Šiame interviu su V.Grainyte kalbame apie autorės santykį su šiuolaikybe, gamta, jos požiūrį į meną bei reikšmes, slypinčias už žaismingai personifikuotų „Gorilos archyvų“ beždžionių.
– Paėmus „Gorilos archyvus“ į rankas iš karto pastebimas išskirtinis knygos viršelis ir patogus formatas. Kodėl buvo pasirinktas būtent toks sprendimas?
– Kad knyga būtų kišeninio, patogaus keliauti ar skaityti bet kurioje situacijoje formato, norėjau iš pat pradžių. Man ne prie širdies Lietuvoje vyraujantis knygų „sudėjimas“ – dominuoja kieti viršeliai, didinantys „talmudo“ efektą tiek svorio, tiek dydžio, atžvilgiu. Esu mobili, mano kuprinė dažniausiai pergrūsta, turiu jautrią nugarą, tad kiekvienas puskilogramis vargina.
Kas dėl viršelio, visiškai pasitikėjau knygos dizaineriu Jurgiu Griškevičiumi. Su Jurgiu esame bendradarbiavę anksčiau, labai imponuoja šio menininko preciziškas, grafiškas, minimalistinis braižas. Mintyse nebuvau numačiusi nei spalvos, nei galimų gairių viršeliui.
Diskutuojant ir dalijantis nuojautomis, tepasiūliau susikoncentruoti į žodį „archyvai“ (o ne „gorila“), ir galvoti apie šią knygą kaip archeologiją, inventorizacijos rezultatą, savotišką apskaitą.
Diskutuojant ir dalijantis nuojautomis, tepasiūliau susikoncentruoti į žodį „archyvai“ (o ne „gorila“), ir galvoti apie šią knygą kaip archeologiją, inventorizacijos rezultatą, savotišką apskaitą. Jurgis šias nuojautas išvertė į vizualiai konceptualų sprendimą – viršelis primena lentelę, matome skaičiais sužymėtas grafas. Panašias korteles teko pildyti studentavimo metais, kai Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje dirbau archyve.
– Jeigu galėtumėte nutapyti eilėraščių subjektą, koks jis būtų? Ką veiktų?
– Manau, tas subjektas jau nutapytas, t.y. išrašytas, ir veikia eilėraščiuose – stebi, stebisi, reflektuoja, įžvelgia paradoksus, jaučia, valgo, džiaugiasi, sapnuoja, myli, kamuojasi, mąsto apie save, bakterijas, politiką, gamtos kūnus, istoriją, pasaulio pabaigą, skaito spaudą, maudosi upėje.
Žodžiu, aktyviai gyvena ir viduje, ir išorėje. Sakyčiau, šioje knygoje svarbiau ir įdomiau ne „ką“, o „kaip“ tas subjektas veikia.
– Kaip jis veikia?
– Paradoksaliai, siurrealistiškai, gretindamas buitį su būtimi, hiperrealistiškai, sarkastiškai, kartais dadaistiškai, lyriką pindamas su ironija.
Čia, kaip suprantu, kalbame apie lyrinio „aš“ balsą, rašymo stilių? Bet kuriuo atveju, šiuos dalykus palikčiau vertinti literatūros kritikams, kurie lyrinio subjekto balsą mato bendrame poezijos kontekste.
– Ką jūsų rinkinyje reiškia beždžionių personifikacija? Pavyzdžiui, eilėraštyje „Čia aš“ jos geria „prarūgusią kavą“.
– Galbūt nieko? Tiesiog beždžiones, susėdusias atsigerti prarūgusios kavos?
Žinoma, galime samprotauti apie beždžionę kaip bendrinį gyvūną, kurio vienam iš pošeimių priklausome mes – homo sapiens. Gorilos DNR kone identiškas žmogui, tačiau evoliuciškai taip susiklostė, kad mūsų nervų sistema išsivystė labiausiai, tad atsistojome visos ekosistemos centre įdarbindami visas gyvybės formas savo naudai (maistui, pramogai, darbui, pelnui, grožio industrijai).
Galbūt eilėraščiuose personifikuotos beždžionės primena apie žmogaus gyvūniškumą, nuvainikuoja homo sapiens galią. Arba, jeigu mąstysime simboliškai, beždžionės įvaizdį galima perskaityti kaip apsukrumo, pamaiviško gaivalo, juokdario simbolį. Galbūt lyrinio subjekto temperamentas, jo judrumas panašus į beždžionės?
– Vadinasi, nėra ši personifikacija beprasmė. Literatūros kritikas Marius Burokas savo apžvalgoje pastebi, kas jūsų poezijoje puikiai atsispindi ir šiuolaikinio pasaulio politinės, socialinės, gamtosaugos problemos. Žvelgiant ir į pasaulinį pripažinimą pelniusį darbą Venecijos bienalėje, atrodo, kad tai vienas esminių jūsų kūrybos bruožų. Kas jus labiausiai erzina, prieš ką maištaujate?
– Erzinti gali daug kas, pavyzdžiui, karščiai, vėluojantis autobusas, barmenas į apelsinų sultis įmetęs ledukų, naktį triukšmaujantys kaimynai.
Tačiau kažkaip specialiai, regis, prieš nieką nemaištauju. Tiesiog kalbu savo balsu – stebiu, fiksuoju, gyvenu.
Tačiau kažkaip specialiai, regis, prieš nieką nemaištauju. Tiesiog kalbu savo balsu – stebiu, fiksuoju, gyvenu.
– Vadinasi, jūsų prioritetas yra tiesiog menas? Kūryba?
– Mano prioritetas yra sveikata – darnūs santykiai su artimaisiais bei aplinka. O kas dėl kūrybos, tai ją suvokiu vykstančią kiekvieną minutę, t.y. gyvenimas yra nesibaigiantis darbas, medžiagos rinkimas kūrybai.
– Jeigu prieš nieką nemaištaujate, koks jūsų požiūris į socialines problemas? Kaip atrodo nemaištingo žmogaus santykis su šių dienų situacija?
– Socialinės problemos man rūpi, tačiau jų nesprendžiu protestuodama tiesiogiai ar eidama į mitingus. Gerbiu žmones, kurie tai daro, tačiau visi turime savo vaidmenis sociumo ekosistemoje.
Man rūpi tas temas reflektuoti, stebėti dabartines aktualijas ir jas apmąstyti iš asmeninės, skirtingų personažų perspektyvos, toms temoms suteikiant poetinį matmenį. Ta pačia linkme mąsto ir Lina Lapelytė bei Rugilė Barzdžiukaitė, su kuriomis sukūrėme vartojimo problematiką nemaištingai reflektuojančias operas – „Geros dienos!“ bei „Saulę ir jūrą“.
– Vis dėlto, ar bandote ieškoti tiesos? Kaip jūs ją suvokiate? Vienoje skyrelių remarkų cituojate Henry Davidą Thoreau: „Mes geidžiame prakasti tunelį po Atlanto vandenynu ir keliomis savaitėmis prisiartinti Senąjį Pasaulį prie Naujojo, bet gali būti, kad pirma naujiena, kuri pasieks plačią, atlėpusią amerikietišką ausį, bus ta, kad princesė Adelaidė serga kokliušu.“ Ar norite pabrėžti žmonių nenorą matyti tiesos?
– Tiesą suvokiu kaip akivaizdžiai subjektyvų dalyką, tad pabrėžti apie nenorą matyti tiesos nesiekiu – nesu jokia guru, kuri galėtų aiškinti, kaip yra iš tikrųjų.
– Na, turbūt niekas negali vadintis guru. Ar jūsų poezijos rinkinys yra savotiška terapija? Viršelyje rašote: „Kelis dešimtmečius rašyti eilėraščiai galiausiai buvo peržiūrėti, surūšiuoti, atrinkti ir inventorizuoti“.
– Manau, jog terapiją geriausia atlikti psichoterapeuto kabinete.
Tiesa, knygoje yra ne vienas eilėraštis, atsiradęs sunkesniame gyvenimo etape ar išgyvenant juodesnes būsenas, tačiau sąmoningai stengiuosi visus kraujus ir skausmus perleisti per autoironijos filtrą, netėkšti tiesmukai, nes perdėdas tragizmas kūryboje nesunkiai gali tapti neskoninga komedija.
O pati knyga – tai tiesiog senų poezijos archyvų sutvarkymas, revizija, seniai užmesto projekto įgyvendinimas. Praleidau kone metus atrinkinėdama tekstus, gretindama eilėraščius iš 2002 m. ir 2018 m., ieškodama jiems eiliškumo logikos, skirstydama temomis, skyriais, pritaikydama tinkamus epigrafus. Tad šis rinkinys yra labiau dramaturgija negu terapija.
– Ką iš tiesų savo poezijos rinkiniu norėtumėte iškomunikuoti skaitytojui?
– Eilėraščių rinkinį.
Vietoje mišių rinkčiausi maudynes lelijų kupiname ežere, o savaitgalį, jeigu tik yra galimybė – pabėgimą iš miesto.
– Gamta, ekologija - svarbus teminis laukas. Kokia jums yra gamta? Ką norite apie ją pasakyti?
– Gamta yra graži, žiauri, guodžianti, sužalota, didinga, pilna galių. Todėl jaučiuosi esanti jos dalis. Vietoje mišių rinkčiausi maudynes lelijų kupiname ežere, o savaitgalį, jeigu tik yra galimybė – pabėgimą iš miesto.
Visgi žalčių ir Gabijos negarbinu, nes kritiškas protas pseudopagoniškus ritualus vertina kaip parateatrinius reiškinius, o kadangi gyvenu XXI a., gamtos stichijas suvokiu ne kaip dievybes, o fizikinius reiškinius. Apie gamtą labiausiai norisi ne sakyti, o joje būti.
– Ar mokykloje jums patiko gamtos mokslai?
– Taip, nors buvau gryna humanitarė, sukąstais dantimis lankanti matematikos korepetitorių konsultacijas, labai mėgau biologijos pamokas. Chemija ir fizika taip pat patiko – tol, kol neprasidėjo formulės ir šiose disciplinose nepamečiau siūlo galo.
Vaikystėje už sutaupytus pinigus pirkdavau visokias knygas apie vabalus, žmogaus kūną. Kartu su pasakų knygomis iki pat paauglystės skaičiau ir godžiai varčiau tarybinę Medicinos enciklopediją.
– Vadinasi, gamtos pasaulis – jums įkvėpimo šaltinis. Ar esate labiau romantikė, ar klasicistė?
– Labiau romantikė.
– Įdomus jūsų požiūris ir į patį žmogų. Vienur rašote „nesam pieno pakelis su lazeriu išmušta galioja iki/ data.“, o „Nereiklioje prenumeratoje“ – „Tik prisijaukinti valkataujantį šunį, atitrūkusį įvardį – / save.“ Jūs taip pat nevengiate ir natūralistinės vaizduotės („Veidrodžiai virpa ir rūgčioja:/ jų žarnyno bedugnėj/ dar viena diena skaidos.“) Koks jūsų kuriamas žmogus yra iš tiesų?
– Jūsų pacituotas pirmasis eilėraštis, regis, kalba ne apie vidinį pasaulį, o konstatuoja mūsų gyvenimo trapumą, laikinumą – lyrinis subjektas dalinasi savo persmelkimu. Įvardžio „aš“ prisijaukinimas – matyt, egzistencinė pajauta.
Natūralizmas, fiziologija – stiliaus bruožas. Tai turbūt tas lyrinis subjektas yra ir gorila, t.y. laukinis gyvūnas, nesigėdinantis viešai kalbėti apie gamtinius reikalus, ir homo sapiens, kuriam būdingas intelektas, savirefleksija, gilios emocijos ir t.t.
– O kaip jūs apibūdintumėte save pačią? Kas jums svarbu?
– Turbūt esu eklektiška, tad tiktų patys įvairiausi, bet kurie epitetai ar jų priešybės – sentimentali ir kandi, melancholiška cholerikė, emocionali ir logiška, prieraiši ir klajokliška, laisva ir suvaržyta, linksma ir liūdna, smalsi ir viskuo persisotinusi ir t.t.
