Naujasis V.Grainytės kūrinys „Rožės ir bulvės“ parašytas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ rengiamam tarptautiniam kongresui apie laimę „CoHappiness. Permąstant laimę“.
Žaidžiant gimsta iniciatyvos
Susitikimo su V.Grainyte pradžioje viena iš festivalio iniciatorių ir organizatorių, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė, doc. dr. Rūta Eidukevičienė pasveikino visus susirinkusiuosius ir įvadine kalba atidarė jau antrąją „Kauno literatūros savaitę“. R.Eidukevičienė teigė, kad šis „festivalis – kaip kūdikis, jo raida sparčiausia pirmaisiais gyvenimo metais“, todėl per šiuos metus organizatoriai aiškinosi Kauno literatūros bendruomenės lūkesčius, mėgino žaisti ir eksperimentuoti. Taip gimė iniciatyvos, tampančios festivalio vizitine kortele, – tai atradimai, nauji vėjai, išeiviai ir namiškiai.
R.Eidukevičienė pabrėžė, kad šie metai ypatingi visai Kauno kultūros bendruomenei – sausio mėnesį garsiai ir su trenksmu įvyko „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidarymas, šią savaitę – įspūdžių kupinos dienos „Kauno literatūros savaitėje“, be to, šiemet VDU švenčia šimtmečio jubiliejų.
Kalbant apie literatūrą, ji ne tik atspindi dramatišką tikrovę, bet ir padeda pakilti virš jos, teikia viltingą perspektyvą.
VDU docentės teigimu, tokios iniciatyvos kaip literatūros festivalis akademinei bendruomenei leidžia dar labiau atsiverti, atrasti vis įvairesnių bendravimo, dialogo formų, skatina bendruomeniškumą tiek akademijos viduje, tiek mieste ir regione.
„Karas, pandemija... Visi pajutome, kaip svarbu turėti bendraminčių ir jaustis bendruomenės dalimi. Kalbant apie literatūrą, ji ne tik atspindi dramatišką tikrovę, bet ir padeda pakilti virš jos, teikia viltingą perspektyvą. Manau, kad apie tai bus kalbama įvairiuose mūsų festivalio susitikimuose“, – kalbėjo R.Eidukevičienė.
Keistų kontekstų susidūrimas
Susitikimą su rašytoja V.Grainyte moderavo Kotryna Lingienė ir Vaidas Jauniškis, kuris į renginį susirinkusiems ir tiesioginę transliaciją stebintiems žiūrovams pristatė susitikimo viešnią: „Tai yra eseistė, redaktorė, poetė, libretistė, dramaturgė, o dabar dar ir romanistė.“
V.Grainytė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė menotyros ir teatrologijos studijas, Centrinėje dramos akademijoje Pekine studijavo kinų kalbą, nuo 2015 metų pradėjo dalyvauti įvairiose tarptautinėse rezidencijų programose.
„Iš Pekino atsivežti „Pekino dienoraščiai“, iš gyvenimo – poezijos knyga „Gorilos archyvai“, o iš Kauno bei Kanados – „Rožės ir bulvės“, – renginio viešnios pasiekimus ir kūrybą susiejo V.Jauniškis. Prisimintas ir Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ apdovanojimas, kurį V.Grainytė kartu su kolegėmis Rugile Barzdžiukaite ir Lina Lapelyte pelnė už šiuolaikinę operą-performansą „Saulė ir jūra“. Tačiau daugiausia dėmesio skirta naujausiam pasiekimui – ką tik išleistai dvikalbei koliažinei knygai „Rožės ir bulvės“.
V.Grainytė teigė, kad buvimas Lėlių teatro scenoje taip pat yra tam tikras koliažas, keistų kontekstų susidūrimas. Knygos autorė pasidalijo prisiminimais iš vaikystės: ji kartu su mama į Lėlių teatrą eidavo žiūrėti „Mėlynojo šuniuko“, „Skudurinės Onutės“ ir „Sniego karalienės“, todėl šioje teatro erdvėje kalbėti apie knygą gana keista. Po moderatorių ir autorės įžangų V.Grainytė perskaitė ištrauką iš naujosios knygos pradžios, taip atskleisdama, kad priimti šį iššūkį paskatino smalsumas, noras kritiškiau panagrinėti laimės sąvoką ir jos sureikšminimą. Be to, ryžto įkvėpė ir dažnai girdimas, tačiau gluminantis klausimas: „Ar tu laimingas?“
Romanas-Frankenšteinas
K.Lingienė pastebėjo, kad knygoje gausu išnašų ir šaltinių. Paklausta, ar ištiesų atliko tokį mokslinį darbą, šaltinių tyrimą, V.Grainytė pasakojo, kad tekstus su išnašomis rašė veikėjas Deivis, būtent jam teko kamuotis skaitant įvairius šaltinius. Deivio straipsniai susipina su trumpomis miniatiūromis, novelėmis, ir tai sudaro romaną-Frankenšteiną. Romane „Rožės ir bulvės“ Deivis tampa autorės alter ego: „Kai pradėjau rašyti, supratau, kad negaliu kalbėti savo vardu, todėl atsirado Deivio personažas, kaip mano kaukė, jis parašė tuos straipsnius.“
V.Grainytė knygos užsakymą iš „CoHappiness. Permąstant laimę“ gavo 2020 m. Iki kol pasirodė knyga, patyrėme pandemiją, įvarius apribojimus, prasidėjo karas. V.Jauniškis klausė, kaip tuose kontekstuose keitėsi autorės požiūris į laimę? Kaip ši knyga įsispraudžia į dabartinį kontekstą? V.Grainytė kalbėjo, kad pandemija ne tik nusėdo romane „Rožės ir bulvės“, bet ir buvo gana palankus laikas rašytojams: „Užsakymą gavau dar prieš pandemiją, kuri iš tiesų buvo gana palankus laikas knygų autoriams. Knygą rašiau pusantrų metų, bet pusmetį galėjau skirti po 8 val. rašomojo stalo rutinai, skaityti šaltinius, rašyti eskizus. Šią knygą rėmina pandemija, kurios kontekstas nusėdo knygoje, pasufleravo tam tikrų personažų siluetus. Kai knyga buvo visiškai parengta, suredaguota, išversta ir atiduota į spaustuvę, prasidėjo pirmieji karo veiksmai Ukrainoje. Sunku vertinti, kaip šis knygos turinys skaitosi dabar, turbūt kaip praeitos epochos dokumentacija. Knygą gaubia pandemijos aura. Jei galime skaityti knygas apie laimę, vadinasi, vis dar gyvename taikos sąlygomis.“
Romano pavadinimą pakuždėjo šv. Faustina
V.Grainytė pasakojo, kad knygos pavadinimas gimė jau turint romano rankraštį, jis atsirado visiškai netikėtai, kai autorė apsilankė šv. Faustinos namelyje (Grybo g. Vilniuje), kuriame buvo eksponuojami jos grafikos darbai, dienoraščių fragmentai. Rašytoja perskaitė aprašymą, kaip šv. Faustina po ilgos kankinančios darbo dienos virė bulves, tačiau pakėlusi dangtį vietoje bulvių išvydo rožes. V.Grainytė pasakojo, kad šis vaizdinys jai ilgai neišėjo iš galvos, vėliau internete ji rado straipsnį, kuriame kalbama, kad botanikai rožes įstato į bulves tam, kad gėlės išvystytų vešlią šaknų sistemą ir būtų atsparios įvairioms ligoms. Todėl ši metafora puikiai tiko knygos pavadinimui.
Romane „Rožės ir bulvės“ maišomi skirtingi žanrai ir stiliai: laiškai, dienoraščių ištraukos, socialinių tinklų įrašai, moksliniai tekstai, straipsniai ir kt. Knygą pavadinti koliažiniu romanu pasiūlė leidėjai. V.Grainytė teigė nustebusi, kai sužinojo, kad šį terminą labai mėgo siurrealistai, o ypač Maksas Ernstas, kurio kūrinius ji mėgo skaityti studijų metais. Rašytoja teigė, kad romano forma atspindi desperaciją, pasimetimą ir nežinią: „Knyga gimė stichiškai, bet tuo pačiu ir suplanuotai. Sunkiausia buvo jungti skirtingus žanrus.“
Dar vienas knygos išskirtinumas – romanas yra dvikalbis. Į anglų k. romaną vertė Karla Gruodis. V.Grainytė pabrėžė, kad dvikalbis knygos formatas yra didžiulė privilegija autoriui, nes dažniausiai kūrinys pirmiausia išleidžiamas lietuvių kalba, ir tik vėliau pasirodo jo vertimai į kitas kalbas. „Karla Gruodis atliko fantastišką darbą, bet reikėtų paminėti ir Jeremy Hill‘ą, kuris redagavo vertimą. Buvo tikrai nemažai galvosūkių, kaip adaptuoti tam tikras vietas. Tarkim, vaikiškas skaičiuotes, buvo daug tokių kietų riešutėlių“, – romano vertimo problemas atskleidė rašytoja.
V.Jauniškis kalbėjo, kad romano pabaigoje yra sugiedamas himnas laimei, kuris yra himno meilei (Pauliaus laiško korintiečiams) parafrazė, tačiau tai neskamba patetiškai, labiau su tam tikru atstumu ir ironija. Kokius ironijos naudojimo metodus taiko autorė? V.Grainytė pasakojo, kad ironiją naudoja negalvodama, tačiau knygoje susipina įvairios intonacijos: „Yra nostalgijos, tam tikros patetikos, melancholijos, komizmo. O kalbant apie baigiamąjį skyrių, jį perskaičius galima susimąstyti, kad knyga yra net ne apie laimę, o apie patį knygos rašymo procesą.“
K.Lingienė teigė, kad yra žmonių, kurie jaučiasi laimingi pradėję įgyvendinti kokią nors idėją, antri – laimingi procese, treti – pagaliau ką nors pabaigę. O kuriam atvejui save priskiria romano autorė? V.Grainytė teigė nepriskirianti savęs nei vienam atvejui, tačiau rašant knygą buvo laimės akimirkų: „Šios knygos kontekste laimės suteikdavo akimirkos, kai pavykdavo išspręsti tam tikrus rebusus, sujungti knygos dalis, tą minėtąjį Frankenšteiną. Ši knyga buvo tarsi tam tikros lygties sprendimas.“
