Šiuo metu spaudai ruošiama naujausia jos poezijos rinktinė, kuri visa yra skirta gamtai ir gamtosaugai. Apie tai, kaip pandemijos pradžioje vaikščiojo suplyšusiais treningais, bet išpirko hektarą žemės tam, kad apsaugotų ją nuo melioracijos ir statybų; apie tai, kokius pokyčius mato savo sodyboje taikydama gamtai draugišką šienavimą ir apie naujausią poezijos rinktinę – atviras pokalbis su Ilze Butkute.
– Viešojoje erdvėje tiek daug rašai ir kalbi apie gamtą, kad net kyla dvejonė, ar esi labiau poetė, ar gamtos advokatė. Papasakok, kaip augo tavo ryšys su gamta? Ar šie klausimai rūpėjo nuo vaikystės, ar buvo kažkoks gyvenimo momentas, kuris supurtė, iškėlė šią sritį į tavo prioritetų viršų?
– Nuo vaikystės jaučiau ypatingą laimę būti gamtoje. Atsimenu ją visokią – ir atšiaurią, rūsčią, ir labai gyvą. Vėliau, studijų metais, kai užsisukau darbuose, pradėjau matyti, kad nepakankamai laiko leisdama gamtoje imu jaustis blogai tiek psichologiškai, tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Kristalizavosi supratimas, jog gamta yra nepaprastai svarbi mano gyvenimo dedamoji, kad būčiau laiminga.
Nuo vaikystės jaučiau ypatingą laimę būti gamtoje.
Aš ir pati sau užduodu klausimą, ar vis dar esu poetė, kai tiek rašau apie gamtą. Gera žinia ta, kad galima tuos dalykus sujungti, ir mano naujausia poezijos knyga, kuri bus storiausia iš visų ligšiolinių, yra vien tiktai apie gamtą ir gamtosauginius motyvus.
Jeigu mąstyčiau labai stereotipiškai, tai bandyčiau save įdėti į lentynėlę, kad, pavyzdžiui, aš esu poetė ir niekas daugiau. Arba publicistė, ar aplinkosaugos aktyvistė, ar reklaminių tekstų kūrėja, ir niekas daugiau. Tačiau tokiu būdu gresia nugyventi gyvenimą begaliniame skurde, užsidarant tik viename vaidmenyje. Jeigu man labai patinka rašyti, ir jeigu labai vertinu gyvūnus ir gamtą, gal galiu sujungti tas aistras, ir iš to gims kažkas visiškai naujo?
Vienas didžiausių įvertinimų ir džiaugsmų man būna tada, kai skaitytojai parašo, jog skaitant mano tekstus ilgainiui pasikeitė jų pačių santykis su gamta: jie pradėjo kitaip matyti ir jausti gyvūnus ir medžius, kitaip elgtis būdami gamtoje. Tai turbūt daugiausia, ko galiu norėti iš savęs kaip autorės ir gamtosaugos aktyvistės.
– Tiki pokyčiu per meną? Mene mažiau moralizavimo nei žiniasklaidoje dominuojančiose žinutėse apie gamtosaugą, klimato kaitą: poezija beldžiasi ne į protą, o į širdį.
– Pataikei, kaip sakoma, „į dešimtuką“. Poezija nemoralizuoja, nėra didaktiška, nemoko, neragina pakelti šiukšlės. Tačiau ji irgi gali inicijuoti pokyčius.
Man, kaip kūrėjai, eilėraštis yra pati aukščiausia kūrybos forma. Jei kalbame apie vidinį susitelkimą, kuris reikalingas parašyti eilėraštį, tai yra pats brangiausias vidinis kūrybinis resursas, ir jo tikrai būna ne kasdien, ne kiekvieną savaitę ir net mėnesį.
Bėgant metams imu suprasti, kad jeigu pasijuntu tiek prisipildžiusi, tiek laiminga ir tiek rami, kad man gimsta poetinis tekstas, vadinasi, jis gimsta iš stipraus šaltinio ir gal būtent todėl geba paliesti kitą žmogų. Mūsų gyvenime būna išprotautų dalykų, kurie yra šalti, mechaniniai, ir būna išjaustų. Mano patirtis sako, kad tie išjausti dalykai daug labiau paliečia kitus žmones. Galbūt todėl poezija ir turi tokį grįžtamąjį ryšį.
– Atrodo, kad gamta yra pagrindinis tavo įkvėpimo šaltinis. Tačiau eilėraščiuose nematyti, kad ji sirgtų ir aimanuotų, dominuoja tarsi amžinas nekintamas cikliškumas. O socialinėje erdvėje esi aktyvi gamtos advokatė, kalbi apie gamtosaugos problemas, kritikuoji valdžios neveiksnumą. Ar poezija tau yra saugi vieta pabėgti į erdvę, kurioje tarsi nevyksta tas beatodairiškas gamtos niokojimas?
– Taip, tai saugi vieta pabėgti, bet kartu poezija yra galimybė užfiksuoti tai, kas yra geriausia: gražiausias akimirkas, kurių bėgant metams, keičiantis klimatui, stiprėjant korporacijų kišimuisi į aplinkosaugą galbūt nebematysime, nebegirdėsime, nebepajusime ir neužuosime. Užrašyti man reiškia išsaugoti.
Mano naujausia poezijos rinktinė dar tik ruošiama spaudai. Šįkart ji visa yra skirta gamtai ir gamtosaugai. Joje yra eilėraščių ir apie skaudžiausius dalykus, nykstančias rūšis, besikeičiantį klimatą, nepageidaujamus žmogaus įspaudus gamtoje. Atrodytų, kad tai labai keistas tikslas poezijai, tačiau knyga taip susidėliojo spontaniškai, galiausiai, pagalvojau: juk gamtosauga yra viena svarbiausių temų mano gyvenime, natūralu, kad ji „prasimuša“ ir lyrikoje.
Pavyzdžiui, knygoje yra eilėraštis apie stumbrus. Tas tekstas gimė iš konkrečios istorijos, kai vienas politikas medžioklės metu neva sumaišė stumbrę su šerne ir ją nušovė, nors stumbrė turėjo vos kelių mėnesių jauniklį. Gamtoje stumbrės savo vaikus saugo iki dvejų metų, tad nušautos stumbrės jauniklis vienas milžiniškame strese blaškėsi po aplinkinius miškus, nustojo maitintis. Buvo bandoma priglausti jį Pašilių stumbryne, tačiau jauniklis iš streso ir bado nugaišo per mėnesį.
Poezija yra galimybė užfiksuoti tai, kas yra geriausia: gražiausias akimirkas, kurių bėgant metams, keičiantis klimatui, stiprėjant korporacijų kišimuisi į aplinkosaugą galbūt nebematysime.
Toks liūdnas sutapimas: tais metais mano gimtadieniui su vyru buvome suplanavę vizitą į Pašilių stumbryną, nes kiekvieną gimtadienį švenčiu susipažindama su dar niekad iš arti nematyta gyvūnų rūšimi. Stumbriukas nugaišo prieš pat mūsų apsilankymą, tačiau aš vis tiek norėjau nuvykti pirmąsyk gyvenime iš arti apžiūrėti šių didingų, žmogaus iš jų teritorijų visiškai išstumtų gyvūnų.
Žinoma, sužinojus apie stumbriuko žūtį, pažintis su šiais gyvūnais buvo labai liūdna. Tokiomis akimirkomis norisi ir piktintis, ir verkti, ir dergtis baisiausiais žodžiais. Tai natūralios reakcijos. Tačiau dėstydama kūrybinį rašymą, aš sakau: su mūsų skausmu turi įvykti tam tikra alchemija, tada mūsų istorija jau dirba visai kitokį darbą. Matyt, ta alchemija įvyko, nes praėjus kiek laiko parašiau labai šviesų poetinį tekstą. Tai buvo mano būdas išsaugoti tą stumbrę su stumbriuku žmonių atmintyje.
– Esi išbandžiusi daug veikimo būdų – aktyvumą socialiniuose tinkluose, teisinius raštus savivaldybei, kalbi apie gamtos išsaugojimą savo vedamuose seminaruose. Kaip tau dabar atrodo, koks veikimo būdas yra efektyviausias?
– Kad ir su kokia aistra bei sveiku pykčiu esu „audusi“ Vilniaus miesto savivaldybę dėl, tarkime, vystytojų neteisėtai naikinamų miesto medžių, rezultatai buvo niekiniai. Mes nieko tikro nepasiekėme. Institucijos yra įvaldžiusios atsirašinėjimo meną, ir reikia milžiniškų, tiesiog sizifiškų pastangų, kad vietoje tuščio žodinio ping-pongo prasidėtų realūs veiksmai. Teisėje stiprus žmogus turbūt galėtų ilgus metus smagiai šokdinti biurokratus, bet aš tame tik deginčiau savo energiją.
Viešinimas, mano pajautimu, jau kiek efektyvesnis nei tiesioginis susirašinėjimas su biurokratais. Užčiuopusios skandalą, greitai įsijungia ir žiniasklaidos priemonės, temą pasigauna visuomenininkai, politikai. Net jei rezultatai nebus greiti, gamtosaugai abejinga institucija patirs didesnį spaudimą. Viešinimas leidžia parodyti ir kartais tiesiog tragikomišką institucijų žodžių bei darbų prasilenkimą.
Bėgant metams stiprėja pajautimas, kad nėra nieko efektyviau, nei pačiam asmeniškai pamatyti, pajusti, gyvai patirti, ką reiškia gamtos atsikūrimas ten, kur prieš tai ji buvo „drožiama“ žmogaus.
Vis tik bėgant metams stiprėja pajautimas, kad nėra nieko efektyviau, nei pačiam asmeniškai pamatyti, pajusti, gyvai patirti, ką reiškia gamtos atsikūrimas ten, kur prieš tai ji buvo „drožiama“ žmogaus. Tik tada, kai pati pamačiau tą virsmą savo sodyboje, įsisąmoninau tuos gamtinius pokyčius, pradėjau ieškoti priežasčių ir pasekmių grandinių – galėjau pradėti pasakoti savo skaitytojams apie natūralių buveinių vertę su visiškai nauja jėga. Paaiškėjo, kad istorijos iš mano „ūkelio“ veikia užkrečiančiai, ir skaitytojai vienas po kito ėmė rašyti, kad dabar savo soduose ir sodybose taip pat palieka bent po kelis kvadratinius metrus natūralios pievos, kurią pjauna vos kartą ar du per metus.
Įsivaizduokime tokį pasaulį, kuriame kiekvieno sodo, sodybos, kiekvieno namo kieme bitės, kamanės ir drugiai turi bent nedidelę „salą“ natūralių vietinių žiedų. O ežiukai ir kiti žiemoti besirengiantys gyvūnai artėjant žiemai visur randa nors šiek tiek nesugrėbtų lapų, ir gali susitaisyti guolį. Įsivaizduokime, kad prie kiekvienų namų yra iškeltas bent vienas inkilas paukščiams ir bent vienas namelis šikšnosparniams. Pasaulis jau būtų visiškai kitoks. Gamtosaugine prasme tai būtų milžiniškas žingsnis pirmyn. Tokia svajonė atrodo utopinė, tačiau dabar jau tikiu, kad per edukaciją, per empatiškus žmones, per augančius vaikus tokį pasaulį tikrai įmanoma bent jau pradėti kurti.
Kaip mes galime tai daryti? Pradėti nuo savo kiemo, šeimos, draugų, savo vaikų, o jei patys jų neturime – galime pagalvoti, kuo ir kaip norime tuo pasidalinti su augančia karta. Tam yra begalė būdų, begalė formų: klasės valandėlės, popamokinė veikla, būreliai, stovyklos, galiausiai knygos. Pati šią vasarą netikėtai pradėjau rašyti poeziją vaikams būtent apie laukinę gamtą ir jos saugojimą.
– Palaikei daug kritikos ir pasipriešinimo sulaukusį Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą vėliau ir rečiau šienauti pievas, palikti jas vabzdžiams ir kartu mažinti karščio bangų neigiamą poveikį miestui. Pasidalink savo asmenine patirtimi apie rezultatus taikant gamtai palankią šienavimo praktiką sodyboje.
– Kai atpirkau kelias mano prosenelio turėtas kalveles, dalį tos teritorijos išsyk pakrikštijau „stirnų ganyklomis“. Pastebėjusi, kad ten ganosi stirnos su vaikais, nutariau nesikišti, nebandyti įvesti žmogaus tvarkos. Šią vasarą prasidėjo jau septinti metai, kai stirnų ganyklos yra visiškai pati save prižiūrinti teritorija: ten tvarkosi patys gyvūnai ir paukščiai, praktiškai netrukdomi žmogaus. Jei kitur yra vietų, kur erdves nuo užžėlimo apsaugo ganomos karvės, avys, tai mano stirnų ganyklose tikrąja to žodžio prasme pievomis rūpinasi pačios stirnos. Vienintelis dalykas, ką ten darau, tai naikinu invazinius lubinus.
Na, o ant pagrindinės prosenelio kalvelės, dabartinės mano sodybos kieme, buvo „golfo laukai“, kaip juokais vadinu iki centimetro nutrumpintą žolę. Tačiau jau pirmaisiais metais palikau ten nepjautus kelis gražesnius smilgų guotus. Antraisiais metais tokių vietų palikau jau daugiau. Trečiaisiais metais žolę kieme pjoviau dar saikingiau, ir pamačiau, kad vietoje buvusių „golfo laukų“ pradeda ataugti nepaprasto turtingumo, įvairumo, gausumo natūrali pieva.
Dideliam mano džiaugsmui, tarp suvešėjusių augalų buvo ir daug vaistažolių, kurių kasmet vis gausėjo.
Dideliam mano džiaugsmui, tarp suvešėjusių augalų buvo ir daug vaistažolių, kurių kasmet vis gausėjo. Bites, kamanes ir drugius viliojo saulėkaitoje linguojantys raudonėlių kerai, kiemo pakraštyje svaiginančiai pražydo pelkinės vingiorykštės, kieme suliepsnojo jonažolės, sode ir stirnų ganyklose antroje vasaros pusėje išsistiebė vietinės rykštenės, kurios taip pat yra labai galinga vaistažolė. Pražydo vaistinės dirvuolės, barkūnai, akišveitės, ir natūraliai čia žydinčių vaistažolių sąrašą kasmet vis dar pildo pati gamta.
Gausėjant augalų ir ypač žiedų, ėmė akivaizdžiai gausėti ir paukščių. Jei prieš 5-6 metus čia suskaičiuodavau vos kelias paukščių rūšis, šiemet jų priskaičiavau jau daugiau nei keturiasdešimt. Ir tikrai ne išsyk „suvedžiau galus“, kodėl gausėja paukščių: juk, atrodo, medžių ir krūmų nepadaugėjo? Tačiau vis labiau domėdamasi gamtos atsikūrimo procesais supratau, kad gausėjant augalų, gausėja ir vabzdžių – o štai tada jau gausėja ir paukščių. Sugrįžo net griežlės, kurios dramatiškai nyksta visame savo paplitimo areale dėl natūralių jų buveinių nykimo. Mano patirtis rodo, kad mūsiškes dar galėtume išsaugoti.
Švelniau tvarkant aplinką, drąsėja ir kiti gyvūnai: savo takus mina bebrai, kameros fiksuoja išdykaujančias kiaunes, auštant palei pat namą ganosi stirna su stirniukais. Visai prie pat mano kiemo galima stebėti lėtai praplaukiančius briedžius, laukais pratursenantį rubuilį barsuką, vaikštinėjančias gerves, naktimis apsilankančius šernus. Ir visa tai prasidėjo būtent nuo švelniau, pagarbiau prižiūrimos pievos.
Šią vasarą pramokau šienauti dalgiu, nes ilgainiui stiprėjo suvokimas, kad ir traktoriukas pievoje kažką nužudo. O dalgis – tai nuostabus fizinis krūvis. Keturiasdešimt penkios minutės šienavimo iš tiesų prilygsta pašėlusio intensyvumo intervalinei treniruotei, kai prakaitas liejasi upeliais.
„Piktėjančio“ klimato kontekste noriu pastebėti dar vieną dalyką. Saikingiau šienaujama pieva kur kas lengviau tvarkosi tiek su sausra, tiek su staigiomis, labai gausiomis liūtimis, kai per trumpą laiką iškrinta didžiulis kritulių kiekis. Rečiau pjaunama žolė net ilgiausių sausrų savaitėmis išlieka daug žalesnė, vešlesnė. Net pačiomis kaitriausiomis dienomis kieme visada būna vėsių, drėgnų pievos zonų, kur labai gera pabraidžioti basomis. Ir net po didžiausių liūčių mano kieme nebūna balų, niekur neužsistovi vanduo: trinkelėmis „neuždusinta“ sveika žemė bei natūrali augmenija labai greitai sugeria vandens perteklių.
Saikingiau šienaujama pieva kur kas lengviau tvarkosi tiek su sausra, tiek su staigiomis, labai gausiomis liūtimis, kai per trumpą laiką iškrinta didžiulis kritulių kiekis.
Dažnai žmonės klausia, „o kaip erkės?“ Tačiau ir čia suveikia magiška savireguliacija: natūralesnė aplinka reiškia daugiau laukinių gyvūnų ir paukščių, tad dalį erkių veikiausiai susirenka gyvūnai, dalį išlesa paukščiai. Mano kieme man nė karto nėra įsisiurbusi erkė.
Paradoksalu tai, kad leidusi vešėti natūraliai pievai ir labai švelniai su ja besielgdama, išlošiu ne tik klimato kaitos kontekste. Lygiai taip pat sutaupau labai daug laiko, energijos, taip pat ir pinigų. Kaime vis girdžiu kaimynus – kai kurie jų atvažiavę penktadienį, žolę traktoriais ir trimeriais brūžina iki sekmadienio vakaro. Ir taip kas savaitgalį. Aš gi žolę pjaunu vos kelis kartus per metus, netręšiu jos, neraviu, neaeruoju, nerengiu laistymo sistemų, o vietoje žolės pjovimo katorgėlės einu fotografuoti gyvūnų, skinti vaistažolių, maudytis ežere, skaityti knygos pievoje arba rašyti naujų tekstų.
– Politiniai procesai tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, nesuteikia daug optimizmo dėl gamtos išsaugojimo ir klimato kaitos stabdymo. Štai išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas praėjusioje kadencijoje išstojo iš Jungtinių Tautų Klimato susitarimo. Kokia yra tavo laikysena politinių įvykių atžvilgiu? Ką kaip pilietė darai, kad neimtų apatija, neviltis?
– Pateiksiu palyginimą. Ne per seniausiai lankiausi Kipre, kur vykau mokytis nardymo, tačiau tos minties atsisakiau pamačiusi, kaip narai persekioja gyvūnus po vandeniu. Vieną viešnagės dieną netikėtai sau pačiai pradėjau rinkti šiukšles gamtoje. Tiesiog pamačiau, kad pajūris yra be galo užterštas, tad pradėjau rinkti šiukšles: iš pradžių pakrantėje, o tada ir jūroje. Ėmiau svarstyti, ar tai, ką darau, turi prasmę, ar ne. Kai jau ėmė atrodyti, kad tai prasminga, pamačiau didesnį pakrantės ruožą ir supratau, kad tai, ką spėjau surinkti, yra ašara jūroje, nes visur aplinkui dar pūpso šiukšlių kalnai. O tada pagalvojau – kaip gerai, kad tuos baisiuosius šiukšlių kalnus pamačiau jau vėliau, kaip gerai, kad bent truputėlį turėjau vilties, jog tai, ką darau, kuria kažkokį pokytį.
Aš, kaip kūrėja, esu pajutusi, kad neviltis ir kartėlis yra pačios neproduktyviausios būsenos.
Panašiai žiūriu ir į politines aktualijas. Labai dozuoju neigiamą informaciją. Žinoma, kad domiuosi prieš balsuodama ir balsuoju rinkimuose, bet, kai jau yra nutikę, kaip nutikę, riboju informacijos srautą ir vengiu veltis į ginčus, batalijas, verkšlenimus. Suprantu, kad tai veikia kaip tos šiukšlių krūvos – tada nebesinori nieko: atrodo, kad ir ką daryčiau, nieko nebepakeisiu. Taip įsigali absoliuti neviltis. O aš, kaip kūrėja, esu pajutusi, kad neviltis ir kartėlis yra pačios neproduktyviausios būsenos. Todėl neleidžiu sau „prabangos“ nerti į neviltį, o paskaičius blogiausias naujienas portaluose tikrai gresia į ją panirti.
Tokia yra mano sąmoninga dvasios higiena siekiant išsaugoti norą kažką veikti, kurti ir keisti tai, ką dar galiu pakeisti. Kipre, pamačiusi tuos šiukšlių kalnus ir labai nusivylusi, paskui vis tiek sąmoningai traukiau save iš pesimizmo ir tiesiog pagalvojau: jei nors vienas vėžlys ar viena žuvis mano pastangų dėka nepraris plastiko, ir tai jau bus tegul ir labai mažas, bet pokytis į gera.
– Jau esi išpirkusi daugiau nei 8 ha žemės gamtai, kur nevykdoma jokia ūkinė veikla. Panašu į privatų „Sengirės fondą“, tik apimantį ir pievas, šlapynes – platesnį gamtai reikalingų buveinių tinklą. Prie šios veiklos gali prisidėti ir neabejingi gamtai žmonės, skirdami 1.2 proc. gyventojų pajamų mokesčio iniciatyvai „Svajonių žemė“. Turbūt svajoji, kad Lietuvoje atsirastų daugiau tokių privačių „saugomų teritorijų“?
– Jei mano aplinkoje kažkas užsimena, kad tėvai nutarė parduoti senelių žemes, nes per sudėtinga išlaikyti, per daug rūpesčių arba reikia pinigų, leidžiu sau įkišti trigrašį ir kviečiu gerai pamąstyti prieš parduodant, pateikdama paprastus pavyzdžius. Tarkim, pardavęs mišką nusipirksi mašiną. O kas yra automobilis – tai geležies ir plastiko gabalas, kuris ilgainiui nusidėvės, suges ir praras vertę. O žemė, ypač, jeigu su ja sieja asmeninis ryšys, išliks amžinai, ji gyvens ilgiau už mus pačius. Kartu tai yra buveinė begalei gyvūnų, paukščių ir augalų rūšių.
Žemė, ypač, jeigu su ja sieja asmeninis ryšys, išliks amžinai, ji gyvens ilgiau už mus pačius. Kartu tai yra buveinė begalei gyvūnų, paukščių ir augalų rūšių.
Pandemijos pradžioje jau buvau išpirkusi kiek daugiau nei tris hektarus prosenelio žemių, ir pasidaviau impulsui nusipirkti atsiradusį papildomą su mano žemėmis besiribojantį hektaro dydžio sklypą. Niekaip negalėjau paaiškinti, kam man jo reikia, nes ne tik neketinau jame nieko statyti, bet ir pirkau būtent tam, kad niekas niekada jame nieko nestatytų. Tai buvo didelės suirutės ir neapibrėžtumo laikotarpis, finansų rinkos buvo supurtytos, o daugelis žmonių, ypač menininkai, ilgam liko be pajamų. Už to sklypo kainą būčiau sugebėjusi kukliai pragyventi visus metus. Vis dėlto pasidaviau impulsui elgtis neracionaliai.
Atsimenu, kaip ėjau su skylėtom treninginėm kelnėm ir „kroksais“ už kelis eurus per savo prosenelio žemes į tą sklypelį, pirmąsyk jau kaip savininkė. Pakeliui pamačiau briedžio pėdsakus kelio smėlyje. Tą akimirką mane aplankė labai stiprus jausmas: štai dėl ko tai padariau. Kad per šimtmečius nusistovėję gyvūnų „keliai“ nebūtų darkomi statybų.
Nežinau, ką reiškia turėti Porsche ar roleksą, bet jaučiausi milijoną kartų turtingesnė, išpirkusi tą žemės sklypą vien tik tam, kad jis liktų laukiniams gyvūnams. Kadangi atsirado labai stiprus vidinis jausmas, kad laukinių žemių saugojimas turi didelę prasmę, dar po metų atsiradus progai atpirkau daugiau nei keturis hektarus – toje vietoje nuo melioracijos išgelbėjau pelkaitę ir upelį.
Savo atpirktose žemėse parašiau ir didžiąją dalį naujausios knygos. Vienas naujausių tekstų ir yra apie mano atpirktas žemes, apie labai konkrečius tų žemių veikėjus ir vietas. Čia minimas raistas buvo mano išgelbėtas nuo melioracijos, kuriai jau buvo paruoštas projektas. Bevardis upelis iš tiesų gimsta ten ir teka į ežerą. Pavasariais ten tuoktuvių šokius šoka gervės, kiek tolėliau ramią vietą pasislėpti turi šernai. Ten ant kalvos ganosi briedžiai ir stirnos. Nereikėjo nieko prikurti, pridėti – man tereikėjo užrašyti tai, kas jau yra, kitaip tariant, išsaugoti:
Sonetas atsisveikinant
Mano širdy buvo žemė, kurios nuslėptoj paslapty
tyvuliavo per šimtmečius niekieno neliestas raistas.
Ten aidintys gervių tuoktuvių trimitai liūdni
po ilgiausių žiemų buvo mano nežemiškas maistas.
Mano širdy buvo vėjas po sklandančio suopio sparnais,
jam sūpuojantis virš niekad nekirsto, tarpstančio miško.
Ten šernė sapnavo su savo dryžuotais vaikais,
o krūmynai pavasariais almančiu čiulbesiu tryško.
Mano širdy buvo mažo bevardžio upelio pradžia –
jis lyg tekinas vaikas į ežerą bėgo ir bėgo.
O ten ant kalvos ganės briedžių tylenių šeima
ir į žydinčią pievą stirniukai suguldavo miego.
Mano širdy buvo Žemė, erdvi kaip bekraštis dangus:
ten tilpo medžiai, gyvūnai, svajonės, tyla ir žmogus.
Parengta gamtosauginio projekto „Naturalit“ iniciatyva
