Tad apie ką gi šis romanas?
Anot L.Jonušio, pirmiausia „Pninas“ yra istorija apie rusą emigracijoje.
„Šio romano biografiniai faktai šiek tiek sutampa su paties Nabokovo. Juk jis gimė pačioje XIX a. pabaigoje bei pasitraukė iš bolševikinės Rusijos. Jis taip pat gyveno Europoje ir vėliau persikėlė į Ameriką, – pasakojo vertėjas. – Tačiau šis panašumas tuo ir baigiasi. Esmė ta, jog romane pasakojama, kaip išsilavinęs rusas prisitaiko Amerikoje. Šis personažas truputį kurioziškas, nes tai pavyksta tik iš dalies. Dauguma nutikimų kyla iš jo paties nesusigaudymo praktiškose situacijose. Jis yra išsilavinęs ir netgi pedantas, kuris lygiai taip pat stengiasi mokytis anglų kalbos. Antra vertus, tai romanas apie tai, kaip pabėgęs iš Rusijos, jis rado galimybę gyvuoti.“
Manau, kad su jokiu kitu literatūros personažu mes jo nesupainiosime.
L.Jonušys išryškino ir „beviltišką Pnino įsimylėjimą, dėl kurio jis buvo pasiryžęs nuolankiai priimti bet kokį savęs žeminimą ir išnaudojimą“.
„Svarbiausia čia yra personažo portretas, sukurtas labai įdomiai, – savo atsakymą pradėjo L.Jonušys. – Iš tiesų, jis yra labai daugialypis. Manau, kad su jokiu kitu literatūros personažu mes jo nesupainiosime.“
G.Radvilavičiūtė pažymi, kad galima rasti nemažai panašumų tarp autoriaus ir Pnino biografijų bei charakterių. Tai pasireiškia ir smulkmenose:
„Esu aptikusi, kad būdamas Italijoje jis Vérai Slonim yra rašęs, jog nusipirko tris apelsinus, be kurių negalėjo pradėti dienos. Lygiai kaip ir Pninas, Nabokovas nemėgo technikos.“ Anot rašytojos, būtent detalės labiausiai ir intriguodavo skaitytojus.
Mes visi čia Pninai.
„Kaip žinome, romanas parašytas angliškai, kuri nebuvo gimtoji V.Nabokovo kalba. Į ją rašytojas žiūrėdavo lyg į instrumentą. Jis yra sakęs, jog priverstas rašyti angliškai, jis jautėsi kaip žmogus, kuriam sprogmuo nutraukė septynis ar aštuonis pirštus. Ir jam reikia išgyventi.
Iš tikrųjų, visi galvojo, kad pastanga kalbėti angliškai yra nukopijuotas nuo paties savęs. Vis dėlto, yra nemažai duomenų, jog Pnino prototipas yra koledžo kolega Marcas Szeftelis, kuris dėstė rusų istoriją. Aišku, čia yra kiekvieno emigranto dalia – pradėti dėstyti ar rašyti kita kalba. Kaip pats M.Szeftelis yra sakęs Nabokovui, mes visi čia Pninai“, – dalinosi G.Radvilavičiūtė.
L.Jonušys: tai šiltesnis, žemiškesnis, lengviau skaitomas romanas
L.Jonušio žodžiais, šis romanas rašytojui yra netipiškas. „Jis šiltesnis, žemiškesnis ir lengviau skaitomas. Vėlesnieji jo romanai – ryškūs didžiojo postmodernizmo kūriniai ne tik jo kūrybinėje biografijoje, bet ir pasaulio literatūroje.“
Vertėjas pažymi, jog „Pninas“ vis tiek neprilygsta „Lolitai“. Nepaisant to, „Pninas“, jo požiūriu, vienas geresnių Nabokovo kūrinių.
Šis šiltumas ir nuoširdumas romane yra apgaulingas.
Dar prieš tai G.Radvilavičiūtė prisiminė epizodą iš paties rašytojo gyvenimo. „Kažkoks koledžo kolega vakarėlyje susitiko jį ir sakė, kad jam labai patiko „Pninas“. Tačiau Nabokovas ironiškai atsakė, kad na ir kas, o tada supykęs apsisuko ir nuėjo. Žodžiu, šis šiltumas ir nuoširdumas romane yra apgaulingas.“
„Iš kitų romanų jis skiriasi tuo, kad jį ištiko tokia pati istorija kaip ir knygos „Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“. Mat ji buvo pražiūrėta ir nesvarbu, kad per metus po romano išėjimo buvo parašytos 77 recenzijos vien angliškai. „Lolitos“ šlovė jį užgožė lygiai taip, kaip „Tikrąjį Sebastiano Naito gyvenimą“ užgožė tuometiniai Perl Harboro įvykiai“, – sakė G.Radvilavičiūtė.
Šis romanas nuo kitų skiriasi ir tuo, kad jis parašytas chronologiškai – nuo pradžios iki galo. „Daugelis skaitytojų žino, jog jis išrašė ant tokių kortelių. O vėliau jas dėliojo pagal savo sumanymą. Ko gero, joks kitas kūrinys nėra parašytas nuo pradžios iki pabaigos“, – pasakojo rašytoja.
Ekstravagantiškasis romano pasakotojas
Pokalbiui perėjus prie romano pasakotojo analizės, G.Radvilavičiūtė prisipažino, kad šis sluoksnis – jai ypač įdomus. Pasak rašytojos, V.Nabokovui nebuvo tiek įdomios idėjos bei siužetai, kiek detalės ir kūrinio struktūra.
„Aš labai abejoju, ar atsiras skaitytojas, galbūt ir visoje Lietuvoje, kuris tą romaną suvoks perskaitęs tik vieną kartą. Apskritai V.Nabokovas sakė, kad romano perskaityti neįmanoma. Jį galima tik perskaitinėti. Tad ir šis kūrinys puikus šią formulę iliustruojantis kūrinys“, – mąstė ji.
Pasakotojas ir jo santykis su Pninu bei jų santykis su pačiu V.Nabokovu – pats įdomiausias šio romano aspektas, pasakojo renginio dalyvė.
„Pasakotojas yra pagrindinis teksto intrigantas, todėl kad iki pat paskutinės dalies mes nežinome kas jis toks, – sakė. – Autorius pateikia tik skurdžias užuominas, neva su Pninu jie buvo kažkada susitikę vaikystėje, kai pasakotoją tarnas atvedė pas Pnino tėvą, dirbusį akių gydytoju. Pasakotojui į akį buvo įkritęs krislas, po procedūros staiga pas gydytoją atėjo sūnus ir tai buvo pirmasis jų susitikimas.“
„Vėliau paaiškėja, kad jis yra daug labiau įsibrovęs į Pnino gyvenimą“, – priduria.
Diskusijos metu G.Radvilavičiūtė apibūdino ir Nabokovo literatūroje kuriamų moterų portretus. Antai visą gyvenimą Pnino mylėta žmona yra „pliuškė Eliza“. „Beje, moterų paveikslai, kurias įsimyli ir kurios yra aistringos, Nabokovo romanuose yra labai lėkšti, jas supa sofos, pudeliai ir kičiniai interjerai“, – teigė.
