– Kodėl vietoje populiarių šiuolaikinių anglakalbių poetų pasirinkai Jerome`o Rothenbergo kūrybą?
– Klausimas kiek nustebino – juk verčiau XX–XXI a. autorių... Nepasakyčiau, kad Rothenbergas nepopuliarus – jis vienas reikšmingiausių šiuolaikinių Amerikos poetų, beje, vis dar be galo produktyvus, tiesą sakant, pats nespėju sekti jo naujų autorinių knygų ir sudaromų antologijų. Kai dėl šiuolaikiškumo, tai netgi ankstyviausi jo darbai skamba taip, tarsi būtų parašyti vakar – tai poezija, neturinti galiojimo laiko.
– Kas tave labiausiai stebina jo eilėraščiuose?
– Tai drąsios eilės. Rothenbergas nevengia skausmingų, nepatogių temų, o metafora jo kūriniuose nesukelia eufemistinio efekto, priešingai – apnuogina, netgi kone pakauliui išnarsto traumines žmonijos patirtis, religinius archetipus ir kt. Tai, be abejo, tik vienas iš daugelio mane traukiančių dalykų – plėstis būtų galima be galo, be krašto.
– Kaip sekėsi susitvarkyti su sudėtingais hebrajiškais intertekstais?
– Teko laimė konsultuotis su pačiu autoriumi, tai vertėjui reta prabanga, dėl kurios tikrai džiaugiuosi. O kalbant dėl kai kurių hebrajiškų terminų vertimo į lietuvių kalbą, tai per vieną „Facebooko“ grupę pasisiūlė pagelbėti vertėja Olga Lempert. Jai lieku dėkingas.
– Knygai svarbus ir vizualinis identitetas. Antai, atrodo, skausmingiausi eilėraščiai apie Holokaustą išspausdinti juoduose puslapiuose.
– Taip, svarbus, be to, ši knyga išties gali juo pasigirti – tai dailininko Algimanto Černiausko ir maketuotojo Sauliaus Bajorino nuopelnas. O šiuos eilėraščius nuo pat pradžių norėjau kaip nors išskirti, kadangi jie priklauso atskiram ir, galima sakyti, svarbiausiam Rothenbergo eilėraščių ciklui „Khurbn“. Juodi puslapiai, veikiausiai, buvo maketuotojo mintis.
– Užduosiu klausimą, kurį iškėliau 2020-ųjų poezijos recenzijoje: Kodėl jaunas vertėjas atsigręžė į poeziją, kurios autorius apibūdinamas, kaip ieškantis primityvios ir archaiškos poezijos formų? Kodėl savo literatūrinę karjerą pradedantys jaunieji poetai taip pamėgo verlibrą ir naivistinę poeziją?
– Atsigręžti esu linkęs į visokią poeziją – jei atvirai, per daug apie tai nė negalvoju, poetas arba limpa, arba ne. Beje, turint omeny jau vien galybę intertekstinių sankirtų ir istorinių motyvų, Rothenbergo poezijos tikrai negalime vadinti naivistine. Taip, jis nemažai varijuoja įvairiais senųjų kultūrų motyvais, tačiau tarp žodžių „primityvus“ ir „archajiškas“ nedera dėti lygybės ženklo.
Tarp žodžių „primityvus“ ir „archajiškas“ nedera dėti lygybės ženklo.
O kodėl jauni poetai renkasi, kaip pati sakai, verlibrą ir naivistinę poeziją, tai jau kitas klausimas. Viena vertus, tikėtina, kad jaunieji atsisako tradicinės formos, siekdami atrasti naują poetinę raišką bei ištirti nepažintas teritorijas.
Kita vertus, nederėtų atmesti galimybės, jog kartais – aišku, ne visada – tokį pasirinkimą gali nulemti paprasčiausia kalbinio ir literatūrinio išprusimo stoka. Tenka pastebėtų jaunų rašančiųjų, kurie deklaruoja bandantys neva išsilaisvinti iš sustabarėjusio kanono gniaužtų, bet vis dėlto yra nuoširdžiai įsitikinę, kad minčių srautą „Wordo“ dokumente išskaidžius eilutėmis, šios kažkokiu būdu taps eilėraščiu.
Rothenbergas, nors ir grubus avangardistas, vis dėlto puikiai išmano literatūrinį kanoną ir būtent todėl taip sėkmingai ir paveikiai sugeba jį dekonstruoti.
– Kokios tavo didžiausios vertimo ambicijos: sieki išversti subjektyviai svarbiausias, aktualiausias, o gal klasikos knygas?
– Šiuo metu galvoje sukasi daug poetų, kuriuos norėčiau prakalbinti, tačiau labai norėtųsi, kad pavyktų daugiau laiko skirti kaimyninei latvių poezijai. Tiesa, šiemet asociacija „Bazilisko ambasada“ turėtų išleisti latvių modernistės Montos Kromos eilėraščių chapbooką.
