Apie tai, kas įkvepia jaunuosius kūrėjus, kodėl išpopuliarėjo paveikslėlių knygos ir kokia tradicinių pasakų vieta šiuolaikinės vaikiškos literatūros kontekste, pasakoja rašytojai ir specialistai.
Pasikeitė ir kartos, ir mados, ir poreikiai
Vasarį 20-metį švęsianti Vilniaus knygų mugė tradiciškai daug dėmesio skirs vaikų literatūrai, skaitymo skatinimui, edukacijai, įvairioms dirbtuvėms. Atskiroje Vaikų literatūros salėje vėl įsikurs kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“, o su mažaisiais skaitytojais bendraus dailininkai ir rašytojai iš viso pasaulio.
Tradicija susitikti ir bendrauti su vaikų rašytojais, leistis į kūrybines dirbtuves su knygų dailininkais tapo ne tik neatsiejama mugės dalimi, bet ir pakeitė tai, kaip šiandien apskritai įsivaizduojami vaikų rašytojai.
Vaikų literatūros tyrinėtojas, žurnalo apie vaikų literatūrą „Rubinaitis“ redaktorius Kęstutis Urba sako, kad per dvidešimtmetį vaikų literatūros lauke įvyko didelių ir pozityvių pokyčių.
„Vaikų literatūra Lietuvoje tradiciškai turėjo stiprias pozicijas, netrūko ir vaikams rašančių, ir knygas iliustruojančių autorių. Tiesa, po nepriklausomybės atgavimo buvo susidaręs šioks toks vakuumas, bet dabar tikrai stebime puikų renesansą – daug naujų jaunosios kartos autorių, įvairių žanrų ir formų istorijų, puikūs rašytojų bei dailininkų tandemai kuria knygas, pripažinimo sulaukiančias visame pasaulyje. Suklestėjo paveikslėlių knygos, paauglių literatūra, tarptautinės klasikos spragas lentynose užpildė puikūs nauji vertimai“, – svarbiausius dvidešimtmečio pokyčius vardija K.Urba.
Pasak jo, rezultatų davė ne tik natūrali kartų kaita, bet ir išoriniai paskatinimai: įvairios vaikų literatūros premijos, apdovanojimai, konkursai ir rinkimai.
Lietuvos leidėjų asociacijos vadovė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė sako pastebinti, kad Vilniaus knygų mugėje suklestėjusi tradicija susitikti su autoriais, diskutuoti apie vaikų literatūrą pakeitė ne tik rašytojus, bet ir užaugino sąmoningą, knygomis besidominčią bei kokybiškos literatūros savo vaikams ieškančią jaunų tėvų kartą.
„Pasikeitė ne tik literatūrinės mados, rašytojų ar dailininkų pavardės, bet ir jaunuosius skaitytojus auginantys tėvai. Jie tapo tikrai reiklūs, ieškantys įvairovės, įdomaus ir ugdančio turinio. Susigaudyti intensyviame naujai leidžiamų knygų sraute padeda ir įvairios recenzijos, profesionalų ar tiesiog knygų mėgėjų, taip pat skaitančių mamų rašomi tinklaraščiai. Taip pat daug erdvės atveria ir galimybės susitikti su vaikų rašytojais, su jais bendrauti. Tai dar labiau priartina literatūrą prie vaikų, sudomina juos knyga ir skaitymu“, – įsitikinusi R.Elijošaitytė–Kaikarė.
Kaip susitinka tekstai ir iliustracijos?
Abiejų specialistų teigimu, pastaruoju metu lietuvių literatūros vaikams lauke ypač didelio populiarumo susilaukia vadinamosios paveikslėlių knygos. Leidėjai kelia sau labai aukštus reikalavimus ir vis dažniau žvelgia į knygą kaip į visumą – kūriniuose tekstas ir iliustracijos žengia kartu, nekonkuruoja, o papildo vienas kitą.
„Paveikslėlių knygų populiarumas veikiausiai yra iškalbingas mūsų laikmečio ženklas. Juk vaizdas, vizualumas darosi be galo svarbus, todėl knygos, kuriose iliustracijoms skiriamas didelis dėmesys, jau kuris laikas klesti visame pasaulyje, tad ne išimtis ir Lietuva. Naują kokybę vadinamosioms paveikslėlių knygoms suteikia ir spaudos bei poligrafijos galimybės, taip pat ir iliustratorių, knygų dailininkų ir dizainerių noras kurti išskirtines knygas, ieškoti savo braižo“, – sako literatūrologas K.Urba.
Pasak jo, pasiteisino bei puikių vaisių davė nauja, jau ir tarptautinės sėkmės susilaukusi savotiška rašytojų ir dailininkų tandemų tradicija. Teksto autoriui ir dailininkui dirbant kartu gimsta puikios, vaizduotę praplečiančios knygos.
„Laimė yra lapė“, „Sibiro haiku“, „Riešutortas“ – tai vos kelios jau didžiulės sėkmės susilaukusios knygos vaikams, kurių tekstų autoriai ir dailininkai dirbo bei kūrė kartu. Jaučiasi, jog toks tandeminis darbas duoda puikių rezultatų – piešiniai ne tik iliustruoja tekstą, bet jį interpretuoja, praplečia, papildo. Ir tai jei ne visiškai, tai bent jau pakankamai nauja tradicija, nes anksčiau buvo įprasta, kad iliustracijos būdavo kuriamos tik pagal visiškai užbaigtą tekstą“, – aiškina K.Urba.
R.Elijošaitytės-Kaikarės teigimu, pavyzdžių, kai vaikiškos knygos teksto ir iliustracijų jau net negalime įsivaizduoti vieno be kito, netrūksta ir pasaulio literatūroje.
„Iliustracijų mados keičiasi, bet yra knygų, su kuriomis užauga ištisos kartos, o jų iliustracijos keliauja kartu ir laike, ir vertimuose į kitas kalbas. Klasika tapusios Astridos Lindgren knygų iliustracijos, pieštos Ilonos Wikland, Alexo Shefflerio ir Julios Donaldson „Grufas“, Kazio Jakubėno ir Taidos Balčiūnienės „Abėcėlė“. Turbūt žodžio ir piešinio dermė – viena priežasčių, kodėl šios knygos yra tapusios tikra vaikų literatūros klasika“, – sako Lietuvos leidėjų asociacijos vadovė.
Temos vaikams išlieka universalios
Tandemu su dizainere ir dailininke Vilija Kvieskaite paveikslėlių knygas mažiesiems kuriantis rašytojas Benas Bėrantas sako, kad darbas kartu su dailininke – viena maloniausių kūrybinio proceso dalių. Įkvėpimo jis semiasi tiek iš savo vaikystės, tiek iš užsienio literatūros, o rašo apie tai, kas universalu.
„Daug kas mėgsta sakyti, kad vaikai dabar kitokie. Taip, akivaizdu, kad daug kas pasikeitė, išaugo technologijų svarba, vaikai tapo gerokai drąsesni. Bet tikiu ir tuo, kad yra universalių temų, bendražmogiškų siužetų, svarbių vaikams visais laikais. Kol kas esu parašęs dvi paveikslėlių knygas, iš kurių pirmojoje kalbama apie melą, o antrojoje – apie baimę. Abi šios temos be galo universalios, pats atsimenu jas iš savo vaikystės ir matau, kad šiuolaikiniams vaikams tai lygiai taip pat svarbu ir įdomu“, – sako B.Bėrantas.
Paklaustas, kas tapo jo kūrybos įkvėpimu, autorius sako labai daug skaitęs ir pasiremiantis savo vaikystės prisiminimais bei nuotykiais.
„Mane įkvepia mano paties vaikystės prisiminimai, taip pat daug davė ir tai, kad penkerius metus dirbau vaikiškų knygų leidykloje, turėjau galimybę skaityti labai įvairias knygas. Taip ir pamačiau, kad paveikslėlių knygos gali būti labai išskirtinės ir populiarios. Visa tai sudėjus ir pradėjus dirbti kartu su Vilija Kvieskaite gimė ir mūsų paveikslėlių knygos“, – pasakoja rašytojas.
Kol pasakos laukia leidėjų iniciatyvos, poezija – klesti
Specialistai sako, kad pastaruoju metu su kokybiška autorine bei verstine literatūra vaikams konkuruoti tenka ir tradiciškai vaikišku žanru laikomoms pasakoms. Pasak K. Urbos, nors turime puikių atnaujintų klasikinių pasakų vertimų, vis dar stokojame leidėjų iniciatyvos jas išleisti kokybiškai ir patraukliai. Taip pat vis dar eksperimentuojame ir ieškome būdo, kaip vaikams pagauliai pristatyti lietuvių tautosaką.
„Pasakos vaikams yra labai svarbios. Jas būtina klausyti, skaityti, suvokti, prie jų prisiliesti, nes tai raktas į platesnę pasaulėvoką ir visą meną. Juk mūsų pasaulio kultūriniai simboliai, kodai, ženklai – visa tai ateina iš tautosakos. Ir gaila, bet šiuo metu ypač lietuvių pasakos vis dar ieško savo kelio pas skaitytojus. Nėra aiškaus sutarimo, kaip jas pateikti, kad vaikai atrastų, suprastų ir prisijaukintų klasikines lietuvių liaudies pasakas. Panaši situacija ir su autorinėmis pasakomis. Turime puikių atnaujintų Hanso Kristiano Anderseno, Šarlio Pero ar brolių Grimų pasakų vertimų, bet labai trūksta profesionaliai atrinktų ir sudarytų rinkinių, kurie pristatytų pačius svarbiausius garsiųjų klasikų tekstus, būtų patrauklūs vaikams savo išvaizda ir negąsdintų apimtimi“, – sako K.Urba.
R.Elijošaitytės–Kaikarės teigimu, dar viena dvidešimtmečio tendencija tai, kad lietuvių vaikų poezija pastaraisiais metais džiugina pastebimu proveržiu.
„Pastaraisiais metais daugėja naujos poezijos vaikams. Džiugina tai, kad poetai, net ir tie, kurie anksčiau to nedarė, ima rašyti vaikams. Vyresnioji karta mielai skaito klasikinius, neretai dainomis virtusius eilėraščius vaikams, tačiau norėjosi ir šviežio, gaivaus žvilgsnio, kurio pagaliau sulaukėme. Ir patys vaikai naujuosius eilėraščius labai mėgsta. Tai puikiai iliustruoja ir poezijos knyga „Neša tulpę pelikanas“, kurioje yra klasikos bei dar negirdėtų eilėraščių, ir Daivos Čepauskaitės knyga „Baisiai gražūs eilėraščiai“ šiemet nominuota metų knygos rinkimuose. O tai, kad penketuke greta jos yra ir Violetos Palčinskaitės „Eilėraščiai iš namų“, irgi parodo poezijos vaikams svarbą“, – pastebi specialistė.
Vilniaus knygų mugė jau dvidešimtą kartą tiek pačių mažiausių, tiek ir paaugusių skaitytojų bei jų tėvelių lauks vasario 21–24 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Vaikų literatūros salėje bus galima susipažinti su naujomis gražiausiomis knygomis vaikams, dalyvauti populiarioje Sigutės Chlebinskaitės studijoje „Tu gali sukurti knygą“. Joje bus galima susitikti ir su rašytojais bei knygų dailininkais iš Lietuvos ir užsienio, kurie atveža ne tik gražiausias knygas, bet ir atviras, kurti ir dalintis įkvepiančias širdis.
