Parkuose fontanai vanduo ima dumblėti. Rugpjūčio stingulys apėmė pamažu tuštėjantį miestą. Kiekvieną dieną vis mažiau sutinki praeivių. Iš pradžių pagalvoji, kad jie sugrįš. Kaip kiekvienais metais gyvenimas vėl prasidės iš naujo, ar ne? Naujo Valdo Papievio romano Ėko pasakotojas ištuštėjusiose gatvėse laukia žmonių. Bet ne, baigta, į sodus daugiau niekas neateis sušluoti lapų. Jau niekas nebegyvena tame pastate, kur jis klaidžioja iš vieno aukšto į kitą kaip „laive, kuris ką tik nuskendo“ ir suranda šunį, kuris, regis, jo laukia. Jis išeina drauge su šunimi ir ima klajoti su juo.
Jis jam sako: „Net jei norėčiau, palikti tavęs negalėčiau, argi manai, kad kas nors gali palikti save?“ Jis jį pavadina Ėko. Aidas, jei norite. Kartais aidai išsiskiria. Žinoma, kad galima atsisakyti savojo „aš“. Valdas Papievis pasiruošęs papasakoti kaip. Lietuvių rašytojas - parašęs apie dešimt romanų, kurie jį pavertė vienu iš žinomiausių autorių, kuriančių gyvybingą baltų šalies literatūrą, pernelyg prastai žinomą Prancūzijoje, kaip liudija ir jo paties atvejis, nes iki šiol tik vienas iš jo romanų Lopinėlis dangaus virš žemės (Eiti) (Le Soupirail, 2020) buvo išverstas į prancūzų kalbą –XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje apsigyveno Paryžiuje, kur jis dirbo lietuviškų radijo stočių korespondentu. Romane Ėko jis aprašo savo, bet sykiu ir svetimo miesto žlugimą. Miesto, į kurį žvelgi iš tolo, iš tos kitos vietos, kurią jumyse išgraužia tremtis, perkelia iš tikrovės į jūsų sapnus, nostalgiją, nederamus refleksus. Visa tai baigiantis knygai staiga pasakotojui primena sutartines, tas tradicines lietuvių polifonines dainas. O gal todėl, kad jauna moteris Emi, kurią jis sutiko prie tuščios gatvės posūkio jo paklausė: „Vėl pradedi seilėtis?“ Pasigirsta neužmirštami jo šalies balsai, kurie skamba absurdiškai žlungant pasauliui, „tarsi tolimų, negrįšiančių laikų aidas, lyg į mėnulio pilnatį kauktų Ėko“. Iš tikro jis ima seilėtis: jis prisimena. Aplink jį nieko nebėra, tik piktžolės ir kiti pabėgėliai kaip ir jis, žengiantys paryžietiška „stepe“. Bet kitur? „Ir dabar nei iš šio, nei iš to prisimenu sutartines, tokias daugiabalses dainas, kurias mano krašte žmonės, tarsi norėdami vieni kitiems atsišaukti ir vieni su kitais susišaukti, giedodavo, gal ir dabar tebegieda; kaip galėčiau žinoti – man atrodo, kad savo krašte šimtmečių šimtmečius jau nebuvau?“
Įžiūrėti siluetai
Pasaulis, kurį aprašo Ėko, yra visai kaip mūsų: pasaulis yra lyg ir „ištisos civilizacijos, kurias sukūrėm, sugriovėm, dar sukurti tikėjomės [...] virpėjo naftos verslovių, bankų, jachtų, prabangių vilų, vieni aplink kitus besiraizgančių greitkelių, finansų centrų smogo pilkinančiose tolumose“, kur „akyse bluko kaip rudens vėjų drengiama kapituliacijos burė, mus nesugebėjusius susigyventi vieni su kitais ir su tuo, kas aplink...“ Ir pasakotojas kaip Emi, kaip Ėko, kaip visi knygoje įžiūrėti siluetai, pasirodantys ir išnykstantys vienu gaistu gali suvokti žlungančios žmonijos, priėjusios savo valdymo Žemėje galą, tragikomiškas inkarnacijas. Šiuo požiūriu Ėko, nepaisant jo sapniško skambesio, veik ironiškos melancholijos, kuri jam neleidžia remtis vienu diskursu, nejučia atsiskleidžia kaip aktualijų romanas.
Papievio knygoje esama alegorijos – netvarka čia atitinka mūsų pasaulio netvarką. Vis dėlto, to nepakanka, kad apčiuoptum, kokiu unikalumu išsiskiria knygų „Vienos vasaros emigrantai” ir „Žiebtuvėliai anarchistai“ autorius, - netekčių, vienatvės romanistas, kuris tuo pačiu stebisi viskuo, kas išnyra prieš jo akis, kai nebelieka nieko: tikroviškas gyvenimas, netvarus stebuklas, kurio žlugimas nėra epochos bruožas, bet galutinė tikrovė, visuomet kybanti grėsmė, kuri neišvengiamai išsipildo. „Nelaimėlių laimė – džiaugtis vien tuo, kad esi“, rašo Papievis. Štai kas išlieka, kai viskas išnyksta. Štai kas suteikia romanui ir kerintį žavesį, tą grakštumą, kuris galiausiai susieja individualumą ir bendrumą, žmogaus veiklą žemėje ir egzilį, istorinę katastrofą ir lemtį žmogaus, kuris vaikštinėja, kur kojos neša su savo šunimi, tuo kitu „aš“, kuriam jis sako, kaip galėtų tuos žodžius pasakyti miestui, pasauliui, savo prarastam kraštui, savo nykstančiam gyvenimui: „Nors visada esi su manimi, norėčiau, kad grįžtum išties – kaip atminties aidu pas mus grįžta laikas, atrodė, niekada nesugrįšiantis“.
Iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius
