– Kodėl savo knygą pavadinote „Sibiro haiku“?
– Skaitydavau išlikusius užrašytus močiutės prisiminimus apie Sibirą ir stebėdavausi, kad juose nėra skundų, nepasitenkinimo. Netgi priešingai, atsiminimai labai šviesūs ir juos skaitant vis į galvą ateidavo žodis „haiku“ – tai net ir labai sudėtingos realybės stebėjimas, ir jos papasakojimas paprastai. Pavyzdžiui, vaikas sunkiai serga, jam gresia mirtis, bet greta to prisiminimuose net daugiau vietos skiriama netoliese augusioms gražioms lauko gėlėms.
Sugalvojusi žodį „haiku“ kurį laiką mąsčiau, kaip galėčiau jį panaudoti – perskaičiau daugybę tremčių istorijų ir taip atradau, kad japonai Sibire kalėjo greta lietuvių. Ten juk buvo kalinami įvairiausių tautybių žmonės. Galiausiai paaiškėjo, kad ir mano tėtis, nors buvo visai mažas, prisimena japonų belaisvius. Gyvų jų niekada nematė, nes jie buvo už tvoros, bet matydavo, kaip išveža už aptvaro mirusius. Taip knygoje atsirado ir veikėjai japonai.
– Tema visai nevaikiška, tačiau knyga – vaikams?
– Tai knyga vaikams pirmiausia todėl, kad šią istoriją norėjau užrašyti ir papasakoti savo vaikams. Kita vertus, nors mėginau parašyti taip, kad vaikams būtų priimtina, tai nėra knyga, kurioje viskas labai paprasta ir visai nėra sudėtingų žodžių. Bet argi tokio supaprastinimo būtinai reikia? Aš rimtai žiūriu į vaikus ir tikiu, kad jiems bus įkandama.
Man taip pat patiktų, jei knygą vaikai skaitytų su tėvais ir jeigu ji provokuotų tarpusavio pasikalbėjimus tremties tema. Tai yra namų knyga, kuri, tikiuosi, žadins norą kalbėtis ir drauge saugos nuo susvetimėjo su savo šalies istorija, su savo senelių ir prosenelių istorija. Iš tikrųjų, informacijos apie tremtis yra gausybė, bet, manau, man pavyko tą gausą sukoncentruoti į vientisą įdomią istoriją ir ją gražiai papasakoti.
– Kas šioje knygoje vaikams bus įdomiausia?
– Manau, knygoje aprašomų vaikų tarpusavio santykiai. Knyga dar tik pasirodė ir daug atsiliepimų kol kas neturiu, tačiau pastebėjau, kad mano pačios vaikams, kurie skaitė ištraukas, buvo labai svarbu tai, kas atsispindi ir knygos viršelyje – draugystė ir meilė.
– Tremtinių kasdienybė ir gyvenamoji aplinka knygoje vaizduojamos su dideliu kruopštumu. Kodėl nusprendėte daug dėmesio skirti detalėms?
– Iš tikrųjų, knygoje nieko nenutylėjome. Net ir tragiškas mirtis pavaizdavome, kadangi ir jos buvo sudedamoji gyvenimo tremtyje dalis. Taip norėjome parodyti, kad būtent tokiomis sunkiomis sąlygomis žmonės išliko savimi, išliko stiprūs – o kai kurie, atvirkščiai, palūžo. Bet kuriuo atveju man labai įdomūs nelaimės prislėgtų žmonių tarpusavio santykiai ir kaip skirtingai kiekvienas iš jų reaguoja į tą pačią situaciją.
Ir drauge – kaip galiausiai visi jie sugeba susitelkti. Tokios vienybės simboliu knygoje pasirinkau chorą. Man tremtinių choras yra puikus pavyzdys, kai žmonės kartu stovi nelaimės akivaizdoje ir susivieniję tampa galinga jėga.
– Sakėte, kad močiutė ir tėtis buvo ištremti ir nuo vaikystės girdėjote istorijas apie Sibirą. Kaip jums, kaip vaikui, visa tai tuomet atrodė?
– Kai buvau maža, apie tremtis buvo kalbama tik puse lūpų. Nebent tik tėtis šiek tiek apie tremtį užsimindavo komentuodamas mano tuometinį elgesį ar požiūrį į gyvenimą – prasitardavo, kaip anuomet gyveno ir išgyveno, kas tada buvo svarbu.
Taigi, užaugau su fragmentiškais pasakojimais apie tremtį, tačiau negaliu pasakyti, kad viską gerai supratau. Daugelis dalykų man buvo sunkiai suvokiami, lyg per miglą juos įsivaizduodavau. O vėliau, kai man jau buvo 13 metų ir Lietuva atgavo nepriklausomybę, pasirodė daugybė knygų apie tremtį ir aš į jas panirau visa galva.
– Skaitėte daug knygų apie tremtį. Ar galima sakyti, jog jose jums kažko trūko, kad visgi nusprendėte parašyti dar vieną – savo?
– Norėjau parašyti jaunesniems skaitytojams, kuriems, kaip ir man, kai buvau maža, gal kiek sunkoka buvo visa tai suvokti. Todėl knygoje tiek iliustracijų, gerai atspindinčių, kaip ir kur tremtiniai gyveno, kuo buvo apsirengę. Temą priartinti prie vaikų taip pat mėginau parodydama, kad tremtiniai visų pirmiausia buvo žmonės kaip mes – ne tik liūdėjo ir skurdo, bet ir juokavo, džiaugėsi, šventė. Galiausiai, knygoje kalbama vaiko vardu, į pasaulį žvelgiama jo akimis.
Personažas, apie kurį sukasi pasakojimas, yra trylikmetis Algiukas. Berniukui, be abejo, svarbiausia jo šeima, tad jos narius taip pat galima priskirti prie pagrindinių veikėjų. Pasakojimas pradedamas traukinyje, vežančiame buvusius tremtinius iš Sibiro namo. Berniukas užmiega ir sapnuoja savo tremties istoriją – visą nuo pat pradžios.
Algiuko personažui mane įkvėpė tėtis, o šiemet jam kaip tik sukanka 80 metų. Taigi, knyga pirmiausia yra dovana jam.
– Ar jau rodėte tėčiui šią savo dovaną?
– Išleistos galutinės redakcijos dar nerodžiau. Žinau, kad jos labai laukia, tačiau truputį nerimaudamas. Mano tėtis yra labai teisingas žmogus ir jam nelengva priimti tai, kad nemažai detalių istorijoje vaizduojamos kiek kitaip, nei buvo iš tikrųjų.
Apskritai, tremtį išgyvenusieji nori, kad jų istorija būtų atkurta itin kruopščiai, ir todėl nenoriai priima literatūrines priemones. O knygoje, pavyzdžiui, Algiuko amžius ne toks, kokio amžiaus anuomet tremtyje buvo mano tėtis. Todėl vis jį ramindavau, kad nors mane ir įkvėpė, bet juk knygoje vaizduojamas jau visai autonomiškas personažas.
– Kaip manote, ar tremtiniams ir tremčių istorija besidomintiems bus priimtina knygai iliustruoti pasirinkta komikso forma?
– Tremtiniams galbūt bus sunkiau skaityti, bet vis dėlto tai yra knyga vaikams. Net ir kalbant bendrai, visa knyga parašyta iliustratorės Linos ranka ir jau vien dėl šios priežasties nėra paprasta ją skaityti, bet, kaip teisingai pastebėjo Lina, mes taip ilgai ją rašėme ir iliustravome, kad būtų puiku, jeigu ji nebūtų greitai perskaityta. Iš tiesų, gal ir gerai, kad ne viskas gyvenime yra paprasta ir kad norint perskaityti šią knygą reikės įdėti pastangų.
– Ar galėtumėte būsimiems knygos skaitytojams užsiminti apie tai, ką jie ras jūsų knygoje?
– Knygoje svarbūs obuoliai. Tai detalė iš močiutės atsiminimų. Pasakodama močiutė vis pabrėždavo, kad Sibire neauga obuoliai. Iki šiol nežinau, ar auga jie ten, ar neauga, bet viena man buvo aišku – Sibire lietuviams labai trūko obuolių. Taip skaitinėdama tuos prisiminimus pagalvojau – o kas žmogui yra gimtoji šalis? Juk jos simboliu ir priminimu gali tapti net ir obuolys, jo kvapas.
Obuoliai svarbūs visam pasakojimui – taip pavadinamas Sibire susibūręs tremtinių choras, bet taip pat tėtis atsisveikindamas perduoda Algiukui obuolius ir prašo juos saugoti, nes tai yra Lietuva. O kaip ilgoje kelionėje traukiniu išsaugoti obuolius? Todėl Algiukas juos kramto ir džiovina. O sėklytes vėliau pasodina. Juk kas tai yra Lietuva? Tai gali būti tiesiog sudžiovintas obuolio gabaliukas.
