Šiuo metu Paryžiuje gyvenantis Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas V.Papievis teigė, kad „galbūt tekstas, kurį parašiau, žino geriau už mane, kiek laiko jam slėptis, kada pasirodyti“.
Darius Kuolys šios diskusijos pradžioje pasakojo, kad šis V.Papievio tekstas buvo rašytas pačioje nepriklausomybės pradžioje. V.Papieviui nusprendus išvykti gyventi į Paryžių, vienas rankraštis liko Vilniuje, kitas su rašytoju iškeliavo į Paryžių. Iš pradžių jo bičiuliai nusprendė, kad romane visko buvo per daug, todėl net neskatino jo publikavimo. Tačiau galiausiai visgi buvo nuspręsta šią knygą išleisti.
JAV gyvenanti profesorė Violeta Kelertienė susitikimo metu sakė: „Valdo kūrybą aš seku nuo pirmų žingsnių, anksti girdėjau jį skaitantį scenoje, man atrodė, kad šis kūrinys leidžia žengti atgal į praeitį, nes jis dabar neberašo taip, kaip Brydė yra parašyta. Ir žiūrint iš literatūros taško, tai labai įdomu, nes galima sekti, kur tas lūžis, kodėl tas lūžis įvyko. Man rodo, kad jis tęsia biliūnišką tradiciją, bet kartu jo kalba tokia turtinga ir skirtinga, kad kiti efektai pasidaro“.
Ši knyga galėtų būti įdomi ne tik tiems, kas jau pažįsta V.Papievio kūrybą, bet ir naujiems skaitytojams.
Literatūros ekspertė sakė, kad tas V.Papievis, prie kurio mes pripratę, yra pusiau esė rašantis, jis geras gamtos apibūdintojas, bet jo knygose mažai veiksmo. O šiame romane kaip tik labai daug veiksmo. „Ši knyga galėtų būti įdomi ne tik tiems, kas jau pažįsta V.Papievio kūrybą, bet ir naujiems skaitytojams. Man atrodo, kad knyga turėtų patikti jauniems vyrams nuo 18 iki 40 metų“, – sakė ji. V.Kelertienė teigė, kad romano kalba labai poetiška, viskas yra perleista per poetinį filtrą.
V.Papievis šio seniai parašyto teksto nepildė, bet šiek tiek braukė. Rašytojas sakė, kad kalbėti apie šį romaną yra labai sunku – atrodo, kad šis tekstas atsirado iš labai neapibrėžto chronotopo, jis neatsimena, nei kaip rašė, nei kaip pradėjo rašyti šią knygą. Jis sako, kad galėtų atsekti, kaip gimė šis romanas, bet nenori, nes „bijo susitikti su savimi, koks buvo anuomet“.
Kai atsirado mintis išleisti šį tekstą, jis net nenorėjo skaityti šio romano, tačiau galiausiai išdrįso ateiti į susitikimą su savimi. Skaityti „Brydę“ iš naujo jam pasirodė įdomu, nes beveik nieko iš šio kūrinio neprisiminė, išskyrus vieną ištrauką, kuri buvo paskelbta Sietyne. „Skaičiau kaip kažkieno visai kito parašytą knygą“, – sakė V.Papievis.
Režisierius, aktorius Gytis Lukšas teigė, kad jam, kaip kino žmogui, skaitant V.Papievio knygas visokie reginiai rodosi. „Jis ne rašo, o pasėja žodžius baltame lape ar sniego, kurį labai mėgsta, lauke, ir, matyt, jis turi geros sėklos, jeigu ji sudygsta po trisdešimties metų, – teigė G.Lukšas. Režisierius sakė, kad V.Papievio tekstuose randa žodžius, kurių jis nežinojo, tad skaitydamas ima ieškoti žodynuose tų žodžių, tačiau ir ten neranda. – Jo darbas auginti žodžius, ir augindamas žodžius jis turtina mūsų kultūrinį sluoksnį“.
V.Kelertienė šį romaną yra pavadinusi psichologiniu trileriu, gausiais įvykiais nenusileidžiančiu amerikietiškam veiksmo filmui.
Knyga primena mums du primirštus istorinius etapus – partizaninį karą ir nepriklausomybės išvakares. Romane iš fragmentų dėliojamos dvi istorijos: viena – apie pokario žmonių šiurpius išgyvenimus mažame miestelyje, kita – apie Sąjūdžio metų Vilnių. Kūrinys gavo postūmį iš kadaise autoriaus rinktų autentiškų anykštėnų pasakojimų. D.Kuolys sakė, kad knyga išsiskiria pagarbiu traktavimu visų kovojančiųjų, humanišku požiūriu.