XX a. kitas tironas Stalinas Ukrainoje badu pražudė apie 14,5 mln. žmonių. Nemažai šalių prabudo ir pripažino ukrainiečių Holodomorą genocidu. Leidykla „Briedis“ kviečia susipažinti su ištrauka iš žymaus britų istoriko Roberto Conquesto knygos „Sielvarto derlius: sovietinė kolektyvizacija ir teroras badu“.
Autoriaus tekste kartais užtenka pakeisti kelis žodžius ir susidaro įspūdis, jog kalbama apie šiuos laikus: „Stalinizmui būdingos psichopatijos apraiškos stulbino dar ir tuo, kad tiek spaudai, tiek bet kuriam kitam informacijos šaltiniui buvo draudžiama net užsiminti apie badą. Žmonės, nors puse žodžio prasitarę apie badą, būdavo apkaltinami antisovietine propaganda ir dažniausiai nuteisiami ne mažesniam kaip 5 metų įkalinimo darbo stovyklose laikotarpiui.“
Siūlome šios knygos ištrauką.
Žmonės mirė per visą žiemą. Tačiau iš mums prieinamų istorinių šaltinių akivaizdžiai matyti, kad mirtys nuo bado įgavo masinį mastą tik nuo 1933 m. kovo pradžios.
„Nutirpus sniegui prasidėjo tikras badmetis. Po kaimus slankiojo žmonės išpurtusiais veidais, sutinusiomis kojomis ir išsipūtusiais pilvais. Jie negalėdavo sulaikyti šlapimo. <...> Dabar jie valgė viską, ką tik buvo galima valgyti. Jie gaudė peles, žiurkes, žvirblius, rinko skruzdes ir sliekus. Jie sumaišydavo su miltais kaulus, odą, batų padus; jie pjaustydavo seną odą ir kailinius ir darydavo iš atraižų makaronus, virdavo klijus. Kai pradėjo augti žolė, jie pradėjo kasti šaknis, valgė lapus ir pumpurus. Maistui tiko veik viskas: kiaulpienės, varnalėšos, scylės, karklai, didieji šilokai, dilgėlės...“
Liepos, akacijos, rūgštynės, dilgėlės, kurių dabar buvo valgoma daugiausiai, neturi baltymų. Tuose šalies rajonuose, kuriuose būdavo galima rasti sraigių, jas virdavo ir gerdavo jų nuovirą, o kremzlėtą mėsą smulkiai sumaldavo, sumaišydavo su įvairių augalų lapais ir „suvalgydavo arba veikiau prarydavo“. Valgydami tokį maistą žmonės netindavo ir galėdavo kurį laiką išgyventi. Pietiniuose Ukrainos rajonuose ir Kubanėje kartais būdavo galima išgyventi gaudant švilpikus ir kitus smulkius gyvūnus. Kituose rajonuose buvo galima pasigauti žuvies, nors už žuvies gaudymą pro kaimą tekančioje upėje grėsė laisvės atėmimo bausmė. Melnykų kaime atliekas iš vietinės spirito varyklos, išmetamas kaip netinkamą pašarą šerti gyvuliams, suvalgydavo kaimynystėje gyvenę valstiečiai.
Netgi kitų metų pabaigoje užsienio korespondentai skelbė siaubą keliančius pranešimus. Vienas amerikietis matė, kaip vieno kaimo, buvusio už dvidešimties mylių nuo Kijevo, gyventojai suvalgė visus šunis ir kates: „Vienoje troboje buvo verdamas srėbalas, kurio neįmanoma apibūdinti. Į puodą buvo sumesti kaulai, balandūnės, odos skiautės ir kažkoks daiktas, panašus į batviršį. Pagal tai, su kokiu entuziazmu į šį viralą spoksojo pustuzinis kaimo gyventojų (likusių gyvų iš buvusių keturiasdešimties), buvo galima spręsti apie jų išbadėjimo laipsnį.“
Vienos Ukrainos kaimo mokyklos mokytojas pasakojo, kad kartu su netikrais barščiais iš dilgėlių, runkelių lapų, rūgštynių ir druskos (jeigu jos pavykdavo gauti) vaikai kartais gaudavo po šaukštą pupų, išskyrus „buožių“ vaikus. Vienas agronomas iš Vinycios srities prisimena, kad, kai balandį suvešėjo piktžolės, valstiečiai „pradėjo valgyti virtas balandūnes, rūgštynes, dilgėles. <...>“ Tačiau žmonės, nuolat valgydavę šiuos laukinius augalus, susirgdavo vandenlige ir dauguma jų vis tiek mirdavo nuo bado. Nuo gegužės vidurio žmonių mirtingumas taip išaugo, kad kolūkiams buvo išskiriami specialūs furgonai, kuriais lavonus vežiodavo į kapines (kūnus laidodavo bendruose kapuose, be jokių religinių apeigų). Kitas aktyvistas pasakojo, jog turėdavęs važinėtis su porininku po kaimą arklio traukiamomis rogėmis ir rankioti iš kiemų negyvėlius.
Galime remtis įvairių anuometinius įvykius stebėjusių liudininkų pasakojimais. Tarp jų – žmonės, patys nukentėję nuo šio bado, buvę aktyvistai, sovietiniai rašytojai. Jie išgyveno šiuos įvykius jaunystėje, o vėliau, po daugelio metų, kai tai tapo įmanoma, juos aprašė. Jau citavome vieną tokį liudininką, kuris dar Chruščiovo laikais sugebėjo parašyti, kad „1933 m. kilo siaubingas badas. Išmirė ištisos šeimos, namai virto griuvėsiais, kaimų gatvės ištuštėjo“.
Kitas to paties laikotarpio įvykių liudininkas rašo:
„Badas – siaubingas, sielą stingdantis niūrus žodis. Tie, kas niekada jo nepatyrė, negali įsivaizduoti, kokių kančių sukelia badas. Nieko nėra blogiau vyrui – šeimos galvai – nei nuosavo bejėgiškumo jausmas, kai jis girdi žmonos, neturinčios kuo pamaitinti išbadėjusių vaikų, aimanas. Nėra didesnio siaubo motinai, kaip regėti išsekusius, nusilpusius, dėl nuolatinio alkio praradusius gebėjimą šypsotis vaikus.
Jeigu tai tęstųsi tik savaitę ar mėnesį... Tačiau šeima neturėdavo ko padėti ant stalo ištisus mėnesius. Visi rūsiai buvo švariai iššluoti, kaime neliko nė vienos vištos: žmonės suvalgė net pašarinių runkelių sėklas...
Pirmieji nuo bado mirdavo vyrai. Paskui vaikai. O visų vėliausiai – moterys. Tačiau prieš numirdami žmonės dažnai prarasdavo protą, jie nustodavo būti žmogiškomis būtybėmis.“
Buvusio aktyvisto pastabos:
„Mūšio lauke vyrai miršta greitai, jie kaunasi su priešu, juos palaiko draugiškumo ir pareigos jausmas. Čia mačiau žmones, mirštančius vienatvėje, lėtai, baisiai, praradusius bet kokį tikėjimą. Jie buvo užspeisti į kampą ir palikti lėtai bado mirčiai kiekvienas savo namuose politiniu sprendimu, priimtu tolimoje sostinėje susėdus prie posėdžių ar banketų stalo. Jie net negalėjo pasiguosti ir numaldyti savo baimės tuo, kad tai, kas vyko, buvo neišvengiama.
Siaubingiausiai iš visų atrodė maži vaikai liesomis tarsi griaučių galūnėmis, prikabintomis prie išsipūtusių kaip balionai pilvų. Badas nutrynė jiems nuo veidų bet kokius vaikystės pėdsakus, pavertė juos iškankintomis baidyklėmis; tik jų akyse vis dar buvo galima pastebėti užsilikusių vaikystės pėdsakų. Visur matėme kniūbsčius gulinčius žmones išpurtusiais veidais, išpampusiais pilvais, spoksančius priešais save tuščiomis akimis.“
1933 m. gegužę vienas keliautojas pastebėjo tris lavonus 12 km ilgio ruože tarp dviejų kaimų Dnipropetrovsko srityje. Vienas užsienio žurnalistas, vaikštinėdamas dienos metu po kaimą, užėjo devynis lavonus, tarp kurių buvo maždaug aštuonerių metų amžiaus dviejų berniukų kūnai ir vienos maždaug dešimties metų amžiaus mergaitės kūnas.
Vienas kareivis papasakojo, kad kai traukinio sąstatas, kuriuo jis kartu su draugais vyko į tarnybos vietą, įvažiavo į Ukrainos teritoriją, juos visus apėmė siaubas. Jie puolė dalinti maistą išmaldos prašiusiems valstiečiams, ir traukinio viršininkas apie tai pranešė vadui. Tačiau korpuso vadas Timošenka juos nubaudė labai švelniai. Kai jų dalinys išsidėstė numatytoje vietovėje, „vyrai, moterys ir vaikai išėjo į kelią, kuris vedė į karių stovyklą. Jie stovėjo tylėdami. Stovėjo kęsdami alkį. Juos nuvarė šalin, bet jie vėl susirinko kitoje vietoje. Ir vėl stovėjo kęsdami alkį“. Politvadovams teko kaip reikiant paplušėti, kad išsklaidytų karius apėmusią prislėgtą nuotaiką. Prasidėjus pratyboms, link lauko virtuvių patraukė išbadėjusių valstiečių minios. Kai kariams buvo dalijamas maistas, šie atiduodavo savo davinius badaujantiesiems. Karininkai ir politvadovai pasitraukė į šalį ir apsimetė, kad nieko nemato.
O kaime „varguoliai prašė duonos pas varguolius, badaujantieji – pas badaujančiuosius“, turintieji vaikų – pas bevaikius. 1933 m. pradžioje vieno didelio Ukrainos kaimo centre, „šalia cerkvės, kuri buvo susprogdinta dinamitu, griuvėsių, buvo kaimo turgavietė. Visų žmonių veidai išpurtę. Visi tyli, o jeigu nori ką pasakyti, vos girdimai šnibžda. Dėl sutinusių rankų ir kojų jie juda lėtai ir silpnai. Jie prekiauja kukurūzų stiebais, kukurūzų burbuolių stiebais, džiovintomis šaknimis, medžių žieve ir ajerų šakniastiebiais...“
Viena mergina iš Poltavos srities, kuri per badmetį nukentėjo kiek mažiau nei kitos sritys, papasakojo apie 1933 m. Velykų šventę jos kaime. Jos tėvas išėjo į turgų parduoti „paskutinius šeimos marškinius“ (drobės ir siuviniai jau buvo išparduoti), kad galėtų nupirkti „šiek tiek maisto šventei“. Begrįžtantį namo su dešimčia svarų grūdų ir keturiais svarais sėlenų jį suėmė už spekuliaciją, tiesa, po dviejų savaičių paleido, nors produktus konfiskavo. Nesulaukusi jo pargrįžtant, „motina išvirė mums sriubos iš sudžiovintų ir susmulkintų bulvių lupenų ir aštuonių nedidelių bulvių“. Paskui atėjo „brigadininkas“ ir liepė jiems eiti dirbti į laukus.
Moteris iš Fadejevkos kaimo Poltavos srityje, kurios vyras buvo penkeriems metams išsiųstas į stovyklą už dalyvavimą SVU (Ukrainos išlaisvinimo sąjungos) veikloje, įstengė kažkokiu būdu išmaitinti šeimą iki 1933 m. balandžio. Tada mirė jos keturmetis sūnus. Tačiau ir tuomet aktyvistų brigados nepaliko jos ramybėje, nes įtarė, kad duobė, kurią ji iškasė berniukui, iš tikrųjų buvo skirta slėpti grūdams. Aktyvistai iškasė kapą, surado kūną ir leido moteriai palaidoti jį iš naujo.
Gyvenimas apmirė.
„Vyresniųjų klasių mokiniai lankė mokyklą beveik iki pat pavasario. Jaunesniųjų klasių mokiniai liovėsi ją lankę dar žiemą. Pavasarį mokyklą uždarė. Mokytojas išvažiavo į miestą. Felčeris taip pat išvyko, nes neturėjo ko valgyti. Šiaip ar taip, bado vis tiek neįmanoma išgydyti vaistais. Įvairūs valdžios atstovai taip pat nustojo lankytis kaime. Kodėl? Todėl, kad iš bado nualintų žmonių nebėra ko atimti... Jeigu jau pasiekta riba, kai valstybė iš žmogaus nieko nebegali išspausti, žmogus valstybei tampa nereikalingas. Kam jį mokyti? Kam gydyti?“
* * *
Pavasarį įsigaliojo itin griežtos taisyklės, draudžiančios keliauti be specialių dokumentų. Kovo 15 d. buvo išleistas įsakas Šiaurės Donecko geležinkeliui, pagal kurį geležinkelininkams buvo draudžiama įleisti į traukinį valstiečius, neturinčius kolūkio pirmininko išduoto specialaus leidimo.
Draudimas įdarbinti valstiečius pramonės įmonėse buvo taikomas, bent jau teoriškai, tiek kaimo, tiek ir miesto pramonei. Pavyzdžiui, vienam plytų fabrikui 1933 m. buvo įsakyta nepriimti į darbą vietinių gyventojų. Tačiau kartais darbo pasitaikydavo. Pavyzdžiui, viename kaime buvo galima įsidarbinti prie remontuojamos geležinkelio atkarpos, vedančios į cukraus fabriką. Už šį darbą ištisą pusmetį badavę žmonės gaudavo per dieną po 500 g duonos ir po 30 g cukraus. Tačiau tiems, kas norėdavo gauti visą davinį, tekdavo įvykdyti dienos normą – iškasti per dieną aštuonis kubinius metrus žemės. Daugeliui ši užduotis viršijo fizinių galimybių ribas, o ir duoną paprastai išduodavo tik kitą dieną po normos įvykdymo, tad daugelis žmonių mirdavo darbe arba naktį. Sovietiniam daržininkystės ūkiui netoli Vinycios, kuriame buvo auginami pomidorai, agurkai, salierai ir kitos daržovės, reikėjo tūkstančių darbininkų. Po aplinkinius kaimus buvo išplatinti skelbimai su pasiūlymu įsidarbinti šiame ūkyje už kilogramą duonos, karšto maisto davinį ir du rublius per dieną. Atvyko daugybė žmonių, tačiau veik pusė jų jau buvo praradę darbingumą. Kasdien jau po pirmojo valgio mirdavo po keletą žmonių – sotus maistas po ilgo badavimo – didžiausias pavojus susitraukusiam skrandžiui.
Kai balandį buvo panaikintas duonos normavimas ir kai miestuose vėl atsidarė parduotuvės, kuriose buvo galima nusipirkti duonos (po kilogramą vienam asmeniui per dieną), nors ir už ganėtinai didelę kainą, valstiečių gyvenimo sąlygos nė kiek nepagerėjo.
Tačiau dabar dauguma tų žmonių, kurie dar turėjo pakankamai jėgų savarankiškai judėti, didžiulės nevilties apimti puolė bėgti iš kaimų. Jeigu jiems nepavykdavo nusigauti iki miestų, jie bastydavosi aplink geležinkelio stotis. Šalia šių mažų geležinkelio stočių Ukrainoje dažniausiai būdavo nedideli vaismedžių sodai. Į šiuos sodelius „geležinkelininkai, patys sverdėdami nuo bado, suvilkdavo mirusiųjų kūnus“. Poltavos apylinkėse šalia semaforo palei geležinkelį rasti lavonai būdavo suverčiami į specialiai tam iškastus gilius griovius. Kada valstiečiams nepakakdavo jėgų nusigauti iki artimiausios stoties arba jų į stotį neįleisdavo, jie sustodavo palei bėgių kelią ir maldaudavo duonos iš pro šalį pravažiuojančių traukinių keleivių. Kartais jiems išmesdavo vieną kitą plutelę duonos. Tačiau vėliau daugelis jų nepajėgdavo net ir elgetauti.
Mažame Charcyzko miestelyje Donbase, kaip pasakojo vienas geležinkelininkas, valstiečiai elgetaudavo aplink stotį šeimomis. Juos nuvydavo, tačiau pavasariop atvykstančiųjų skaičius ėmė sparčiai augti. Jie „gyveno, miegojo ir mirė gatvėse bei skveruose“, o 1933 m. balandį didžiulės minios užtvindė visą miestą.
Dideliuose miestuose išgyventi buvo sunkiau. Kijeve žmonės, kurie turėjo darbą ir maisto produktų korteles, nebadavo. Tačiau per dieną būdavo leidžiama nusipirkti tik kilogramą duonos, o tiekimas šlubavo. Vienas apžvalgininkas rašė: „Parduotuvėse prekių pakakdavo tik privilegijuotųjų klasėms.“ Jie taip pat galėdavo apsirūpinti prekėmis „uždarose parduotuvėse“, skirtose valstybės tarnautojams, svarbiausių partijos komitetų nariams, OGPU karininkams, vyresniesiems armijos karininkams, gamyklų direktoriams, kai kuriems inžinieriams ir kt. (panašios parduotuvės SSRS veikia iki šiol).
Vertinant formaliai, pajamos miestuose buvo pakankamai lygiavinės, tačiau normavimas pagal privilegijas ir aprūpinimo prekėmis sistema pavertė šią tariamą lygiavą absurdu. Pavyzdžiui, mokytojas gaudavo perpus mažesnę algą nei panašaus rango OGPU pareigūnas, tačiau pastarasis galėdavo naudotis lengvatine produktų kortele ir įsigyti plataus vartojimo prekių specialiose parduotuvėse už daug mažesnę kainą, todėl tikrosios jo pajamos buvo net dvylika kartų aukštesnės už tikrąsias mokytojo pajamas.
Netgi kvalifikuoti darbininkai Ukrainos miestuose uždirbdavo ne daugiau kaip 250–300 rublių per mėnesį ir gyvendavo misdami juoda duona, bulvėmis ir sūdyta žuvimi. Jiems trūkdavo drabužių ir avalynės. Kijeve 1932 m. vasaros pradžioje įstaigų tarnautojų daviniai buvo sumažinti nuo vieno svaro iki pusės svaro duonos per dieną, o pramonės darbininkų daviniai – nuo dviejų iki pusantro svaro per dieną. Kijevo gyvulininkystės instituto studentai gaudavo po 200 g erzacinės duonos, lėkštę žuvienės, raugintų kopūstų, porą šaukštų košės arba kopūstų ir 50 g arklienos per dieną.
Prie parduotuvių Kijeve nusidriekė puskilometrinės eilės. Jose stovėję žmonės vos laikydavosi ant kojų, todėl įsikibdavo rankomis į priešais stovinčio žmogaus diržą. Kiekvienas jų gaudavo po 200–400 g duonos, tačiau paskutiniams keliems šimtams dažniausiai nieko nelikdavo, išskyrus talonus arba numerius rytojaus dienai, kuriuos užrašydavo ant delnų.
Norėdami atsistoti į tokias eiles arba nusipirkti duonos iš tų, kam pasisekė ja apsirūpinti, arba tiesiog genami sunkiai paaiškinamo potraukio, valstiečiai būriais plūdo į miestus. Nepaisant kelio užtvarų ir patikros punktų, daugeliui pavykdavo nusigauti į miestą, tačiau jiems iš to būdavo maža naudos. Dnipropetrovską badaujantys valstiečiai tiesiog užtvindė. Anot vieno geležinkelininko, daugiau nei pusė valstiečių, kurie ieškodami maisto pasiekė Donbasą, gyveno „paskutines savo dienas, valandas ir minutes“.
Kad nusigautų į Kijevą aplenkdami kelių užtvarus, „valstiečiai braudavosi per pelkes ir per miškus... Tikslą pavykdavo pasiekti tik patiems laimingiausiems, vienam iš dešimties tūkstančių. Tačiau net ir nusigavę ten, jie nerasdavo išsigelbėjimo. Išbadėję jie krisdavo ant žemės ir mirdavo...“
Miestuose būdavo galima išvysti kraupius vaizdus. Žmonės kaip visada skubėdavo su reikalais, o „tarp jų keturpėsti ropinėjo išbadėję vaikai, seniai, mergaitės“, kurie jau neturėjo jėgų maldauti pagalbos ir į kuriuos jau niekas nekreipdavo dėmesio.
Tačiau taip buvo ne visada. Esama duomenų apie tai, kad Kijevo gyventojai padėdavo valstiečiams pasislėpti nuo milicijos. Charkove žmonės taip pat duodavo valstiečiams duonos. Charkove „pamačiau nuo bado sutinusią moterį, gulinčią Arklių turgavietėje (Kinna Ploshcha). Kirmėlės ją ėdė gyvą tiesiogine prasme. Praeiviai šalia jos padėdavo duonos, bet ši vargšė moteris merdėjo ir buvo per silpna, kad ją paimtų ir suvalgytų. Ji verkė ir maldavo medicinos pagalbos, tačiau niekas jai jos nesuteikė“. (Vienas gydytojas pasakojo, kad per Kijevo medicinos darbuotojų susirinkimą buvo perskaitytas įsakymas, draudžiantis teikti bet kokią medicinos pagalbą nelegaliai mieste gyvenusiems valstiečiams.)
Kijeve, Charkove, Dnipropetrovske ir Odesoje nusistovėjo tvarka, pagal kurią kiekvieną rytą buvo apvažinėjamos gatvės ir surenkami lavonai. 1933 m. Poltavos gatvėse kasdien būdavo surenkama iki 150 lavonų. Panaši padėtis buvo ir Kijeve.
„Rytais arkliai traukdavo per miestą plokščiadugnius vežimus, į kuriuos surinkdavo per naktį mirusių žmonių kūnus. Mačiau vieną tokį vežimą prikrautą vaikų. Jie atrodė kaip tik taip, kaip apibūdinau juos anksčiau: liesi, pailgais veidais, panašūs į negyvus paukščius su aštriais snapais. Šie maži paukšteliai atskrido į Kijevą ir ką gero jame surado? Kai kurie jų vis dar kažką murmėjo ir sukiojo galvas. Paklausiau apie juos vadeliotojo, tačiau šis tik skėstelėjo rankomis ir pratarė: „Kol nuvešiu ten, kur reikia, nutils ir šitie.“
Gyvuosius taip pat kartkartėmis surinkdavo ir išsiųsdavo iš miesto. Charkove kiekvieną savaitę buvo vykdomos specialios badaujančių valstiečių gaudynių operacijos, kurias vykdydavo milicija, talkinama specialiai šiam reikalui sutelktų komunistų būrių. Visa tai būdavo daroma pačiu negailestingiausiu būdu, kaip ir visos kitos prieš valstietiją nukreiptos operacijos. Vienas anuometinių įvykių liudininkas, darbininkas, papasakojo apie milicijos reidą, surengtą Charkove 1933 m. gegužės 27 d. prieš keletą tūkstančių valstiečių, stovėjusių eilėse prie duonos: juos susodino į vagonus, nuvežė į žvyrduobę prie Lisovo stoties ir paliko ten mirti badu. Keli valstiečiai ištrūko į laisvę ir pranešė mirštančiam valstiečiui iš gretimo Židkų kaimo, kurio žmona buvo išvykusi kartu su vaiku į miestą duonos, kad jie abu guli žvyrduobėje prie Lisovo. Tačiau šios šeimos tėvas numirė namuose, o motina su vaiku numirė toje duobėje kitą dieną.
Lyginant su tais valstiečiais, kurie mirė namuose, šios begalinės nevilties apimtos bado aukos nieko nelaimėjo – gal tik kelias atokvėpio dienas. Tačiau manija judėti buvo pernelyg stipri. Badaujantis žmogus, anot Grosmano, „jaučiasi taip, tarsi būtų kankinamas ugnimi, jam vienodai skauda ir pilvą, ir sielą“. Iš pradžių jis pabėga iš namų ir bastosi, tačiau galiausiai „paršliaužia atgal į namus. Ir tai reiškia, kad badas ir mirtis nugalėjo“.
