Interviu 15min vertėja išryškino, kuo jai įdomi estų literatūra, bei dalinosi debiutinio vertimo subtilybėmis.
– Kokios mintys ir jausmai šovė į galvą, kai sužinojote apie premiją?
– Apsidžiaugiau, užplūdo išsipildymo ir dėkingumo jausmas – kadaise lengvai pasvajojau apie knygą, tada netikėtai gavau pasiūlymą. Į vertimo sprendimus (šnekamosios kalbos intonacijas, leksinius pasirinkimus) palankiai žiūrėjo ir redaktorė dr. Rima Bertašavičiūtė. Jaučiau jos palaikymą, todėl darbas buvo tikrai smagus – o dabar ir premija atiteko.
Šią premiją laikau svarbiu įvertinimu ir paskata. Be to, rinkdamasi, ką skaityti, dažnai apsisprendžiu pagal vertėją, tad smagu įsilieti į ankstesnių laureatų kompaniją.
– Įvertinimą pelnei už Andruso Kivirähko romano „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ vertimą. Kuo jis tau svarbus? Kuo galėtų būti įdomus lietuvių skaitytojui?
– Kivirähko romanas išsiskiria vaizduote, įspūdingais pramanais ir humoru. Apskritai, juokinti sunkiau nei graudinti, tinkamai vartoti (savi)ironiją – irgi pagirtina savybė. Linkėčiau, kad populiarioji literatūra ir būtų tokia – kūrybinga. Jei ir lengva, visgi neleidžianti užsnūsti.
O lietuvių auditoriją turbūt patrauks pačią įvariausią: vieni ieškos ir ras nuotykių, kiti kausis su stereotipais, trečius sudomins žilos senovės fikcija ar artimiausia egzotika, – Estija, jos (pseudo)istorija, galiausiai – šiuolaikinė estų literatūra.
Neseniai prabėgomis skaičiau Gintaro Beresnevičiaus eseistiką. Joje nestabdant arklių kuriamos įvairiausios lietuvių, Lietuvos didybės legendos. Todėl Kivirähko polinkį žaisti su istorija ir tautiečių savivaizdžiu (ne tik šiame romane, o apskritai kūryboje), dabar Tau atsakinėdama, gretinčiau būtent su tuo, ką Beresnevičius šelmiškai išdarinėjo Pabėgusiame dvare.
– Kas buvo sudėtingiausia verčiant šį romaną? Galbūt pameni kokių nors estiškų žodžių, kuriuos buvo sunku išversti?
– Sudėtinga, regis, dėl paprasčiausio dalyko – vardų. Pavyzdžiui, romane yra veikėjas Meeme (tarti ilgą kirčiuotą ė, Mėėė-me), kuris iš tikrųjų anoks mėmė, bet lietuviškame vertime tokiu netyčia tapo. Taip jau teko užrašyti.
Tiesa, audioknygoje, įgarsintoje Jokūbo Bareikio (ačiū jam, įskaičiusiam taip gyvai, vaizdžiai), girdėti teisingai sukirčiuotas vardas. Taigi dviprasmybės neliko.
Kadangi romanas sulaukė daugybės vertimų, iš pradžių teko pasukti galvą dėl gyvačių užkalbėjimų. Jau antraštėse matomi skirtingi variantai: Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą, gyvačių užkalbėjimus, gyvatiškai (buvo ir gyvatžodžius – kaip burtažodžius). Vietoje darybiškai artimiausio rinkausi atitinkantį reiškinio esmę, o antraštėje palikome bendresnį – gyvačių kalbą.
– Kodėl studijuodama lietuvių filologiją susidomėjai estų kalba ir literatūra? Ką, tavo nuomone, mes apie šią kultūrą menkai žinome, praleidžiame?
– Dar mokykloje buvo smalsu, ką rašo estai ir latviai. Vyliausi, gal vėlesnėse klasėse mokysimės daugiau jų literatūros bei istorijos. Tuo domėjausi savarankiškai. Linkau į literatūrą, tebežavi mokslinis darbas. Kalba man – tyrimo, darbo įrankis. Sistemingai ją studijuoti savo universitete pasirodė puiki proga.
Esame kur kas arčiau, nei manome.
O kalbant apie tai, ko vis dar stingame... Laimei, apie estų kultūrą ir Estiją vis rečiau puoselėjame mitus, labiau pažindinamės, keliaudami ilsėtis, per bendrus darbus, kultūrinius renginius ir reiškinius – parodas, teatrą, literatūrą, kiną. Netgi žiniose dažniau girdime, kas vyksta Estijoje ir Latvijoje.
Jei atkurtosios Nepriklausomybės pradžioje turėjome profesorės Birutės Baltrušaitytės vadovėlių mokyklai apie mūsų, trijų Baltijos šalių, literatūras, tai šiandien galime pasidžiaugti gausėjančiais lyginamaisiais tyrimais. Žvelgiant plačiau – apytaka vėl vyksta. Matome vieni kitus. Turime skirtingos kultūrinės patirties, bendrų istorinių etapų bei traumų. Tačiau ir turtingą kultūrą, originalią, gyvą filosofinę mintį. Linkiu nuoseklumo, užlaikyti žvilgsnį, žvelgti giliau ir įdėmiau, ne taip sporadiškai sekti vyksmą. Esame kur kas arčiau, nei manome.
– Kaip žmonės reaguoja, kai sužino, jog moki estų kalbą?
– Manau, natūraliai – dažnai nustemba, sulaukiu daug paskatinimo. Bet juk esama kur kas retesnių ir sudėtingesnių kalbų. Estiškai kalba palyginti daug žmonių visame pasaulyje. Jos negalėtume gretinti su kur kas siauresnėmis kalbinėmis bendruomenėmis, pavyzdžiui, Uralo tautų.
– Koks estų literatūros autorius yra tavo gyvenimo rašytojas?
– Nemanau, kad galėčiau atsakyti į analogišką klausimą apie mūsų kanoną, tą vienintelę autorę ar autorių. Apie estų literatūrą atsakyčiau taip pat. Kūryba tokia įvairi, gausi, kad, tikiuos, dar ilgus metus ją skaitysiu ir stebėsiuosi, tyrinėsiu ir versiu. O kol kas iš pačiupinėtų tekstų artimiausi, labiausiai paveikūs pasirodė keli skirtingo žanro tekstai.
Pavyzdžiui, 2018 m. estų–lietuvių poezijos vertimo dirbtuvių viešnios (dalyvavusios ir 2019 m. Poetinio Druskininkų rudens festivalyje) poetės, folkloristės Veronikos Kivisillos eilėraštis „Dukteriai, mano jaunačiai“ – tai ir mamos laiškas dukteriai, ir poema laisvei smalsauti, gyvuoti. Sklandus, įtampą išlaikantis, giedras tekstas.
Arba kitų poečių, pastarųjų metų Poezijos pavasario ir PDR‘o viešnių –Berit Kaschan, Carolinos Pihelgas, Maarjos Pärtnos – lyrika. Ji kartais ir nelyriška, kandoka, šviesios melancholijos, ekokritinė, tačiau išvengianti banalaus deklaratyvumo. Arba Triin Pajos – verianti, gotiška ar it manifestas.
Skaitydama vis ieškau kažko – frazės, vaizdinio, formos – kas kitaip nei pas mus. Mintyse brėždama galimas jungtis su mūsų tekstais, nevalingai ieškau jei ne panašumų, tai bent dialogo galimybės. Panašiai galvojau ir šiemet, versdama pjeses teatro festivaliui „Versmė“.
Teko šio amžiaus tekstai (vienas klasiko, kiti du – aktyviai kuriančių dramaturgų). Skirtingi, tačiau aktualūs. Dialogą, regis, užmegzti nesunku. Jei prozos teksto intensyvumas išsklaidytas, o eilėraščio – kondensuotas, tai iš dialogo su viena pjese (kuri – kaip tyčia – vien dialogas, nuolat nutrūkstančių replikų kulkosvaidis) norėjosi pabėgti. Taip arti buvo teksto (pagirtino, kaip kažin ką paveikaus, puikiai sumeistrauto) ugnis. Lėtai ėdantis, vis labiau augantis siaubas. Irgi – įsimintina patirtis.
– Kokias kalbas dar svajoji išmokti? Kodėl?
– Noriu pagilinti mokamų kalbų žinias, dėl kitų – bus matyti.
