– Sueina 125 metai nuo Vinco Mykolaičio-Putino gimimo. Šis XX a. poetas, prozininkas, vertėjas, mokslininkas yra įtrauktas į moksleivių programas kaip klasikas, jo kūriniai nagrinėjami. V. Mykolaitis-Putinas nėra užmirštas, bet visgi, ar jo kūrybai skiriama pakankamai dėmesio?
– Iš to, kas paminėta, atrodo, kad dėmesio pakanka. V.Mykolaitis-Putinas reprezentuojamas vadovėliuose, švietimo sistemoje. Bet mūsų bendrame kultūriniame gyvenime jis matomas mažiau, ne toks ryškus kaip, pavyzdžiui, Maironis, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius.
V.Mykolaitis-Putinas buvo labai tylus, kuklus, bet gilus žmogus, apdovanotas daugeliu talentų, nukreipęs kūrybą į žmogaus egzistencijos suvokimą ir įprasminimą. Jį kiekvienas atrandame individualiai, aktualus jis tampa asmeniškai. Beveik visi perskaito romaną „Altorių šešėly“, kuris, norisi to ar ne, palieka įspūdį.
– Jūs tyrinėjate V.Mykolaičio-Putino kūrybą ontologiniu požiūriu – kilmės ir būties aspektu. Kodėl pasirinkote būtent šį aspektą?
V.Mykolaitis-Putinas ne kartą yra sakęs, kad vienatvėje niekada nėra vienišas, bet dažnai vienišas yra kompanijoje.
– Mane visada domino filosofija, kaip žmonijos einamo kelio apmąstymas. Jaunystėje skaičiau nemažai filosofinių knygų, laukdavau vertimų. V. Mykolaitis-Putinas – labai ryškus filosofinės lyrikos kūrėjas. Ši tema nėra per daug išgvildenta, nagrinėta, todėl ją pasirinkti man buvo vienas malonumas.
– V.Mykolaitis-Putinas daug rašė apie meną ir žmogiškąją būtį. Ar šie du dalykai suderinami?
– Taip, menas ir žmogiškoji būtis – suderinami dalykai. Menas neegzistuoja be žmogaus, o V.Mykolaičio-Putino mąstyme iškyla kūrybos svarba. Jam pats prasmingiausias atrodo kuriantis žmogus. Kūryba yra pati prasmingiausia egzistencija. Ir pats V. Mykolaitis-Putinas, ir jo lyrinis herojus jaučiasi nelaimingas, kai negali kurti.
Be to, kūryba yra vienišiaus aktas. V.Mykolaitis-Putinas ne kartą yra sakęs, kad vienatvėje niekada nėra vienišas, bet dažnai vienišas yra kompanijoje. Realizuodamas save kūryboje, meno kūriniais, žmogus realizuoja save aukščiausiu lygiu. V.Mykolaičio-Putino poezijoje labai ryškiai iškyla kūrybos ontologizavimas. Tai pirmas kartas lietuvių poezijoje.
– V.Mykolaičio-Putino poezijos temos – valia, laisvė, meilė, netektis, mirtis. Tai labiau simbolistų ar romantikų įvaizdžiai?
– Jie amžini, visur atrasime šių simbolių. Ir antikinėje kūryboje, antikinėje dramoje, ir poezijoje. Savo knygoje pabrėžiau septynis ontologinius reiškinius, bet kurių žmogus negali gyventi arba vardan kurių gyvena. Tarp šių reiškinių – valia, ryžtas, kūryba, meilė, santykis su kitais žmonėmis... V.Mykolaičiui-Putinui buvo labai svarbi etinė laikysena. Taip pat – mirties apmąstymas.
– V.Mykolaitis-Putinas baigė Seinų kunigų seminariją, buvo įšventintas, bet niekad nedirbo kunigu. Ar jo poezijoje galima įžvelgti dvejonių tarp kunigystės ir paprasto gyvenimo pasirinkimo?
– Daug galėtume kalbėti ir apie romaną „Altorių šešėly“, kuriame dvejonės tiesiogiai matomos ir aprašomos. Tai matoma ir poezijoje, dramose. Poezijoje apie tai kalbama per simbolius, pavyzdžiui, valdovo ir vergo įvaizdžius. Už šių simbolių galima matyti visą katalikybės ir jos valdovų pasaulį, ir eilinio žmogaus gyvenimą, kuris nesijaučia šioje sistemoje laisvas, nori ištrūkti, sukilti.
Antanas Maceina pirmasis pavadino V.Mykolaitį-Putiną prometėjizmo poetu – sukylančiu prieš dievus. Tą sukilimo ir maišto motyvą poezijoje akivaizdžiai matome, tai suteikia nepaprasto dramatizmo, praturtina visą lietuvių literatūrą, visą poeziją.
– Kalbame apie kūrėją, gyvenusį prieš 100 metų. Ar jo kūryba aktuali ir šiandien?
– V.Mykolaičio-Putino kūryba labai universali ir aktuali kiekvienam iš mūsų. Ji tokia visada buvo, yra ir bus. Ypač dabar, kai išgyvename vertybių krizę, visa Europa sutrikusi, kuriuo keliu eiti. V.Mykolaičio-Putino kūryba tampa labai aktuali, nes ji gali padėti spręsti problemas labai blaiviai ir kūrybingai. V. Mykolaitis-Putinas išsivaduoja ir atmeta tai, kas trukdo gyvenimui, bet išlaiko pačias aukščiausiais vertybes.
