Bet gal tai tik gražūs norai, o tikrovėje kils ginčų ir net pykčio? Pykčio lygioje vietoje, kai kalba vien principai, o ne noras susikalbėti ir sugyventi. Vaikinas su mama išlipa po 10 minučių, bet šveicarai, jau pamiršę „savo“ vietas, dalijasi kelionių įspūdžiais. Jiems tokia „išimtis“ seniai tapusi norma.
Užleisti keliautojams butai dažniausiai būna dviejų rūšių: vienuose viskas tvarkinga ir išpucinta kaip po viešbučio kambarinės šluosčių, čia dažnai kažko trūksta, nes akivaizdu, kad juose savininkai ir mėnesio negyveno. Kitus šeimininkai, regis, paliko prieš penketą minučių, ir paskui juos iš spintų veržiasi rūbai, vonioje stūkso kosmetikos sąvartynai, užtat virtuvėje rasi ir kavos, ir kokį konservų ar butelių atidarytuvą, ir prieš tris mėnesius čia kitų apsistojusių paliktą apipelijusį džemą. Kai kurios vietos teigia savo atmosferą, kai kurios – tiesiog studentišką netvarką. Palikti daiktai tampa šeimininko prisistatymu, ir dažnai užmena mįslę, pas ką apsistojai. Amsterdame keliasdešimt knygų apie Rembrandtą ir pats apartamentų pavadinimas pasirodė ne vien reklama: jo šeimininkas buvo vienas solidžiausių jo kūrybos ir gyvenimo tyrėjų, ir tokiais atvejais norėtum su juo išgerti kavos ir paplepėti, o ne anonimiškai rinkti seifo, kuriame paliktas raktas, kodą.
Tokia laimė trumpam ištiko Berlyne, frau Izoldos pensione, kur ji įteikė svečių knygą ne vien su aibe ten viešėjusių lietuvių autografais, – tarp pirmų puslapių randi kvietimą į muzikos vakarą, įvykusį dar ano amžiaus trisdešimtaisiais, su Kurto Weillio parašu (jei neklystu, „Septynios mirtinos nuodėmės“). „Pasirašome sutartį? Siūlau konjako“, pakviečia frau Izolda, buvusi fotografų modelis ir kolekcionieriaus žmona, ir pokalbis svetainėje po ekspresionistų drobėmis virto įspūdingiausia kelione per laiką į „tikrąjį Berlyną“. Vienas rankos paspaudimas iki Lottes Lenya, Bertoldo Brechto ir dar dievaižin ko.
Mūsų skandinaviško būsto šeimininkės bibliotekoje randu vieną naujausių Patti Smith knygų „Pasišventimas“ (Devotion, 2017). Pasirašytas egzempliorius, beveik pasisveikinimas su autore. Dėl šeimininkės – vėl raktai kodų dėžutėje, bet čia ne taip smalsu, nes knygų ar žurnalų kolekcija nėra nuosekli ir neskirta svečių apžiūrai, tiesiog sumesta į krūvą. „The New Yorker“ anonsuoja tos pačios Smith (sutapimas ar ženklas?) būsimą koncertą kažkuriame klube, o greta – aibės dizaino bei madų žurnalų. Žmonės nėra vienpusiai, kaip to tikėtumėmės paprastesniam jų supratimui. Čia vyko gyvenimas prieš penkias minutes, o ne ekspozicijai pateikti naratyvai. Bet vis tiek yra tekstas.
„Pasišventimas“ suvilioja ir įtraukia. Tai nėra gryni memuarai, nėra ir atskira apysaka. Du viename, tiksliau – kelių esė ir apysakos rinkinys. Lyg be odos – taip man skaitėsi Smith jaunystės patirtys knygoje „Tiesiog vaikai“. Niujorko palėpių šaltis, amžina stoka – maisto, šilumos, įsitvirtinimo; jau išleista viena kita knyga, surengti koncertai, bet tai nieko nereiškia, menininkas gyvena šios dienos kontekste, tad vėl stoka, „Chelsea“ viešbučio buitis ir jo keistuoliai. Šaltis, jautrumas aplinkai ir čia, „Pasiaukojime“, itin juntamas. Nuo taupių sakinių ir tikslių epitetų iki aprašomų objektų, aplinkos.
Patti Smith kuria neįprastą rašytojos savirefleksijos studiją: pirma papasakoja, kaip vyksta į Prancūziją lankyti filosofės Simone Weil gyvenimo vietų, nes rašo apie ją, kaip susitinka su „Gallimard“ leidyklos darbuotojais, aplanko Albert‘o Camus dukrą, pakeliui užsimindama, kaip ją „pramušė“ gimęs sumanymas ir tuoj prirašyti lapai traukinyje – ir pati analizuoja, iš kur į juos atklydo tvenkinys, šokių ant ledo motyvas, žiema. Tik įpusėjus knygą (knygelę, žinoma, minkštais viršeliais) prasideda apysaka „Pasišventimas“ – apie estų mergaitės, kurios tėvus sovietai ištrėmė į Sibirą, gyvenimą Vakaruose. Kelionė po kitų gyvenimus ir kitus kraštus, literatūriniai Virginios Woolf, Camus, net nuotykių romano motyvai. Ir vėl sugrįžtama į dabartį – po apysakos Patti Smith tęsia kultūros piligrimo kelionę, galiausiai nukakdama į Ešfordą prie Simone Weil kapo.
Knyga yra savojo darbo tyrimas kartu jį rašant, reflektuojant vakar gimusias mintis ir pasivaikščiojimus. Konkretu ir paprasta kaip kiaušinis, kruasanas ir kava pusryčiams. Kartu jai savaime suprantamas veiksmas yra lankyti savo autoritetų, didžiųjų kultūros žmonių namus, kapus. Finalui – vakaras, praleistas Camus kambaryje su dukters įduotu tėvo rankraščiu. Ir visur netiesiogiai ieškoma atsakymo į klausimą „Kodėl mes rašome?“. Galiausiai ateina į galvą visiškai paprastas „Nes tiesiog negalime gyventi paprastai“.
Bet kūrėjai, regis, svarbiau ne atsakymai, o pats procesas – prisilietimas prie jai svarbių praeities asmenybių per jų daiktus, knygas, namų sienas. Tuomet, kai autoritetas nėra savaiminė gėrybė, tai rodosi lygiai taip pat retrogradiška, kaip ir novatoriška (arba – tikroji konstanta), o dar pridėkime amerikietės žavėjimąsi Europos kultūra. Bet apysakai ją įkvepia ne apsistojimas kokiame Verlaino gyventame viešbutyje, o atsitiktinai vieną vakarą per televizorių pamatytas esto Martti Heldes filmas „Vėjų kryžkelėje“ (Risttuules, 2014). Poetinė 3D nuotraukų ir vaidybinių scenų sampyna su nemažai mums matytų klišių apie tremtį kitaip pasirodo Patti žvilgsniui – ir filmas įkvepia tam, kas jai pačiai dar nežinoma. Iš to ir gimsta rinkinys „Pasišventimas“. Rašyti, lankyti, nusilenkti.
Skaityti apie keliones kelionėje – anaiptol ne tautologija, ne perviršis, o pasidavimas dvigubai tėkmei, kai nuolatos paraleliai gali stebėti kito keliaujančiojo tekstą. Keliautoją Patti Smith persekioja: knygyne – jau norvegiškai išleisti jos memuarai „M Train“, o keisčiausiame „Barista“ bare ji atsiduria ant sienos nuotraukos, kone altorėlio pavidalu. Nors po jos atvaizdu senas hipis skaito laikraštį ir šiedu „objektai“ dera, harmoniją naikina kiti ne savo vietoje atsidūrę daiktai, savotiški migrantai: tūkstančiai vaikų žaislų, sukabintų palubėje, savo gausa kelia grėsmę ir kuria baro siurrealistiškumą. Kiek ilgai daiktas, perkeltas kitur, išlaiko esmę?
Kelionės iš vietos į kitą, po laiką, savyje ir po kitų gyvenimus, knygas ir pasakojimus – tai lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk „Bėgūnų“ tema. Dar viena žanrų nesuveržta knyga, laisva kaip pati kelionė – nuo detektyvo, staiga nutrūkstančio ir prasitęsiančio po poros šimtų puslapių, iki tik užuominų į istoriją, frazių, miniatiūrų. Pati knyga taip pat iki mūsų sukorė kelionę: reikėjo, kad rašytojos-kaimynės tekstą išleistų britai, tada jis autoritetų būtų įvertintas „Man Booker International“ prizu, ir tik tada sulaukė mūsų leidėjų dėmesio.
Todėl knyga sąlyginai pavėluota, nes šiandien ji įtaiko į kontekstą, klestintį visu grožiu, o 2007-aisiais jį dar pati pranašavo (tarkime, Zygmunto Baumano „Kultūra takiojoje modernybėje“ pasirodė 2011 m.). Tai – apie nuolatinę pagrindo netektį, tiksliau, takų raizgalynes, besikeičiantį paviršių, naujus maršrutus, kuriuos reikia patirti kaip turistui ar nomadui, ir atsižymėti, bet kokiu savo pokyčiu ar patirtimi pasidalinti, iškalbėti ją, tikintis, kad už tai ir bus atleista. Jei „piligrimo tikslas yra kitas piligrimas“, tai keliaujame iš esmės į žmonių santykius, kurie keičiasi pagal kontekstą, ir keliaudami daiktai, žmonės gali mutuoti. Tokarczuk tą XXI a. nestabilumą kuria pati vos prisiliesdama prie paviršių – prie istorijų, Istorijos, citatų, Vikipedijos. Prie naujo, įvairiausią ne-atranką kaupiančio intelekto, ir tai pateikia seniai ragautos prabos literatūra (už nuostabų vertimą dėkui Vyturiui Jaručiui). Iš esmės kuriamas naujas nuojautų žanras, kur klausimai persveria atsakymus.
Kodėl ir kaip saloje dingo žmona, kodėl moteris išėjo į Maskvos požemius ir vėl grįžo į šeimą, kaip į Tėvynę keliavo Šopeno širdis, kaip išlaikyti kūną formalino ar kito skysčio amžinybėje, ką šiandien reiškia informacija ir t.t., – tai mūsų gyvenimą pasiekiantys ženklai, ir ties vienais užsibūnama ilgiau (naujos Šachrazados pasakos), kiti tiesiog perskaitomi ir kur juos dėti? Tai ir yra šiandienos egzistencija, ženklų perkrova, kurioje taip svarbu neprarasti laiko (atrasti jį) kitam piligrimui, dėmesiui jam, neleisti apmirti jautrumo organams. Neprimygtinis rašytojos raginimas, gal tik užuomina, kurią skaitome lengvai kaip knygą, tinkamą nusipirkti oro uoste, nes visi skrendame virš kažkokio paviršiaus į tikėtinas tinkamesnes vietas. Tinkamesnes kam?
Ar autoritetas vis dar nusipelno dėmesio? Ar įmanoma pagarba be jautrumo? Ar pagarba iš baimės, išskaičiavimo tebelieka pagarba, o ne baime, gudrumu? Ar greitis gelbsti nuo slegiančios atsakomybės? Ar autoritetas turi teisę atsukti kitą pusę, monetos reversą? Žmogus yra – piligrimas, sala, vandenynas?
Klaustukai virsta šauktukais, sugyvenimas – mūšiais dėl principų. Kiek dar išliko konstantų ir kiek jų trauks ilgiau rytojaus? Jei nenorime gyventi paprastai.
