pačiu KGB mentalitetu susijusią paranoją, persmelkusią dabartinį V.Putino režimą.
Pradedama nuo sovietinių laikų: antai dar šeštajame dešimtmetyje KGB įsakė jaunam inžinieriui sunaikinti savo naujausią išradimą, kuris esą buvo labai pavojingas šaliai. Tai buvo ne atominė bomba ar mirtinas virusas, o fotokopijavimo aparatas – KGB gąsdino nekontroliuojama informacijos sklaida.
Šiandien toks įsakas galbūt skambėtų beprotiškai, bet tik demokratiniuose Vakaruose. Bet I.Boragan ir A.Soldatovas tvirtina, kad I.Fridkino išradimo likimas ir šiandien galėtų būti priimtinas prie senų įpročių grįžusioms Rusijos saugumo tarnyboms. Jos negailestingai spaudžia internetą.
Maskvos nepriklausomų žurnalistų bendruomenėje kaip neprilygstami „saugumiečių“ landumo, cenzūros ir valstybinės paranojos ekspertai žinomas autorių duetas savo knygoje daro pagrindinę išvadą: kad buvusio KGB agento V.Putino režimas bijo interneto, tad bando jį sukontroliuoti, o drauge yra numezgęs įmantrų piliečių sekimo tinklą.
Tinklas esą toks, kad autoriai nesusilaikę gana karčiai papriekaištauja nuo 2013 metų Maskvoje gyvenančiam JAV valstybės paslapčių viešintojui Edwardui Snowdenui – esą, palyginti su Rusijos „saugumiečių“ operacijomis, tai, ką daro JAV Nacionalinio saugumo agentūra ar britų GCHQ, tėra vaikų žaidimai.
E.Snowdenui „Raudonajame tinkle“ skiriamas visas skyrius. A.Soldatovas ir I.Borogan mano, kad šis amerikietis, kuris bandė patekti į Pietų Ameriką, bet atsidūrė Rusijoje, Kremliui buvo tikra dovana.
Juk E.Snowdenas apie Rusijoje vykdomą piliečių stebėjimą ir šnipinėjimą apskritai nekalbėjo – tik apie privatumo pažeidimus Vakaruose. Tad Maskva entuziastingai pasinaudojo amerikiečio paviešinimais kaip pretekstu paskelbti naujų represijos priemonių.
„Roskomnadzor“ sudarė „ekstremizmą“ skatinančių tinklalapių juodąjį sąrašą, privertė daugiau nei 3 tūkst. sekėjų turinčius tinklaraštininkus užsirašyti į valdžios registrą, uždraudė nepriklausomus portalus, pavyzdžiui, kasparov.ru (Lietuvoje ši svetainė pasiekiama).
Visa tai buvo daroma dėl „skaitmeninio suverenumo“. Be to, Federalinei saugumo tarnybai (FSB) buvo oficialiai suteikta teisė skaityti absoliučiai visus šalyje gaunamus ir išsiunčiamus elektroninius laiškus.
„LinkedIn“ jau spjovė į Maskvos reikalavimus. Šis tinklas jokių serverių į Rusiją neperkėlė ir nuo praėjusių metų šioje šalyje nebeveikia.
Suaktyvėta ir užsienyje. Vakarų šalių technologijų milžinų – „Google“, „Twitter“ ir „Facebook“ – vadovų pareikalauta perkelti į Rusijos teritoriją visas tarnybines stotis, kuriose saugomi Rusijos vartotojų asmeniniai duomenys.
Anksčiau minimų trijų kompanijų, akivaizdžiai nenorinčių prarasti prieigos prie daugiamilijoninės Rusijos rinkos, atstovai skubėjo į Maskvą. „Facebook“ Rusijoje dar veikia, bet „Roskomnadzor“ šį rugsėjį jau perspėjo, kad tinklas jau kitąmet gali tapti nepasiekiamas.
Tinklas „LinkedIn“ jau spjovė į Maskvos reikalavimus. Šis tinklas jokių serverių į Rusiją neperkėlė ir nuo praėjusių metų šioje šalyje nebeveikia.
Prasisunkia pro cenzūrą
E.Snodwenui vis dar tylint (jis tik per 2014 metų V.Putino klausimų ir atsakymų maratoną paklausė Rusijos prezidento, ar valstybė masiškai seka savo piliečius, ir, regis, tenkinosi cinišku atsakymu, kad tikrai ne), Kremlius ėmė spausti ir vietinius interneto gigantus – paieškos sistemą „Yandex“ ir „VKontakte“.
Šio tinklo įkūrėjas Pavelas Durovas buvo išstumtas iš kompanijos ir paliko Rusiją. Maskva, tiesa, nepalieka jo ramybėje ir grasina P.Durovo jau Niujorke įkurtai konfidencialaus susirašinėjimo programėlei „Telegram“.
Oligarchas Aleksandras Mamutas brutaliai atleido nepriklausomo naujienų portalo Lenta.ru redaktorių, kai tinklalapyje pasirodė interviu su Ukrainos nacionalistų judėjimo „Pravyj sektor“ lyderiu.
Žinoma, uždraustas ir opozicijos aktyvisto Aleksejaus Navalno tinklalapis. Jis neveikia ir dabar, tačiau retas nežino, kad A.Navalnas jau spėjo suburti režimą taip gąsdinantį horizontalų šalininkų tinklą net ne tik Maskvoje, bet visoje Rusijoje, ir toliau sėkmingai buria opozicinį sąjūdį.
Tai – tik vienas pavyzdys, kad net itin griežti įstatymai, anot A.Soldatovo ir I.Borogan, nesugebės įkalinti informacijos. Antai Kremlius labai norėjo nuslėpti, kad yra pasiuntęs karius į Ukrainą, bet Rusiją išdavė rusų karių asmenukės iš Donbaso.
Knygos autoriams tai įrodo, kad informacija visada ras būdų išsilaisvinti. „Saugumiečiai“, apsėsti sąmokslo teorijų ir minčių apie V.Putino taip puoselėjamą valdžios vertikalę, esą net negali suprasti, kad internetas yra horizontalus. Taip, cenzūra yra, bet laisva informacija visada pro ją prasisunkia.
Tiesa, A.Soldatovui ir I.Borogan apmaudžiausia tai, kad Rusijos internetinis verslas pastarąjį dešimtmetį išgyveno išties įspūdingą pakilimą ir virto didžiule rinka, nors tai nebuvo lengva šalyje, taip priklausomoje nuo naftos, dujų ir ginklų pardavimų.
Dabar situacija pasikeitusi iš esmės. Iš technologijų bumo Rusijoje atimta gyvybė, o kartu – ir viena retų galimybių diversifikuoti šalies ekonomiką.
A.Soldatovo ir I.Borogan knyga „Raudonasis tinklas“ kietais viršeliais „Amazon“ internetiniame knygyne kainuoja 18,14 dolerio, minkštais viršeliais – 14,52 dolerio. Elektroninės „Kindle“ knygos kaina – 9,27 dolerio.
