„Šis dalykas prasidėjo nuo tikėjimo. Aš pasikrikštijau, po to mano gyvenimas pasikeitė, pradėjau žiūrėti į kitą pusę“, – sakė Ž.Digaitis.
Penktadienį Vilniaus knygų mugėje jis į žiūrovus kreipėsi iš kompiuterio ekrano, nes kali Lukiškėse už sunkius nusikaltimus ir todėl laisvai judėti negali.
Knygoje „7 kvadratiniai metrai: neįprasti kalėjimo dienoraščiai“ kalinys pasakoja apie kitą Lukiškių kalinį – Romą Žemaitį.
„Būdavo, rytais atsikeldavome, po dvi tris valandas klodavome lovą. Praėjo ne vienas mėnuo, kol jis išmoko tą padaryti. Atrodo kitiems keistas dalykas, bet taip buvo iš tiesų. Tai sukeldavo tokį džiaugsmą – tiek laiko kantriai mokai ir matai rezultatą“, – apie R.Žemaitį pasakojo Ž.Digaitis.
Brolis Arūnas Peškaitis, pristatęs kalinio knygą Vilniaus knygų mugėje, pasakojo, kad kalinys, kurį po krikšto ėmėsi globoti Ž.Digaitis, neturėjo jokių higienos ar socialinių įgūdžių – nekirpo nagų, nemokėjo naudotis stalo įrankiais, be to, nors kurčias, nemokėjo gestų kalbos.
„Tai, kad jis ištvėrė ir išlydėjo Romą Žemaitį į pataisos namus, galima sakyti, rodo, kad Žygimantas nugalėjo. Tiksliau, Dievo malonė nugalėjo jame. Tai yra sukrečiantis liudijimas iš kalėjimo, iš kur dažniausiai gauname negatyvias žinias“, – sakė A.Peškaitis.
Brolis Arūnas Peškaitis yra Lukiškių kalėjimo kapelionas. Pasak jo, kartais kalinių įtikėjimas kelia abejonę.
„Jis kali už tikrai sunkius nusikaltimus. Būdamas kalėjime, žmogus ieško atsakymo į klausimą, kas jis yra, kodėl jis čia yra, ir dažnai Dievas suranda jį arba jis suranda Dievą. Žygimanto atsivertimas pasirodė kaip niekad tvirtas. Jis atėjo per kitą kalinį, su kuriuo kalėjo Žygimantas“, – sakė A.Peškaitis.
Kai persikrausčiau pas jį gyventi, nustėrau pamatęs, ką atradau. Dvokas neišpasakytas. Supratau, kad jis myža kampuose, kur pakliūva, – apie R.Žemaitį rašo Ž.Digaitis.
Knygos redaktorė Elvyra Kučinskaitė pasakojo, kad, redaguodama knygą, stengėsi tekstą palikti autentišką.
„Tai ne literatūros kūrinys, tai – liudijimas“, – E.Kučinskaitė sakė, kad knygoje atsisakė tik pakartojimų.
Viktoras Davidenko, Lukiškių kalėjimo direktorius, pasakojo, kad Ž.Digaitis yra nuteistas 2014 metais. Į laisvę jis turėtų išeiti 2019 metais. Pasak jo, ilgai mažoje kameroje gyvenantis žmogus anksčiau ar vėlia u pradeda galvoti apie savo nusikaltimą, jam pasidaro nemalonu dėl to, ką padarė.
V.Davidenko sakė, kad tai, ką padarė Ž.Digaitis, yra labai svarbus, nes būtina dirbti su kalinčiais žmonėmis.
„Aš visą laiką sakiau, kad visų teisėsaugos institucijų darbas nuo nusikaltimo padarymo iki nuteisimo yra labai gerai, tačiau žmogų pagavo, už tvoros patalpino ir visas susidomėjimas juo dingo“, – sakė Lukiškių kalėjimo direktorius.
Kalinio knygą išleido „Bernardinai.lt“ redakcija. Ž.Digaitis knygoje pasakoja:
„Viskas susiklostė taip, kad mane įkėlė pas Romą. Teisingiau, aš pats sutikau pas jį persikelti, nes tuo metu kameroje mes gyvenome dviese. Dienas leidau su žmogumi, kuris tik gulėjo ir valgė, nieko daugiau. Iš kameros irgi niekur nenorėdavo išeiti – jam buvo visiškai neįdomu, kas vyksta aplinkui. Negaliu tokių suprasti. Jie sugeba, jei tik nori, tvarkytis, tačiau nieko nedaro – laukia, kol viską už juos atliks kiti. Tokius galima vadinti dziumbrais. Tačiau ne apie jį noriu rašyti, apie Romą. Supratau, kad jei jis bus įkeltas pas mus į kamerą, patirs didelę traumą.
Kai persikrausčiau pas jį gyventi, nustėrau pamatęs, ką atradau. Dvokas neišpasakytas. Supratau, kad jis myža kampuose, kur pakliūva. Lova permirkusi šlapimu, tokioje miegota ne mėnesį ir ne du. Tualetas apdrėbtas išmatomis, kameroje sužėlusios kerpės ir samanos. Visi indai nežinia kiek laiko neplauti, prasmirdę, apskretę – gerai, kad ne vasara, greičiausiai būčiau radęs privisus kirminų. Kiaulės kaime tikrai ėda iš švaresnio lovio. Pats jis apžėlęs, apsidirbęs, permirkęs myžalais, kojos ištinusios. Būdamas laisvėje, tokio smirdinčio žmogaus ieškodamas nesurasčiau.“
