Istorikas Arvydas Anušauskas savo naujoje knygoje „Užmirštas desantas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pateikia unikalią istorinę medžiagą apie pokario Lietuvoje veikusias užsienio slaptąsias tarnybas. Vilniaus knygų mugėje pasirodysiantis leidinys bus pristatytas mugės ketvirtadienį, vasario 21 d., dalyvaujant knygos autoriui ir žurnalistui, visuomenininkui Jonui Ohmanui, skelbiama pranešime žiniasklaidai.
Šaltojo karo metais Lietuvoje veikęs ginkluotas pasipriešinimo judėjimas ne tik gynė gyventojus nuo sovietinio teroro, mobilizacijų ar nuolat keliamų mokesčių surinkėjų, bet ir siekė į Vakarus perduoti žinias apie tai, kad čia vyksta žūtbūtinė kova dėl laisvės nežaboto okupantų teroro sąlygomis. Taip pat buvo tikimasi politinės ir materialinės Vakarų valstybių paramos. Pasipriešinimą stengėsi paremti lietuvių išeivių organizacijos, kurių kiekviena savaip suprato laisvės kovos būdus ir savaip interpretavo tuometinę tarptautinę situaciją. Įsisiūbuojant Šaltajam karui Vakarų valstybių žvalgybos nevengė bendradarbiauti ir su išeiviais, ir su rezistentais, nes per juos tikėjosi gauti reikalingos informacijos apie tai, kas dedasi už geležinės uždangos. Taip į Lietuvą bandė patekti NATO valstybių – amerikiečių Centrinės žvalgybos agentūros (toliau CŽA) ir britų Slaptosios žvalgybos tarnybos (MI6) – parengti agentai ir apmokyti rezistencijos dalyviai.
Kita vertus, sovietinis saugumas (MGB–KGB) siekė dezinformuoti Vakarų valstybes apie situaciją okupuotose Baltijos valstybėse, skleisti melagingą informaciją apie nacionalinius pasipriešinimo judėjimus, šmeižti pavienius, saugumo operacijoms trukdžiusius pasipriešinimo dalyvius, klaidinti ir skaldyti aktyviausių nepriklausomybės šalininkų organizacijas. Į šią istoriją patekę lietuviai vadinami ir laisvės kovotojais, ir desantininkais, ir žvalgais ar šnipais – nelygu kieno paskirtą ir kokį vaidmenį atlikdavo. Deja, kartais jie ir patys nežinojo, kam iš tiesų dirba, ir nė nenutuokė, kas jų laukia.
Daugelis slaptų operacijų Šaltojo karo metu jau nugulė į tolimus archyvų kampelius, dauguma liudininkų nebesulaukė šių dienų. Tačiau tai, kas vyko 1949–1956 metais tarp britų Slaptosios žvalgybos tarnybos ir Sovietų Sąjungos MGB arba KGB, verta atskiro dėmesio. Ši istorija plėtojosi ne tik okupuotos Lietuvos pajūryje, Vilniuje ir Kaune. Ji apėmė ir Latviją, Estiją. Jos keliai vedė per Lenkiją, Švediją, tuometines Rytų ir Vakarų Vokietijas, Didžiąją Britaniją. Dešimtys žmonių buvo įtraukti ar įsitraukė savo ir ne savo noru. Keliolika jų sumokėjo brangiausią kainą – gyvybę.
„Mes save laikėme laisvės kovotojais“, – paaiškino vienas iš paskutiniųjų operacijų dalyvių Anicetas Dukaitis, kurį dar suspėjo pakalbinti Arvydas Anušauskas. Jį britai apmokė ir patį paskutinį permetė į Lietuvą – 1953 m. rugsėjo mėnesį. Desantinių operacijų dalyviai savo misijas laikė naudingomis Lietuvos laisvinimui, kovai už laisvę, net jeigu tektų teikti Vakarų sąjungininkams žvalgybinę informaciją. Jie buvo mokomi atpažinti sekimą ir konspiruotis, šifruoti ir iššifruoti radiogramas, naudotis slaptaraščiais, šaudyti iš pistoletų ir automatų, orientuotis nepažįstamose vietovėse, maskuotis ir naudoti savigynos priemones. Tačiau jie nežinojo, kokį klastos, dezinformacijos ir melo metodų arsenalą turi sovietinė pusė.
Visas knygos pasakojimas pagrįstas dokumentine medžiaga, stengiantis atskleisti slaptų operacijų užkulisius tiek iš britų, tiek ir iš sovietinės pusės. Istorijų apie žvalgybas ar net vadinamųjų „šnipų“ romanų gerbėjai ras tikras istorijas, vykusias Šaltojo karo metu Londono, Vilniaus ir Kauno gatvėse. Aptiks ir keletą garsių pavardžių – žmonių, kurie pasirinko KGB pusę. Tai nereiškia, kad jie nemėgino rinktis. Tačiau susidūrę su įmantriu brutalumu ir šantažu pasižyminčia verbavimo sistema – neatsilaikė. Taip pat knygoje apstu istorijų apie tai, kaip buvo formuojamos dezinformacinės žinutės, skirtos Vakarams, kurių pagrindinis taikinys – aktyvi, ginkluota kova su okupantu, Lietuvos laisvės kovos sąjūdis ir legendinis partizanas Juozas Lukša-Daumantas-Skrajūnas.
