Argentiniečių poetas, eseistas, vertėjas, apsakymų autorius savo matematiškai tiksliu stiliumi, žaižaruojančia metaforine vaizduote, nesugriaunama logika ir giliasluoksne simbolika paveikė ne vieną rašytojų kartą.
Taigi vienose autoriaus istorijose blyksi peiliai ir kiti šaltieji ginklai, o kitose skleidžiasi erudicija, intelektualinis išradingumas ir milžiniškos kūrybinės vaizduotės galia.
Rašytojas sakė, kad jo pasirinktas trumposios prozos žanras – tarpinis tarp esė ir apsakymo. Gimtoji žemė, iš kurios jis sėmėsi įkvėpimo, buvo ne kas kita, o biblioteka. Tai – kūrėjas, išaugęs iš knygos. Kita vertus, įkvėpimo jam teikė, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, ir Palermo – rajono, kuriame gyveno vaikystėje Buenos Airėse – nusikaltėlių mitologija. Taip pat labai svarbi buvo giminės, senelių, drąsių karių, pasižymėjusių įvairiose kautynėse, šeimos legenda. Temiškai J.L.Borgeso kūryba skleidėsi tarp šių dviejų skirtingų polių. Taigi vienose autoriaus istorijose blyksi peiliai ir kiti šaltieji ginklai, o kitose skleidžiasi erudicija, intelektualinis išradingumas ir milžiniškos kūrybinės vaizduotės galia.
Viename interviu paklaustas, kodėl taip mėgsta mažąjį žanrą, J. L. Borgesas atsakė, kad ilgas eilėraštis neegzistuoja apskritai. Ir kad jis niekada nė neketino rašyti romanų. Jo nežavėjo nei Levas Tolstojus, nei Fiodoras Dostojevskis. L. Tolstojų skaitydavo prisiversdamas, o F.Dostojevskio herojai, J. L. Borgeso manymu, pernelyg daug kalba ir pernelyg liguistai gilinasi į savo psichologinį „aš“.
Rašytojui didelę įtaką padarė Europos kultūra, anglų literatūra ir tokie filosofai kaip G.Berkeley, D.Hume’as, tvirtinę, kad sveiko proto pasaulį valdo tik idėjos, kurios egzistuoja tiek, kiek yra suprantamos. Į banaloką klausimą, kuri iš jo skaitomų knygų jam yra svarbiausia ir kurią vieną jis pasiimtų į įsivaizduojamą negyvenamą salą, – J. L.Borgesas atsakydavo: B.Russelo „Vakarų filosofijos istoriją“. O kartais dar pridurdavo – ir Britų enciklopediją.
J.L.Borgesas į filosofiją pažvelgė kaip į fantastinės literatūros atmainą. Beje, ir religijas jis vertino kaip žmonijos vaizduotės kūrybą. Todėl domėjosi jomis visomis, nė vienai neteikdamas pirmenybės. J.L.Borgesui įtaką darė mistika, okultizmas, kabala, sufizmas ir kitos žmonijos ezoterinio mąstymo kryptys. Rašytojas, įtraukdamas minties intrigas į savo literatūrinių siužetų audinį, praplėtė filosofinio mąstymo galimybes, suteikė jam kvapą, skonį ir kūną.
Kartą paklaustas, ar jis pritariąs nuomonei, jog tam, kad būtų suprasta jo kūrybos prasmė, būtina pažinti visą literatūrą bei filosofiją, rašytojas atsakė: „Tokiu atveju aš pats niekada nesuprasiu savo kūrinių, nes nepažinau nei visos literatūros, nei visos filosofijos.“
J.L.Borgesas per kalbos tobulumą mums siūlo savo žinių erdves, idėjų universalizmą, fikcijų originalumą ir poetinį grožį. Jis paliko literatūrą, kurioje nuostabiai dera tarptautiniai ir nacionaliniai kontekstai – nuo Argentinos iki Tolimųjų Rytų, nuo Islandijos iki Buenos Airių gatvių bei kiemų.
Šiame rinkinyje pateikiamos keturios rašytojo smulkiosios prozos knygos: „Alefas“, „Broudžio pranešimas“, „Smėlio knyga“ ir „Šekspyro atmintis“. Vertėjas Linas Rybelis parengė lietuvių skaitytojams būtinus komentarus.
Jorge Luis Borges. Smėlio knyga: trumpoji proza, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2016, ISBN 978-9986-39-906-3, dailininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė
