Didelės apimties (per 700 psl.) knygoje, kurią autorė vadina labiau atminties nei prisiminimų knyga, atsidūrė tolstančio ir jau nutolusio laiko tekstai, paremti autobiografine medžiaga ir papildyti asmeninėmis fotografijomis, į kurias autorė žvelgianti ne kaip į iliustracijas, o kaip į atskirą tekstą.
Knygos pasakojimas, kurio šerdis – biografinė linija, yra siužetiškas, bet ir impresiškas, su eiliuotais ir noveliškais intarpais. Tekstų vidinės intencijos kyla labiau ne iš to, kas knygos autorės gyvenime buvo, įvyko, o daugiau iš to, kas buvo patirta.
Pasak Viktorijos Daujotytės: „Galėjo likti ir pavadinta „Patirties tekstai“, bet vis labiau jutau, kiek daug rašymo, to, kas iš rašymo, rašymo ir patirties sąsajų. Iki ėmusios dominuoti savaip išlaisvinančios būsenos: kai rašai, nebijai. Nei atsivėrimų (dienoraščio ir dienoraštiškumo), nei liudijimų, visada rizikingų, apie laiką (ankstyvąjį ir vėlyvąjį), apie žmones, kuriuos sutikau. Kai rašai, kai esi rašymo pagauta, negalvoji ir apie visad bauginančią viešumą, kuri knygai yra neišvengiama, galiausiai ir norima.“
Viktorija Daujotytė-Pakerienė – iškili lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė, Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvos rašytojų sąjungos, Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narė. Išugdė ne vieną Lietuvos literatų kartą, parašė lietuvių literatūros vadovėlių mokyklai, išleido grožinės kūrybos.
Kviečiame paskaityti ištrauką iš knygos.
Bijoti biografijos?
Turiu šios baimės, kylančios iš teksto apie savo ir ne visai savo gyvenimą. Kad ne visada gali atskirti, kur baigiasi tavo ir prasideda kito. Kad prasitari ir apie kitus, jų ir neatsiklausus. Kad vis abejoji, ar ne per daug sau dėmesio. Bet juk žmogaus gyvenimas yra ir jo laboratorija, ir svarbiausia egzistencinio vyksmo scena. Sapne (ar tik būdraujant) išvystas įrašas: gyventi, kol suvoksi, kas vyko tavo gyvenime, ypač jo pradžiose. Atminties knyga, labiau atminties nei prisiminimų.
Gilioji auto šaknis, sengraikiškoji, – pats, pati, įsilietuvinusi, keliareikšmė. Autotekstai. Bet tebūnie įprasčiau – autobiografiniai tekstai, neiškalbamos, neparašomos, neišrašomos, tad gal ir nesuvoktos visumos dalys. Pasakojimas toks pat visuminis ir toks pat fragmentinis, kaip ir gyvenimas. Visų literatūros žanrų šaknys pasakojime. Žanrų galima atsisakyti, pasakojimo, jei ir slypinčio giliai, – ne. Žmogus vis labiau gręžiasi į individualizmą, gali būti, kad bendrinančių pasakojimų vis mažės, kad jie sunyks.
Technologijos, nors jų laikas dar palyginti trumpas, pakeitė ir rašymą, ir rašymo būsenas. Kaip ir daug kas žmogaus pasaulyje, pakitimai ir pasikeitimai prieštaringi. Kai rašau ranka, tariuosi dar liekanti ir ten, iš kur žmonija jau išeina. Kažką iš išeinančiųjų dar išgirstanti, perrašanti. Rašymo būsenų daugiau tylių, atskirų, vienišų.
Rašydamas žmogus būna ir ten, kur kitaip nepatenka. Jei nepatektų, tai gal ir nerašytų. O rašo, jei ir bijo. Rašo, lyg kažką ir savyje įveikdamas, kokią ribą ar slenkstį. Nes traukia susitikti su savim, buvusiu ar buvusia, dar tarsi pasimatyti su tais, su kuriais susitikta, gal ir lemtingai. Ir sau patvirtinti, kad buvai, gyvenai. Kad buvai ir kitiems. Ir jie tau buvo. Kartais labiau už tave pačią. Litteros, literatūra – 32 ir atskirybė, ir didžiausia bendrybė, kuri buvo man įmanoma.
Ką patyriau savaimingiau ir giliau, patyriau iš pirminių daiktų, bet kalbos būdu. Pasiekiu kalbos kultūrą, galiu joje būti. Gal kartais – ir kalbos meną. Kultūros kalba, juolab – meno kalba, visada tik siekiamybė. Tarpas, kuris lieka tarp kūrinio kalbos ir kalbėjimo apie jį, priklauso menui.
Jei nemokėčiau nei skaityti, nei rašyti. Jei būčiau likusi beraštė kaip mano senosios, mano protingosios, su kuriomis šnekėjausi, dar ir nežinodama, kad šnekuosi, meldžiausi, dar ir nežinodama, kad meldžiuosi, grėbiau, ravėjau, laisčiau. Mediniu šaukštu iš to paties molinio dubenėlio srėbiau negudrų viralą, sotinusį ir auginusį. Jei nei knyga, nei romanas, nei eilėraščio eilutė nebūtų į mano gyvenimą įsiterpusi, ir joks literatūrinis pasakojimas nekomplikuotų to, ką patyriau, suvokiau. Jei laikas iš kiemo, iš aptverto laidario nebūtų išėjęs į kitas erdves.
Gal tada būtų lengviau ir su savo gyvenimu, jau senu, susitikti. Bet rašto išmokau anksti. Anksti išėjau ir iš savo kiemo. Ir vis rašiau. Jei ir ne tą, ką norėjau, jei ir ne taip, kaip, nors ir miglotai, nujaučiau. Kad noriu rašyti, kad gal ir turiu tą daryti, supratau anksti, dar mokykloje. Ir tą akimirką atsimenu, kai ištariau, o gal tik pagalvojau, kad man labiausiai patinka skaityti ir rašyti.
Lyg ir nieko paprasčiau – parašyti apie save. Juk viską žinai. Bet raštas atidengia ir tai, ko nežinojai, nežinai. Rašymas yra ir savityros būdas. Kintantis, besikeičiantis. Jei rašant gyvenasi sunkiau, tamsėja ir praeitis. Šviesesnis laikas nušviesina ir tamsesnį. Praeitį matome iš dabarties. Kiekviename gyvenime yra tokių pradų, kurie grįžta, kartojasi. Tai daugiau ir giliau nei faktai. Kažkas, kas yra ne tik faktuose, datose, susitikimuose, bet ir tarp jų, už jų. Iškyla, pasirodo. Ir iš to, kas ilgai buvo užslėpta, užtamsinta.
Ankstyvos, dabar atrodo, kad neįmanomos, mokytojystės metai subrandino staigiai ir skaudžiai. Lemtinga, kad tą trumpą vidinės brandos atkarpą persmelkė intymusis raštas – dienoraštis, laiškai. Dienoraštį jau buvau pabandžiusi rašyti dar mokykloje, bet daugiau fantazavau, „kūriau“. 1963–1964 metais susitikau su vidinių išgyvenimų tikrenybe, pareikalavusia ir tuo metu pasiekiamos, įmanomos kalbos tikrumo. Pirmas toks gilus susitikimas su savimi, gal jau ir su savo būsimybe.
Akistata. Ir skaudi atomazga, būtina, kaip dabar rodosi. Ir pirmas baimės pliūpsnis – skaitai, kas pačios parašyta, ir viskas grįžta, ir tarsi iš naujo tas širdies skaudėjimas. Ne, niekada daugiau, niekada. Jokių dienoraščių. Jokių eilėraščių, kurie jau buvo pradėję rodytis. Užmiršti. Negrįžti. Neatsigręžti. Bet sunaikinti nei dienoraščio, nei laiškų tada dar negalėjau. Jutau, kad tai mano pačios dalis. Negreit grįžau į save, tad ir į savo slaptą ar pusiau slaptą kalbą – ir eilėraštinę, ir dienoraštinę. Baugu, bet ir traukia. Įbrendi ir pasineri. Lyg ir negilu, bet juk nežinai. Giliai nebridau, mano tekstų brydės, kaip galvoju, paviršiuje.
Draudžiau sau „rašinėti“ beveik porą dešimtmečių. Reagavau ir į Vytauto Kubiliaus esė „Kas yra Schreibende Frau?“ (1983). Na, taip, ta schreibende Frau ir bendresne prasme, ne tik apie moteris. Bet rašinėjanti poniutė įstrigo. Ne, negaliu sau leisti jokio asmeninio rašinėjimo, pasirinkau darbą universitete, literatūros tyrimo kelią ir turiu juo eiti.
Galiu užsirašyti tik mintis apie literatūrą. Ir ką bendriau – apie gyvenimą. Bet ta rašinėjanti poniutė man niekaip nesiderino nei su Žemaite, nei su Šatrijos Ragana, nei su Salomėja Nėrim, su stipriu vidiniu pašaukimu, su rašymu, nepaisant nieko. Su sielos atvėrimu ir atsivėrimu. Su Šatrijos Raganos dienoraštiškumu, su gražios, giliasielės moters-motinos užrašais „Sename dvare“.
Atskiruosius patyrimus, įsimąstymus tarsi derinau su literatūros introspekcijomis. Lyg kas būtų pasakęs ar net pasakęs, kad reikia kuo skubiau išleisti Salomėjos Nėries rankraštinį rinkinį „Prie didelio kelio“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994; su Valentinu Sventicku; trys leidimai). Skaudi knyga „Salomėjos Nėries ruduo“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995; talentingos Romo Oranto rankos palytėta). Šviesi – susitikimų, o labiausiai muzikos džiaugsmo nušviesta knyga „Šatrijos Raganos pasaulyje“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997). Muzika ėjo į mane, ir aš į ją, bent iš tų galimybių, kurias turėjau.
Ir dabar tebegalvoju, kad ir iš Žemaitės daug ką lyg atspėjau, susigrąžinau. Atkaklų ėjimą ten, kur ir reikia nueiti. Gamtovaizdžių atskirumą, kosmoso žemės jutimą. Žemaitės gamtos vaizdai nėra tik aprašymai, o lyg kokių senų ritualų atplaišos: prieš pradedant kokį žemės darbą (taipgi ir rašymą), reikia pasiekti sandermę, pagerbti ir kitus esančius, pamatyti, kur esi (jei ir mintimis), kas yra su tavim, virš tavęs (saulė, saulelė...), išgirsti (vėjas, paukštis...), pajusti (ar gražu, ramu, „ar niekur globos“). Žemaitė pirmoji ištarė pamatinę būties formulę: „mylėti ir mylimam būti“. „Žemaitės gramatiką“ („Odilė“, 2019) rašiau ilgai, su pertraukomis, bet kalbos su Julija nebaigiau.
Gręžiausi į moterų kūrybą; ankstyvojo, labiau kultūrinio, feminizmo idėjos man buvo artimos. Jų gyvybingumą intuityviai apčiuopiau rašydama apie Janiną Degutytę, kad ir apibraukytai, kad ir siaurindama moterų ratą, kad poetė neatrodytų tik „moterų ir mergaičių poetė“ („Janina Degutytė: gyvenimo ir kūrybos apybraiža“, „Vaga“, 1984). Adelė Kizlaitytė, viena iš artimųjų poetės bičiulių, buvo mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Pavandenėje.
Apie Janiną Degutytę iš jos išgirdau. Dešimtoje klasėje prasitarė, kad nusiuntusi poetei mano eilėraštukų, atsakiusi, kad aš galinti rašyti. Jutau poetės pasitikėjimą, atvirumą. Adelė Kizlaitytė atsiuntė perrašytus Janinos laiškus. Rėmiausi atvirais poetės atsakymais, tiesiai į rankas įduota nebaigta autobiografija. Moteriško solidarumo nuojautą viename brangiame pokalbyje sustiprino Judita Vaičiūnaitė, ištarusi: kai taip moki kalbą, viską gali rašyti. Ne apie mane, apie rašymą kalba. Išryškėjusios moterų kūrybos ašies nuojautos vedama ėjau ir į knygą „Parašyta moterų“ („Alma littera“, 2001).
1981 metų pavasarį, baigdami universitetą, kuruojamo kurso (buvo tokia akademinė priedermė) studentai, „auklėtiniai“, kaip pasirašė (mintyse šis kursas įsitvirtino kaip Vaidoto Daunio, nors daug ir kitų veidų atsimenu iki šiol), padovanojo didelę, gražiai įrištų tuščių lapų knygą. Kaip į ją ko nors neįrašyti, neužrašyti. Iš vaikystės ta tuščio lapo trauka, popieriaus, pieštuko kvapo. 1982 metų pavasarį, po metų, pirmame puslapyje įrašiau: „Labai gražų diplominį darbą apie S. Gedą parašė Vidas Valaitis.
Pasiaukojamai apie Mačernį rašė Aldona Kruševičiūtė. Sunkiais keliais išvaikščiojo Jūratė Gedminaitė, rinkdama apie Mačernį atsiminimus...“ Dvi geros, žinomos mokytojos. Jūratė Galinauskienė iš Palangos senosios gimnazijos, kiek jau jos mokinių, literatų. Vidas Valaitis, savito filologinio mąstymo ir jautimo, tegyveno trumpai. Jam, turėjusiam atlikti muziejaus, kuriame dirbo, užduotį, atidaviau Janinos Degutytės motinos ir motinai rašytų laiškų dėžę, kurią iš Janinos namų pasiėmiau po jos mirties. Kai norėjau prie tų laiškų grįžti, po ranka nebeturėjau.
Ir man tekusio sunkaus, nelaisvo laiko iliuzija bei nuo jos neatskiriami pasiryžimai – reikia gilintis į literatūros teorijas, teorijos ir užstoja, ir gina. Domėjausi ir semiotika, ypač Jurijum Lotmanu. Rašiau lyrikos teoriją („Lyrikos teorijos pradmenys“, „Mokslas“, 1984; „Mažoji lyrikos teorija“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2005), gilinausi į teksto struktūrą („Tekstas ir kūrinys“, išleido „Kultūra“, 1999).
Rėmiausi filosofijos ir literatūros sankalbomis („Literatūros filosofija“, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001; „Literatūros fenomenologija“, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003; abi akademinio pobūdžio). Fenomenologinis kelias, jei ir bendresnis, įsitvirtino, išliko. Bet ir liekaną jutau vis stipriau – dar kažką daryti.
Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra. Ir skamba man gražiai, ir yra svarbiausia, kas buvo mano viešajame gyvenime. Bet pirmoje darbo pusėje lituanistikai laikas buvo sunkus. „Besigalynėjant su baime“ – taip savo refleksijas apie buvimą katedroje pavadino Meilė Lukšienė. Su ja ir su Vanda Zaborskaite prasilenkėm, bet ir susitikom. Panašiai mąstė ir nuolat rizikuojantis Donatas Sauka, autobiografijoje įrašęs „baimės augintinio“ sąvoką.
Turėjau likti katedroje – jau aspirantūroje tai jaučiau, žinojau ir profesoriaus Jurgio Lebedžio nuomonę. Laiku parašiau ir apgyniau disertaciją, jau turėjau publikacijų. Bet viskas ūmai pasikeitė. Staigiai ir netikėtai mirė Jurgis Lebedys, katedros vedėjas. Netekau atramos, žinojau, kad būtų man padėjęs susivokti aplinkybėse, kurioms nebuvau pasiruošusi. 1971–1972 metai, jau po Romo Kalantos, po „atlydžio“ vilčių. Vėl sustiprėjo Lietuvių literatūros katedros ideologinė priežiūra. Kad galėčiau likti katedroje, man buvo iškelta sunki sąlyga. Pasirinkimas yra ir kai pasirinkti sunku, to dar nebuvau priėjusi.
Sunkiai rinkosi ir jaunesni už mane, manieji – pagal santykius ir pagal mokslinius interesus. Sakiau jiems tą patį, ką man už mane vyresni – nėra mums išeities, jei norime dirbti ir viešumai. Norėjau likti Lietuvių literatūros katedroje. Norėjau universiteto, Bibliotekos, literatūros, studentų auditorijų. Senosios filologų auditorijos lyg užpildytos kažkokio ypatingo amžių kvapo ar dvelksmo, kurį vis dar atsimenu. Gal ir negalėjau kitaip pasirinkti. Bet nejutau nuolaidų. Negavau ordinų nei premijų. (Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija – 1994-aisiais, bet dar ir už tai, ką dariau anksčiau.)
Patyriau ir sunkių situacijų. Per Salomėjos Nėries 80-ųjų metinių minėjimą Vytautas Kubilius įspėjo – debesys virš tavo galvos, Motiejaus Gustaičio rinktinė užkliuvo... Šis poetas man buvo svarbus – ir dėl simbolizmo, ir dėl disertacijos apie Adomą Mickevičių, ir dėl dėmesio Jurgiui Baltrušaičiui; „Versmių“ serijai, inicijuotai Justino Marcinkevičiaus, rinktinę „Sielos akordai“, man atskirai svarbiu pavadinimu, rengiau įsigilindama, rašiau įvadą... Komisijomis, svarstymais, tikrinimais įklampinau ir katedrą. Ir dėl to buvo sunku. Tada apskritai vengiau ką rašyti.
Bijojau – parašysiu ir išliks. Įrašas iš 1984-ųjų gruodžio 2 d., pačiame tikrinimų įkarštyje („Vagai“ buvo patarta bent kurį laiką manęs nespausdinti), daugiau nei taupus: „Galvojau, kad kartais užrašinėsiu tik literatūrines problemas, bet vėl neišvengiamai artėju į save. Sunkios mano dienos, pilnos kaltinimų ir neramumo. Ir ypatinga savijauta, kurios dar niekada nebuvau patyrusi – įtemptai ir skaudžiai švaru.“ Atsimenu tą būseną: skaudžiai švaru, nors buvo sunku, sirgau. Lyg nusimačiau išeitį: „Traukiuosi nuo visko ir noriu rašyti <...>. Aš esu literatūrai. Žinojau tą iš vaikystės. Žinojau visą laiką.“ Taip, gyvenau su šiuo žinojimu. Bet ir su baime – rašyti yra pavojinga. Rašymo reikia bijoti. Baimė stiprėjo ir iš politinės priekabės, įskundimo, bausmės galimybės.
Motiejaus Gustaičio „bylos“ buvau itin įbauginta, tikrintos paskaitos, svarstyta ir „aukštais lygiais“. Baimės atsiliepė ir spec. kurse apie Vincą Mykolaitį-Putiną (to laiko vieno semestro paskaitų kurso žanras), ir rašant mokomąją knygą aukštųjų mokyklų filologijos specialybės studentams „Vinco Mykolaičio-Putino lyrika“ („Mokslas“, 1988): poeto pokario savigyną perteikiau kaip pasaulėžiūros pasikeitimus, nors pati tuo netikėjau. Tų pačių metų rudenį, dalyvaudama Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, galvojau – štai veriasi Lietuvai kitas laikas, dar ir aš atgausiu, ko negalėjau turėti, dar parašysiu, ištaisysiu, ką pajėgsiu.
Knygoje „Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai“ („Tyto alba“, 2003) perrašiau tą skirsnelį apie pasaulėžiūrą. Bet visko neperrašysi. Kas parašyta, lieka. Ir nepriklausomu laiku ne sykį buvo sunku dėl Salomėjos Nėries, jos vis negaliu išleisti iš akių. Ir dėl Justino Marcinkevičiaus. Liečiamės ne tik prie tekstų, bet ir prie gyvų likimų. Negali neskaudėti ir neskaudinti.
Negali nekelti ir baimės, kad ne tik kažko nesuprasi, bet ir nepakelsi. 1991-ųjų sausis, baimė kilo, augo. „Į Lietuvą slenka ledynai. Vakar desantininkai užėmė Spaudos rūmus. Savivalė. Streikuoja sąjunginės įmonės, nedirba geležinkelis. Kas bus su Lietuva?“ – įrašyta 1991-ųjų sausio 12 d.
Baimių perėmiau ir iš pokario namų, mama bijojo, kad „išveš“, kad liks kažkur sniegynuose ir ledynuose viena su keliais mažais. Gal kiek prie rašymo baimės prisidėjo ir tai, kad buvau patyrusi ankstyvą intymiojo rašymo, dienoraščio, laiškų krizę. Kai universitete, studijų laiku, kūrėme „Nuoširdumo“ klubą, sutarėme, kad stodami į jį paskaitysime ką nors savo. Paskaičiau, bet be savo vardo. Prisimenu dalį to tekstelio.
Turėjau tų slaptų rašymų. „Nuoširdumas“ ir to paties vardo almanachas – mūsų jaunų iliuzijų laikas, bet ir bandymų suvokti, kur ir iki kur ribos, kaip įmanoma išsilaikyti. Sigito Gedos (kartu sudarinėjome „Nuoširdumą“, susitikdavome tame pačiame bendrabutyje, tose pačiose auditorijose) kilimas aštria horizonto briauna, pirmieji užsipuolimai. Norėjau aiškinti, tad ir ginti jo „Pėdas“, – pirmoji mano recenzija vadinamojoje respublikinėje spaudoje. Nuo jos skaičiuojamas mano literatūrinio darbo stažas.
Skaudžiausia knyga – „Tragiškasis meilės laukas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010); sunku ir pačiai bepatikėti, kad girdėjau tiek piktų žodžių, kerštingų ketinimų, kad buvau arti bylos, teismo. Kažkas kartojosi, tik dar nuožmiau, kas buvo prasidėję iš Motiejaus Gustaičio rinktinės. Lyg būčiau prisitraukusi gyvenimo tamsumas, prie kažko pavojingo pernelyg priartėjusi. Visada turėjau artimų žmonių. Bet tik „Tragiško meilės lauko“ epiloge pirmą sykį pajutau, kad yra kultūros bendruomenė, kad ji gali tarti savo žodį.
Arvydas Šliogeris tada atsistojo tos bendruomenės priekyje. Profesinis, bet ne tik, atviras, skaidrus, tarsi giminiškas (esu iš Šliogerių), mūsų bendravimas nuo 1968-ųjų, nuo aspirantūros (doktorantūros), nuo susitikimo universiteto Profesorių skaitykloje ir iki šiandien; tebeskaitau, tebecituoju, tebesiaiškinu. Knyga „Mano elementorius buvo Homeras“ („Odilė“, 2021; du leidimai) – ką pajėgiau apie Arvydą Šliogerį pasakyti tarsi žvelgdama iš šalies.
Ir iš mažiausio gyvenimo gali kilti didelių komplikacijų – mano gyventam laikui, tad ir man, jų užteko. Neturiu stipraus charakterio, tik vidinę valią, valią ištverti, išsilaikyti. Ta valia gelbėjo. Dažnai kartoju vieno Rainerio Marios Rilkės poetinio paskyrimo pabaigą: kam kalbėti apie pergalę, svarbiausia – ištverti („Wer spricht von Siegen? Überstehn ist alles“). Budi manyje ir ši poeto eilutė: „Ich glaube an Alles noch nie Gesagte“; tikiu dar nepasakytu... Gyvenimas gilėja iš to, kas dar nepasakyta.
Augau nusavintame laike ir erdvėje, pokario netikrumo, sumaiščių, skriaudų, girtuoklysčių patamsiuose. Bet ir šviesoje – savųjų šilumos, gerumo, bent jo prošvaisčių, gyvulėlių, gyvūnėlių, medžių, gėlių artumoje. Tebetikiu, kad gamta visiems gera, kad palankesnė silpnesniems. Tebeturiu ryškią juslinę ankstyvojo gyvenimo patirtį. Tebematau. Tebegirdžiu. Kaip ūžauja vėjai aukštuose medžiuose, kaip, važiuojant vežimu per kamšą, treška sausi šatrai; kamša – toks kelias per pelkę, drėgną vietą ar šliunkę, išklotas alksnių, karklų šakomis.
Kaip ankstyvą rudenį išsausta spalvotos beržų viršūnės ir vėjui lengva jas supti, sūpuoti. Aukšti medžiai buvo mano pirmosios transcendencijos. Svarbios iki šiol. Vaiko sąmonė lyg kempinė – viską sugeria, kalbėjimus, treškėjimus, spalvas, judesius. Užsimerkiu, ir pro vakarinį langą aiškiai matau, kaip nuo vėjo sujuda klevo šaka, kokį ilgą šešėlį ji meta į burokų daržą. Juslinių įspūdžių turtas – kartais atrodo, kad jo net daugėja, atsiranda naujų spalvų, lyg ir nematytų debesiūkščių virš klevo ar kalno, o gal tik perdebesių, lyg ir negirdėtų garsų – kad ir sausų ąžuolo lapų skimbčiojimo.
To, ką jautei, jutimas, ką girdėjai, girdėjimas yra ir to, kas yra buvę, gaivinimas, gal net dauginimas. Tik reikia bent retkarčiais pajusti savyje kad ir skaudų švarumą, ramumą, taikumą. Kodėl dažniausiai tik senatvėje pasilenkiame prie atsiminimų? Nes atsimename tai, nuo ko jau esame daugiau ar mažiau atsitraukę. Aprimę. Taikesni. Atlaidesni.
Nesirūpinu savo „reprezentacijom“, nemoku tvarkyti „svetainių“, vikipedijų. Vengiu erzelio, aiškinimosi, nemoku diskutuoti. Per gyvenimą parašiau vienintelį skundą – Zarasų savivaldybei dėl Bileišių ąžuolų, labiausiai dėl to vieno, kurį kaimui visgi pasisekė išsaugoti. Vaikiškai tebetikiu babūnėlės paguoda, kad mano uogų niekas nenurinks... Pasitikiu artimiausiais – vyru, sūnum, jo šeima. Geros man yra seserys, geri broliai. Bet nėra taip, kad dėl daug ko neabejočiau, nesvyruočiau. Nebūčiau teisi.
Esame lyg siūlų kamuoliai, jei ir kamuolėliai, suvyti, suvynioti iš įvairių gijų, gijelių. Rašyti biografiją, juolab autobiografiją – tai bandyti tą kamuolį ir susivyti, ir išvynioti. Vytuvai senosios Keiniškės trobos asloj. Kumštuke spausdama nuo kamuolio sprūstančius siūlus susivijau ir kažką daugiau, gal ir tai, ką šalip verpianti babūnė man pasakojo ar tik pati su savim šnekėjosi. Tas šnekėjimasis su savimi, pusbalsiu, vos girdimai, buvo kažkuo svarbus, lyg koks garsinis raštas. Gal esu kiek jo pramokusi.
Galiausiai – ThinkBook, kuriuo dabar rašau ar tik perrašau, kas jau parašyta ranka. Bet lyg ir tie patys siūlai, gijos gijelės. Vienur susuktos kelios, kitur neatrišamas mazgas, dar kitur įtrūkę ar net sutrūkinėję. Bandai surišti, o nesusiriša, bandai mazgą atrišti, o neatsiriša, bandai perkirsti – skauda. Kodėl turėtum skaudintis? O juolab skaudinti? Atmintis juk prisišaukia ir mirusiuosius. Giliau ir klaidos, ir tai, dėl ko negera. Neištaisysi, neišbrauksi, neatšauksi. Bet ar kas pragyveno be klaidų.
Atskiriau ar bent atokiau tai, ką įprasta laikyti intelektualine biografija ar autobiografija. Ar ji yra atskiroji gyvenimo erdvė, ar intelektualesnis sluoksnis tik atsiskiria nuo tų gyvenimo plotmių, kur daugiau lemia kasdieniai, jusliniai, emociniai išgyvenimai. Galbūt; kiek labiau tais atvejais, kai didžioji gyvenimo dalis užpildoma protinio darbo – tyrimų, tyrinėjimų, paskaitų. Su intelektualine autobiografija bent iš dalies siečiau penkias fragmentinės humanistikos knygas, išleistas „Tyto albos“ leidyklos (paskutinė – „Džiaugsmas dienų audime“, 2023). Ir „Asmeninius kursus“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017), sudarytus iš įvadų, laisvų seminarų ir neprograminių paskaitų.
Jau po gyvenimo, po viso, kas buvo privaloma. Rizikinga, bet tuo metu man neišvengiama ir knyga apie Justiną Marcinkevičių, Salomėją Nėrį, Alfonsą Nyką-Niliūną, 2016 m. išleista Valdovų rūmų. Visos knygos palydėtos ir nerimo, ir baimės, kad klystu, kad yra ir taip, bet gal ir kitaip. Daugiausia tikrumo, žinojimo, ką turiu daryti ir darau, aišku, ir mokslinių iliuzijų, turėjau rašydama pirmąją disertaciją – apie Jurgį Baltrušaitį. Kalbos su juo ir apie jį ligi šiol turiu. Patiko rašyti Baltrušaičiui (taip švenčiau jo 150-uosius metus) rankraštinę knygą – prirašiau marčios Ingos dovanotą didelį, gražų, gero popieriaus albumą.
Jurgis Baltrušaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas – jais rėmiausi ir svarstydama, persvarstydama literatūros suvokimo, mokslo ir literatūrinės saviraiškos santykius. Šių rašytojų kūryboje gyvas ir intymusis pradas. Iš esmės neprieinamas. Gal dėl to ir mano gyvenime daugėjo kitokių rašymų, eseistinių, eiliuotų. Dar išsiskyrė tokios „ubago dirvelės“ (buvo tėviškėje taip vadinamas žemės lopinėlis – už aukšto atkrančio, prie pelkės, tad atskiras), priskirtinos ir mano autobiografijai. Dalis „Sambalsių“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005; sudaryta Aistės Birgerės ir Dalios Čiočytės).
Pagaliau – ir „Vartai į abi puses“, pokalbiai su Marijum Šidlausku („Alma littera“, 2015). Kalbinama talentingų žmonių, tokia kalbintinė autobiografija. Klausimai ištraukia iš atminties ir tą, apie ką negalvoji, ko gal kitaip ir nežinotum. Kalbinau ir pati – žodžiu ir raštu; svarbiausias čia liko bendravimas su Marcelijum Martinaičiu, prasidėjęs 1981-aisiais ir baigęsis 1998-aisiais, jau kitu laiku, kitoje epochoje. „Perskaičiau viską, ką mes per tiek metų esam vienas kitam parašę“, – reziumavo Marcelijus („Sugrįžęs iš gyvenimo“, „Alma littera“, 2013).
Atmintis, taip, nuo jos nei pasitrauksi, nei pabėgsi. Maža turėjau gerą atmintį, mokykloje, dar ir universitete, o vėliau įsimindavau vis mažiau. Nedaug ir eiliuotų tekstų, kuriuos galiu pakartoti. Atmintis lyg pakeitė savo takus, jos ertmes užpildė asociatyvūs patirčių zigzagai, įspūdžių kreivės. Faktinė atmintis tarsi perėjo į atsiminimų raizgynus, kur jau daug ir užmiršto, gal ir sąmoningai užtamsinto, užslopinto. Vengimas atsiminti, stūmimas į užmarštį irgi susijęs su baime. Baimė turi daug atspalvių. Ir saugos, saugiklių. Vengiame į save susižeisti. Nors ir žinome, kad neišvengsime.
Dabar ne tiek biografijų, kiek biografistinių tekstų laikas. Žymių kūrėjų biografijos įvairiausiai „naudojamos“, romanizuojamos, teatralizuojamos. Antriniuose tekstuose sunku pasiekti tą lygmenį, kai susidaro turinio branduoliai, lyg kokie riešuto „kanduoliai“. Iš ko ir kaip? Nežinau. Susidaro, ir tiek. Susidaro, atsiveria, pasirodo – kartais taip ryškiai, kaip tikrumoje gal ir nėra buvę. Versijos, paraleliniai pasauliai, nenugyventi gyvenimai, – ir tai, ir apie tai. Realybė, bet ir anapus jos.
Kiekviena diena, kiekviena akimirka, jei tik joje atsiranda koks stipresnis įbrėžis, nugula sieloje lyg kokioje saugykloje. Kartais iškyla iš jos lyg būtas pavidalas – užtenka šešėlio, bėgančio per pievą, muzikos, jei ir tik banalios kadaise girdėtos dainos motyvo, akmenuko vieškelyje, kad ta akimirka ar tas pavidalas iškiltų, perkeistų esamybę, tarsi atverstų kitą jos pusę, kur dingę žmonės atgauna veidus ir judesius, o mes „savo buvusią sielą“. Tai iš Marcelio Prousto, bet ne citata, o tai, kas, vienukart įsiminta, taip ir liko budėti.
Ta buvusi siela, lyg koks dingęs jos pavidalas, skaudumas, bet ir šviesus džiaugsmas, kad buvo tai ir taip. Kad išliko. Taip, mūsų savastį (sąmonę, sielą) sudaro ir prigimties duotybės, ir patirtos, išgyventos būsenos, jų gelmės keičiasi su paviršiais – iškyla, nugrimzta, nugrimzta ir vėl pasirodo. Kas iškildamas virsta daugkartybe, to nebeįstengsi užmiršti. Kas grįžta, ką atsimeni, tas ir yra buvęs. Mūsų gyvenimai daugialaikiai, daugiaklodžiai. Savo vienkartybėje esame ir daugiakarčiai.
Senatvė yra laisvė. Bet ir laikas, kai mažta gyvųjų, daugėja mirusiųjų. Atsimindami elgiamės su mirusiaisiais kaip su gyvaisiais, netgi priekaištaujame, esam kažkuo nepatenkinti. O miręs juk nuo visko išlaisvintas, niekam nieko nebeprivalo. Net tai ar tam, kurį mylėjo labiau už viską pasaulyje. Yra tokia formulė, vis rečiau beištariama – mylėti labiau už viską pasaulyje. Kalbos formulės – įsisupame į jas, panyrame, lyg į kokį ramų, šiltą vandenį. Tas šiltas vanduo, jei jis kur mano rašymuose pasirodo, – iš seniai nebesančio Keiniškės prūdo, kitoje vieškelio pusėje, tarp medžių, rudenimis jis užkrisdavo spalvingais drebulių lapais, panašiais į mažas aukso žuveles.
Aštuoniasdešimties metų slenkstį peržengusi prancūzė Annie Ernaux, 2022-ųjų Nobelio laureatė, – rašytoja autobiografistė, suvokusi, kad savasis gyvenimas neišsemiamas, kad į jį, tarsi į kokį diską, įsirašo ir bendrai gyvenami metai, dienos, įvykiai, tarsi subendrintos laiko būsenos. Tik reikia drąsos, atvirumo patirčiai. Annie, bendrakartę, kiek paskaičiau, savo rašymus jau buvau užbaigusi.
Autobiografinis atvirumas ne tik apnuogina, bet ir tarsi išsiurbia gyvenimo gyvybę. Bet kai ta gelmė atsiveria, trauktis nebėra kur. Kūryba jau ir iš nebegalėjimo pasitraukti. Bet tai tik didžiųjų talentų lemtis. Kitiems (ir man) užtenka paprastesnio buvimo ir rašto būdų. „Aš ją mylėjau, gimtąją lietuvių literatūrą“, – sutvirtino ir mane Sigito Gedos atvirumas. Turbūt rašau ir jos paraštėse.
Anoniminis biografiškumas – gal ir jį esu išbandžiusi. Pirma be vardo, paskui ieškodama kito vardo, kuris galėtų būti ir mano. Toliausia tuo keliu nueita romane „Juozapa ir jos seserys“ („Odilė“, 2019). Lyg būčiau likusi iš draudžiamosios gadynės, anot Vaižganto. Žemaitė – tik atrodo, kad visai paprasta taip vadintis, bet tik gavusi šį vardą Julija buvo tarsi juo pašaukta, pažadinta savo savasčiai, jos raiškoms.
Eiliavimas, mano vidinė kalba yra ir juntamai ritminė, jei ir elementari. Rašyti tarsi pasiduodant tam savaiminiam ritminiam takumui. Perrašyti, lyg nusirašant nuo sąmonės ekrano. „Perrašai“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005) – tikrai iš atskirų lapelių, perrašytų. Paklausiau Onės Baliukonės, kai perskaitė, kiek ir pagyrė, – gal tai man ir reikėjo daryti, gal nuėjau ne savo keliu? Ne, atsakė, ėjai savo keliu. Patikėjau. Bet daugialypis rašymas išliko. Daug veidų, vienas žvelgia į kitą, tarsi klausdamas: kas tu? ar aš pažįstu tave? ar mes esam susitikusios? Ar kalbamės ta pačia kalba?
Rašyti lyg atsigręžus į veidus; atsiminti tai ir atsiimti. Ir savo prigimtinio žemaitiškumo dalį, įaugusią kalboje, kalbiniuose vaizdiniuose (pirma kelios atskiros knygelės, galiausiai – „Žemaitynai“, Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2022; leidybos vadovė Danutė Ramonaitė-Mukienė). Atskambėjo kažkas iš to praėjusio laiko, įsikūnijo žemaičių kalbos pavidalais. Kuo ilgiau rašydama praeityje užsibūdavau, tuo labiau jaučiau, kad gyva, kad pulsuoja. Tai priartėja, tai vėl nutolsta.
Šių rašymų pradžia – 1962-ieji, dienoraštis, iš praėjusio perkeltas į praeinantį laiką. Paskui 2005, 2008, 2011, 2012, 2014-ieji, kažkas vis grįždavo, kartojosi ir kituose tekstuose, atsiskirdavo ir vėl priartėdavo. Nesiekiau vientisumo. Susitaikiau su pasikartojimais.
Gyvename ir kartodamiesi. Peržiūrėjau 2023-iųjų pavasarį, praplėčiau „Juozapos...“ lauką – ir iš to, ką dar prieš išleidimą užsirašinėjau, kiek papildžiau universiteto laiką. Pasigailėjau, kad dalį to, kas būtų tikę šiai gyvenimo knygai, sudėjau į „Džiaugsmą dienų audime“ (skyrius „Kuriamas universumas – universitetas“), ypač apie Jurgį Lebedį, Donatą Sauką, Petronėlę Česnulevičiūtę.
Rašyti – dar susitikti su savimi ir su kitais, neatskiriamai. Susitikti arba susitaikyti. Ir su savim, kad tik tiek, kad tik taip. Su tuo, kas įvyko. Ir su tuo, kas neįvyko. Neįvyko, o liko. Atsiprašyti. Padėkoti, jaučiant, kad būti dėkingai yra gera. Nebedangstyti savo skurdo, klaidų. Nebeslėpti minčių nei jausmų. Nei džiaugsmo, kad matei, girdėjai, jautei, mylėjai. Kad nors trupinį iš pasaulio Neaprėpiamybės ir Nežinomybės gavai, pasiėmei.
Kad rašai ir bijodama.
Ir kad tada, kai rašai, nebijai.