„Nieko rimto“ leidyklai ši diena viena tų, kurias kalendoriuje apvedi raudonai ir lauki. Juk mes gyvename tarp istorijų vaikams, kuriamų Lietuvoje ir atsivežamų iš įvairių kraštų, graibstomų ir tyliai laukiančių savo skaitytojo. Nesvarbu, kad mes visi kas kur užsiimame kasdieniais darbais.
Knygų personažai jau tapo kolektyvo dalimi: vieni ryškūs ir triukšmingi, kiti tyliai paslaugūs, kai kurių norisi klausytis ir klausytis, o likę dar laukia progos atsiskleisti.
Kartais netikėtai ant stalo randi kokį skanėstą, gal Muminuko Mamos paliktą. O būna ir ne tokių malonių dienų, kai ankstus rytas, balos, perpildytas ir vėluojantis viešasis transportas priverčia atsiminti „Siaubų autobusą“ ir visas jo istorijas. Tada jautiesi, tarsi nykštukas galvoje sėdėtų ir piktas mintis tau šnibždėtų – kaip tas iš Christine Nöstlinger knygos.
Kartais leidiesi į nepaprastą Edvardo Tiuleino kelionę, kad prisimintum, ką reiškia mylėti ir kas gyvenime yra svarbiausia. Kartais jaukiniesi baimes, ir didžiulis juodas šuo virsta mielu augintiniu. O Pinokis padeda atsiminti, kuo galiausiai baigiasi visi melai.
Retkarčiais gauni laiškų iš Girios pašto, atsimeni Niekados šalį, būni Karžygiuku, įveikusiu visus mažus, bet gausius dienos darbus, o kartais jautiesi nemirtingas, kaip amžinieji Takiai, ir turi didingų, bet ne visada pasiteisinančių sumanymų, kaip kad Didysis Neitas.
Būna dienų aukštyn kojom, tarsi Bisseto aprašytų. Arba iš Gendručio Morkūno istorijų. Tada ginčijiesi, diskutuoji, įsižeidi ir vėl susitaikai, kaip tie pingvinai iš „Aštuntą prie laivo“.
Kai labai pavargsti, šalia išdygsta Petsonas ir siūlo vykti pastovyklauti – kad ir savo namų kieme. Arba į Rūgpienių kaimą, jei norisi linksmybių. Nors kai kurie mieliau bėgame į Atokų priemiestį ir svarstome, kas čia tam pasauliui nutiko. Arba išeiname į žygius ir leidžiamės stebinami, kaip mažasis Mėgintuvėlis, ištrūkęs iš gimtosios laboratorijos.
Patekę į sunkias situacijas, vėl atsimename knygų veikėjus: jei Viktorijai iš „Ledo šunų“ pavyko sugrįžti namo iš sniegynų, o Laurai ir Kristupui – net iš kito šimtmečio, tai ir mums viskas pavyks.
Kad svajonės kartais išsipildo ne taip, kaip tikėjaisi, išmokė suprasti žmogus, kuris augino kometas. Paprastuose dalykuose įžvelgti stebuklus – nuostabusis Ozo šalies burtininkas. Nebijoti užduoti klausimų visada paragina Puokiai, o geriau apgalvoti, ką sakome – „Didysis žodžių fabrikas“. Ir tikėti neįtikėtinais dalykais, kaip Alisą mokė Karalienė.
Mes ne mažiau nei mūsų skaitytojai laukiame tolesnių žvalgo mokinio Vilio nuotykių, nerimaujame dėl mažojo peliuko Despero, didžiuojamės nindze Timiu ir jo draugais, mokomės gyventi iš „Ežiuko rūke“.
Atsimenate „Stebuklingas skraidančias Moriso Lesmuro knygas“? Mums visos mūsų knygos stebuklingos ir su sparnais. Net nesusimąstom, kad kiekviena jų palieka mumyse truputį Ežiuko, šiek tiek Alisos ar Piterio Peno... Kokie dabar būtumėme, jei nebūtumėm skaitę knygų vaikams?
