Ši M.Urbano knyga – jau pažįstamas ir visiškai logiškas bandymas suspėti paskui karštą ir visą pasaulį, ypač žmones, kurie sunkiai atsispiria intrigoms iš žvalgybos pasaulio, sudominusią temą.
Po 2001 metų rugsėjo 11-osios įvykių suskubta rašyti apie „Al Qaeda“ ir Osamą bin Ladeną, po referendumo dėl „Brexit“ – apie euroskeptikus Jungtinėje Karalystėje, po Krymo aneksijos ir kilus karui Donbase – apie esą į didžiąją geopolitiką sugrįžtančią Rusiją.
Užsidirbti iš aktualijų ir susidomėjimo jomis nori visi, kas tik sugeba. Ar mano sugebantys.
Su S.Skripaliu bendravo prieš apnuodijimą
M.Urbanui šiuo atveju pasisekė tai, kad jis su S.Skripaliu, buvusiu Rusijos karinės žvalgybos tarnybos (GRU) darbuotoju, kuris dešimtajame dešimtmetyje perdavė nemažai slaptos informacijos britams, bet buvo pagautas, bendravo dar iki įvykių Solsberyje.
Verta trumpai priminti, kas įvyko. 2010-aisiais po JAV ir Rusijos apsikeitimo šnipais Anglijoje, Solsberio mieste, apgyvendintas S.Skripalis ir jį lankiusi dukra Julija šių metų kovo pradžioje staiga susmuko ant suoliuko pačiame miesto centre.
Skubiai išgabenus Skripalius į ligoninę ir atlikus varginančius tyrimus, paaiškėjo, kad juos mėginta apnuodyti Rusijoje pagamintomis nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“ – jos buvo užtepta ant S.Skripalio namo durų.
Londonas netruko paskelbti, kad cheminis ginklas šalyje buvo panaudotas įsakius Kremliui, o Skripaliai titaniškų medikų pastangų dėka išgyveno. Britai kartu su sąjungininkais išsiuntė daugiau nei pusantro šimto Rusijos diplomatų – tiksliau, žvalgybininkų, dirbusių po diplomatine priedanga.
S.Skripalį Kremlius, gyvenantis pagal senųjų kagėbistų kodeksus, vis tiek laikė „šiukšle“ ir „išdaviku“, kuriam niekas niekada neatleis gėdingo sprendimo parduoti valstybės paslaptis vakariečiams.
Maskva tradiciškai purtosi atsakomybės, bet jau rudenį Jungtinė Karalystė paskelbė šūsnį vaizdinių įrodymų, kaip įtariamieji – GRU agentai – atvyko į Solsberį ir įvykdė specialią užduotį, o kiek vėliau žurnalistai išsiaiškino ir tikrąsias smogikų tapatybes.
M.Urbanas žinių apie boširovus ir čepigas į savąją knygą įtraukti tiesiog nespėjo. Bet duomenų knygoje užtektinai, kad būtų galima padaryti aiškią išvadą – eliminuoti S.Skripalį tikrai įsakė Kremlius.
Taip, S.Skripalio, kuris, kaip aiškėja, niekino porevoliucinę Ukrainos valdžią, ir 2006 metais Londone radioaktyviuoju poloniu nunuodyti Aleksandro Litvinenkos atvejai skirtingi.
Bet S.Skripalį Kremlius, gyvenantis pagal senųjų kagėbistų kodeksus, vis tiek laikė „šiukšle“ ir „išdaviku“, kuriam niekas niekada neatleis gėdingo sprendimo parduoti valstybės paslaptis vakariečiams.
Niekas nebaus už išdaviko eliminavimą
Kaip primena M.Urbanas, rusams susekti S.Skripalį nereikėjo ypatingų įgūdžių. Jis buvo įtrauktas į Solsberio rinkėjų sąrašus ir reguliariai internetu bendravo su savo atžalomis, Julija ir Aleksandru. Šie gyveno Rusijoje.
Kibernetinio saugumo specialistai iš britų saugumo ir žvalgybos tarnybos GCHQ išsiaiškino, kad rusų šnipai dar 2013 metais buvo įsilaužę į Julijos Skripal elektroninio pašto paskyrą. Rusijos tarnybos tiksliai žinojo, kur gyveno buvęs dvigubas agentas ir ką jis veikė.
Atrodytų, S.Skripalis gyveno kone avansu. Jei ne atsitiktinumai, jis jau pusmetį būtų negyvas. Bet kodėl jis apskritai tapo taikiniu?
Gal faktas, kad tiek S.Skripalis, tiek jo dukra gyvi, liudija, jog apnuodijimas buvo žinutė pačiam Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui – suprask, nereikia keisti linijos ir vėl tiesti draugystės rankos Vakarams?
Juk A.Litvinenkos nužudymas 2006-aisiais ilgam sugadino Jungtinės Karalystės ir Rusijos santykius. O galbūt išpuolį užsakė įniršę GRU pareigūnai, kuriems kaip nors pakenkė S.Skripalio sprendimas bendradarbiauti su Londonu ir britų slaptąja tarnyba MI6?
Ne, rašo M.Urbanas. Ir įtikina – gana anksti po apnuodijimo Solsberyje paskelbta britų vyriausybės išvada, kad ataką sankcionavo Kremlius, buvo teisinga.
Kai aukštas Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos SVR pareigūnas Aleksandras Potejevas amerikiečiams papasakojo apie rusų „miegančių agentų“ tinklą JAV, V.Putinas įtūžęs pareiškė, kad „išdavikai turi mirti“.
Spalio pradžioje V.Putinas pavadino 67-erių S.Skripalį „šiukšle“ ir „išdaviku“. Telieka priminti, kad A.Potejevas 2016 metų vasarą JAV mirė mįslingomis aplinkybėmis.
Net jei S.Skripaliui buvo suteikta malonė, net jei jis buvo perduotas britams, ant jo kaktos vis tiek buvo nupieštas taikinys – tradicija yra tradicija, o V.Putinui tiesioginio įsakymo duoti nė nereikėjo.
Spalio pradžioje V.Putinas pavadino 67-erių S.Skripalį „šiukšle“ ir „išdaviku“.
Smogikai žino, kad pačioje Rusijoje tikrai nebus nubausti, jei imsis veiksmų prieš dvigubus agentus ir perbėgėlius. Vienam A.Litvinenkos nuodytųjų buvo paruošta vieta Rusijos Valstybės Dūmoje – privilegijos laukia ir GRU agentų, vykusių į Solsberį pas S.Skripalį.
Prisidėdavo prie vargano atlyginimo
Kaip jau minėta, M.Urbanas pats bendravo su S.Skripaliu – tiesa, dar gerokai prieš apnuodijimą. Po atakos britų tarnybos prie buvusio agento pašalinių neprileidžia. Abu vyrai praėjusiais metais daug kalbėjosi apie Rusijos ir Vakarų šnipų kovas – toks šios knygos kontekstas.
Įdomu tai, kad S.Skripalis nebuvo priešiškas nei Sovietų Sąjungai, nei – vėliau – V.Putino režimui. Jis gedėjo žlugusios SSRS, 2013–2014 m. sukilusius ukrainiečius vadino avinais, kuriems reikia gero piemens, o Solsberyje nuolat žiūrėjo Rusijos valstybinį-propagandinį „Pirmąjį kanalą“.
S.Skripalis: „Kinijoje buvau tris kartus. Visus tris kartus – be vizos, tik su kalašnikovu.“
O čia ir paradoksas. S.Skripalis, beje, prisiekęs Sovietų Sąjungai, bet ne Rusijos Federacijai, ėmė pinigus iš britų už informaciją apie GRU, gyveno britų jam nupirktame name, bet vis tiek linko prie rusiško nacionalizmo.
M.Urbanas tai aiškina ilga S.Skripalio karjera SSRS ir Rusijos tarnybose. Karinę inžinerijos tarnybą baigęs S.Skripalis vėliau prisijungė prie sovietinių specialiųjų pajėgų – „specnazo“.
Ėjo aštuntasis dešimtmetis, ir S.Skripalis veikė palei Sovietų Sąjungos ir Kinijos sieną – ruoštasi galimam kariniam konfliktui. „Kinijoje buvau tris kartus. Visus tris kartus – be vizos, tik su kalašnikovu“, – M.Urbanui teigė S.Skripalis.
Vėliau jis buvo išsiųstas į Afganistaną, kur su kitais smogikais žudė vietinius pareigūnus, bendradarbiavusius su amerikiečiais.
Kai 1996 metais britai pirmą kartą užsiminė S.Skripaliui apie galimą bendradarbiavimą, jis buvo visavertis GRU pareigūnas ir dirbo Rusijos ambasadoje Madride. Gyveno jis pakenčiamai – kol galėjo gyventi užsienyje.
Kaip ir daugelis Rusijos žvalgybininkų tuo metu, S.Skripalis prie oficialios varganos algos prisidėdavo uždarbiaudamas papildomai. Aišku, jis dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tikrai nenorėjo grįžti į posovietinio chaoso apimtą Rusiją.
Korupcijos tinklas – iki pat N.Patruševo
Vakarų žvalgybos tarnybos anuomet puikiai suprato, kad nusivylusių rusų agentų buvo itin daug, ir juos tiesiog sėmė. Vienas MI6 M.Urbanui dar 1993 metais pasigyrė: „Mes juos visiškai sumaitojome.“
Ką S.Skripalis galėjo pasiūlyti britams? Išsamias žinias apie GRU, vieną paslaptingiausių Rusijos tarnybų. Pinigus iš MI6 paėmęs rusas perdavė vertingos informacijos apie GRU struktūrą ir vadovybę.
S.Skripaliui netrukus buvo suteiktas slapyvardis „Forthwith“, o M.Urbanas savo knygoje konstatuoja: „Niekas MI6 tarnyboje nebuvo matęs kažko panašaus jau 18 metų.“
Kuo domėjosi britai? M.Urbanas vardija klausimus, kurių sulaukė S.Skripalis: kokia šio vyro praeitis? Kas yra jo sąjungininkai GRU? O kas – varžovai? MI6 domino pareigūnai, kuriuos būtų galima užverbuoti.
Negana to, S.Skripalio vertė britų žvalgybininkams tik išaugo, kai jis iš Ispanijos grįžo į Maskvą. Nors S.Skripalis susitikti su britų agentais nenorėjo (Maskvoje nuolat knibžda daugybė stebėtojų ir informatorių), jis ramiai kaupė ir perdavinėjo žinias apie GRU kovą dėl įtakos su Federaline saugumo tarnyba (FSB) ir kitomis agentūromis.
Patyręs S.Skripalis puikiai matė vis akivaizdesnį saugumo tarnybų ryšį su organizuotu nusikalstamumu. Matė ir tai, kaip V.Putino režimas vieną po kito traukia iš kelio potencialius prezidento varžovus.
Anot M.Urbano, S.Skripalis britams teikė informaciją apie plačią korupcinę schemą, kuri siekė patį Nikolajų Patruševą – itin artimą V.Putino bendražygį, kuris 1999–2008 metais vadovavo FSB, o dabar vadovauja Rusijos Federacijos saugumo tarybai. Tokie duomenys, žinoma, ypač jautrūs.
Vienas Rusijos karinio laivyno pareigūnas, kuris, kaip ir S.Skripalis, buvo sulaikytas už bendradarbiavimą su Vakarų žvalgyba, 2004 metais buvo pasmaugtas karinėje ligoninėje. Oficialiai jis nusižudė, bet keli kalinio pirštai buvo nukirsti.
Manoma, kad šis nelaimėlis nuosprendį sau pasirašė per tardymus užsimindamas apie N.Patruševą.
S.Skripalis jo pavardės neištarė ir buvo paliktas gyvas, o vėliau per šnipų mainus atiduotas Jungtinei Karalystei. Kodėl tuomet 2018-aisiais prireikė jį eliminuoti?
>>>
S.Skripalis buvo sulaikytas 2004 metų gruodį ir be skrupulų įgrūstas į garsųjį Maskvos Lefortovo kalėjimą.
M.Urbanas čia negaili detalių – apie jo kameros draugus, apie pravertusius boksininko įgūdžius.
Įkalintas GRU pareigūnas rado būdą gyventi kaip įmanoma patogiau – žmona Liudmila jam siuntė naminį maistą, be to, jis pirkdavo maisto paketus iš kitų kalinių. Vienumoje S.Skripalis suko galvą, kas galėjo jį išduoti, kur jis suklydo. M.Urbanas rašo, kad Maskvai jį išdavė agentas Ispanijos tarnybose.
Dabar jau žinoma, kad S.Skripaliui pasisekė. Amerikiečiams viešai prabilus apie išsklaidytą rusų agentų tinklą JAV, Vašingtonas ir Maskva susitarė dėl šnipų mainų. Jų dalimi tapo ir S.Skripalis, iškeliavęs į Solsberį.
Būtų logiška manyti, kad vien tai, jog Rusija sutiko atiduoti Vakarams S.Skripalį, turėjo reikšti, kad jis V.Putinui nebepavojingas. Bet išpuolis Solsberyje šią prielaidą sumalė į šipulius.
Skirtingai nei A.Litvinenka, S.Skripalis niekada nėra viešai kritikavęs V.Putino. Anot M.Urbano, S.Skripalis jam pasakė: „Mes bijome Putino.“
Kodėl S.Skripalis tapo taikiniu? Ar vien dėl bendradarbiavimo su ES ir NATO šalių tarnybomis (jis yra savo žiniomis padėjęs ne tik britams, bet ir čekams, taip pat ispanams)? Bet tuomet būtina prisiminti, kad Jungtinėje Karalystėje netrūksta svarbesnių perbėgėlių – pavyzdžiui, yra Olegas Gordijevskis.
Be to, skirtingai nei A.Litvinenka, S.Skripalis niekada nėra viešai kritikavęs V.Putino. Anot M.Urbano, S.Skripalis jam pasakė: „Mes bijome Putino.“
Knygoje į tokias mįsles neatsakoma – kažin, ar jas įminti apskritai įmanoma neturint specialios prieigos prie jautriausios informacijos. O M.Urbanas duomenis daugiausia rinko dar iki atakos Solsberyje.
Tad klausimas, kodėl taikytasi į S.Skripalį, išlieka atviras. Kaip pastebi „The Guardian“ žurnalistas Luke'as Hardingas, kol kas peršasi gana žiauri išvada: GRU eliminuoti S.Skripalį nusprendė todėl, kad tiesiog galėjo tai padaryti.
Ir pasiųsti žinią tiek V.Putino sprendimais abejojantiems valdančiojo elito nariams, tiek potencialiems perbėgėliams iš žvalgybos tarnybų. O žinia tokia: nuo mūsų nepasislėpsite – užteks dar vienos savaitgalio ekskursijos.
-
S.Skripalio apnuodijimą tiriantys britai žvilgsnius meta į Rusijos karinę žvalgybą – GRU
-
Markas Galeotti: Rusijos žvalgyba – ne vien GRU
-
Vladimiras Putinas: Sergejus Skripalis – padugnė ir Rusijos išdavikas
-
S.Skripalis ir jo apnuodijimu įtariami vyrai 2014-aisiais lankėsi Čekijoje
-
Kremlius nekomentuoja teiginio, kad V.Putinas apdovanojo galimą S.Skripalio nuodytoją
