Vaižgantas kaip „dvasinis guru“, arba Ko jis mus išmoko?

Vaižganto gyvenimo nuotrupos: sulaikytas už chuliganizmą; vienas pirmųjų lietuvių literatūroje aprašė meilės scenų; tekstus kūrė remdamasis išklausytomis išpažintimis; spaudoje publikavo nekrologą savo šuniui; slapyvardžiu pasirinko kanapių dievo vardą. Netikėta? Taip. Sensacija? Man ne.
Juozas Tumas-Vaižgantas
Juozas Tumas-Vaižgantas / Wikipedia.org nuotr.

Kodėl? Nors neretai mokyklos suole susiformuojame mūsų rašytojų kaip blankių nuobodų įvaizdį, dar tarpukariu suklestėjo moderni (tikrai nenuobodi!) lietuvių literatūra, išsiskirianti spalvingomis ir nepakartojamomis kūrėjų asmenybėmis. O kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) išpopuliarėjo ir veiklos kulminaciją pasiekė būtent laikinojoje sostinėje Kaune.

Jis turėjo tiek veiklų, kad joms, regis, vieno žmogaus gyvenimo nepakanka: buvo kunigas, rašė grožinius tekstus, publicistiką, literatūros kritiką, literatūros istoriją, laiškus, dalyvavo politikoje ir spaudos organizavime, ir, negana to, visose šiose sferose daugelį lenkia produktyvumu.

#TumasYpatingas

Mintys kyla įvairios, bet iš tiesų tokius „Tumo anekdotus“, apie kuriuos dar pakalbėsiu vėliau, nesunku paaiškinti jo gyvybingumu ir ekspresyvumu. Nepaisant šmaikštybių, Tumas ne vienam amžininkui buvo (o ir mums galėtų būti) moraliniu autoritetu, kone „dvasiniu guru“. „Mano vaikystės pragiedrulis“, „Mums buvo kaip tėvas“, „Sau neturėjo laiko“, „Populiariausias žmogus Kaune“, „Vaikščiojanti šviesa“, „Jo širdy ir galvoj buvo vien Lietuva“ – tai tik keli atsiminimų apie Vaižgantą pavadinimai. Tumas visuomet buvo užsiėmęs visuomenei naudinga veikla, tartum spinduliavo gėrį ir tuo gėriu bandė užkrėsti kitus. Ne tiek daug turime inteligentų, kurie, užuot rūpinęsi savišvieta, užuot rašę eilinį ar neeilinį straipsnį, pildę tinklaraštį, o gal kitaip uždirbinėję pinigus, greta to imtųsi aktyviai skatinti, remti ir mokyti jaunimą, rašyti menininkams motyvacinius ar kritinius laiškus, šviesti pradedančiuosius kūrėjus tuo, kuo patys yra apšviesti. O Tumas to imdavosi nuolat. Jei gyventų dabar, esu beveik įsitikinusi, socialiniuose tinkluose sekėjų turėtų daugiau nei kai kurie ne tokie šviesūs visuomenės šviesuliai. Tikriausiai daug laiko praleistų prie kompiuterio, stengdamasis, kad jo taip mylima tauta taptų išsilavinusia, kultūringa bendruomene. Tikėtina, būtų „kaučeris“.

Sykiu Tumas – absoliutus paradoksas. Jis turėjo tiek veiklų, kad joms, regis, vieno žmogaus gyvenimo nepakanka: buvo kunigas, rašė grožinius tekstus, publicistiką, literatūros kritiką, literatūros istoriją, laiškus, dalyvavo politikoje ir spaudos organizavime, ir, negana to, visose šiose sferose daugelį lenkia produktyvumu. Naujai leidžiamoje Vaižganto Raštų serijoje jau pasirodė 24-asis tomas, ir jis toli gražu ne paskutinis. Keturvėjininkas Teofilis Tilvytis eilėraštyje apie Tumą rašė: „Mane užbūrė to žmogaus platumas“. Tad Vaižganto „plunksnos darbas“ – ypač publicistika, literatūros kritika ir istorija – buvo ir yra vertinamas (pavyzdžiui, iki dabar visi cituoja, ką Vaižgantas parašė apie Maironio kūrybą), tačiau taip pat išplitusi ir nuomonė, kadjis vienas nuobodžiausių, sunkiausiai ištveriamų rašytojų. Net Alfonsas Nyka-Niliūnas, labai gerbęs ir mylėjęs Vaižgantą, yra sakęs, kad mokiniams skaityti kai kuriuos jo tekstus yra tarsi baudžiava. Nors greta Niliūnas atliepia: „Pragiedruliai mūsų literatūroje yra vienintelis ir nepakartojamas veikalas“. Iš kur toks paradoksalumas – sužinosite jau netrukus.

Man neretai atrodo, kad būtent Vaižgantas – asmeniu ir kūryba – žymi modernios lietuvių literatūros susiformavimą, tą, ką jis pats vadino virsmu „iš natūros į kultūrą“.

#PragiedruliaiIrDėdės #VaižgantasChallenge

Pats sau rašytojo vardą Vaižgantas dažniausiai priskirdavo tik ironizuodamas, nedrąsiai, vengdamas „susireikšminti“. Savo kūrinius laikė tarpine stotele, „medžiaga“ ateities kartoms, kaip pirmąjį žingsnį kuriant lietuviškąją kultūrą. Dažnai minimas nuobodulys skaitant Pragiedrulius (I ir II dalys pasirodė 1918 m., III dalis – 1920 m.) iš dalies susijęs su tuo, kad kūrinyje detaliai apibūdami personažai ir jų santykiai, sakytume, atvaizduojami tam tikri asmenų tipai, kuriuos rašytojas ir kūrė su intencija kuo vaizdingiau apibūdinti tautinius ypatumus, kad vėlesni rašytojai juos tarsi galėtų perimti ir tobulinti.

Tačiau, nepaisant autoriaus nusižeminimo ir nuobodulio stereotipo, tai yra aukštos literatūrinės vertės kūrinys, jame viename pirmųjų lietuvių literatūroje pasirodo tokie įtikinami personažų psichologiniai portretai, gražiai pavaizduoti ir apmąstyti santykiai tarp kaimynų, įsimylėjėlių, bičiulių. O pats žaviausias Vaižganto kūrinio bruožas, tarytum perteikiantis visą minėtą asmenybės šviesą – dauguma personažų yra pozityvūs, geraširdžiai, o net ir „blogiukai“ įprastai apibūdinami kaip tokiais tapę tik dėl susiklosčiusių aplinkybių. Tad mums, neretai skeptikams, galima pasimokyti iš šio tikėjimo gerumu ir noro tą gerumą skleisti, tikėjimo savo tauta ir noro jį perduoti kitiems. Be to, tiems, kurie bijo ilgų tekstų, Vaižgantas yra pasiūlęs Pragiedrulių skaitymo strategiją – tekstą skaityti ne nuo pradžios iki pabaigos, o dalimis, kaip atskirus vaizdelius.

Mažesnis iššūkis (tekstas gerokai trumpesnis!) – apysaka Dėdės ir dėdienės (1921). Pagrindinis herojus Mykoliukas pamilsta Severiutę, bet gyvenimo aplinkybės jį nuo jos atskiria, todėl šis tampa tikru „dėde“ – šeimai dirbančiu, bet nieko savo neturinčiu asmeniu. Rašytojas Mikalojus Katkus yra rašęs Tumui, kad „Mykoliuko idėja“ apskritai įprasmina dėl kitų pasiaukojusio ir taip laimę radusio asmens būtį. Tad bene teisūs kritikai, Vaižganto gyvenimą siejantys su jo personažų gyvenimu: ne tik Mykoliukas, bet ir kiti jo tekstuose dažni dėl Tėvynės ar aplinkinių laimės egoistinių polinkių atsisakantys veikėjai taip pat yrapaties Tumo apsisprendimo iliustracija. Jei tikime, kad grožinius tekstus Tumas rašė kaip kelrodžius ateičiai, toks siužetas turi aiškų didaktinį užtaisą – išmokyti tas ateities kartas (tai mus!) doro pasiaukojimo dėl kito gerovės.

Martyno Gaubo maketas/Martyno Gaubo maketas
Martyno Gaubo maketas/Martyno Gaubo maketas

#TumoAnekdotai

Nors su Vaižgantu dažniausiai susipažįstame kaip su rašytoju, jo gyvenimas nemažiau svarbus nei tekstai. „Tumo nesuskaldysi į žmogų ir rašytoją“, – rašė Julijonas Lindė-Dobilas. Be to, Vaižganto kūriniai itin autobiografiški, o ir jis pats to neneigė. Svarbiausias gyvenimo kūrinys – Pragiedruliai – vaizduoja tautinio atgimimo epochą (XIX a. pab.–XX a. pr.), kur pats Tumas buvo vienas veikliausių dalyvių. Paprašytas parašyti išsamesnę autobiografiją, jis pasiūlydavo paskaityti konkrečias Pragiedrulių vietas, kuriose aprašė save.

Daugiausia „Tumo anekdotų“ susiję su kunigavimu, arba tuo, kaip jis konfliktavo su kitais kunigais dėl liberalių pažiūrų – svarbiausia jam buvo ne teologinės dogmos, o moralinės normos, pastangos būti geru sau ir kitiems. Dėl to jo pamokslų ateidavo paklausyti rekordinis žmonių skaičius, o Vytauto Didžiojo bažnyčioje, kurioje dirbo tarpukariu, dažnai tuokėsi ir „bedieviai“. Kadangi iki 1940 m. Lietuvoje santuoką tegalėjai įteisinti bažnyčioje, netikintiesiems alternatyvų nebuvo. Tumas laikėsi kitokio požiūrio: geriau gyventi santuokoje, net jei ir esi netikintis, todėl, keldamas kitų dvasininkų nepasitenkinimą, be išvedžiojimų tuokdavo visus norinčius. Buvo ir dar kurioziškesnių poelgių: vienąkart pas Tumą atėjo moteris, norinti pakrikštyti vaiką, kuris, kaip paaiškėjo, yra kunigo vaikas. Tumas taip ir parašė metrikų knygoje, o vėliau sulaukė kritikos lavinos.

Kitas „anekdotas“ apie tai, kaip Vaižgantas, skatindamas blaivybę, „piktnaudžiavo tarnybine padėtimi“. Laikydamas mišias jis liepdavo susirinkusiems pasižadėti prieš Dievą, kad daugiau niekada negers. Visuomenė tuomet buvo dar gerokai dievobaimingesnė nei šiuolaikinė, todėl žmonės bijodavo atpildo ir neišdrįsdavo sulaužyti pažado net išėję iš bažnyčios. Kaip liudija amžininkai, taip „sumaišęs viešus ir privačius interesus“ jis tikrai išblaivino ne vieną, kai kurie net abstinentais virto.

Vaižgantas nebuvo pakliuvęs į jokius „sekso skandalus“, jis iš tiesų net įtarimų dėl skaistumo niekam nekėlė, o paklaustas, iš kur tiek visko žino apie meilės dalykus, atskleidė, jog medžiagos tokiems epizodams jis semiasi per išpažintis!

Galų gale, ne kas kitas, o Vaižgantas lietuvių literatūroje vienas pirmųjų pavaizdavo atviresnių meilės scenų (iš pradžių Dėdėse ir dėdienėse, vėliau – 1932 m. pasirodžiusiame Nebylyje). Aišku, toks akibrokštas nebuvo nepastebėtas; net ilgametis bičiulis kunigas Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas dėl to daug priekaištavo. O štai kai kitąkart Tumas pagyrė jaunojo keturvėjininko Salio Šemerio knygą, kurioje taip pat būta „erotinių scenų“, tas pats Jakštas nusiuntė Vaižgantui laišką, ragindamas greičiau bėgti išpažinties ir išpirkti nuodėmes. Tačiau Vaižgantas nebuvo pakliuvęs į jokius „sekso skandalus“, jis iš tiesų net įtarimų dėl skaistumo niekam nekėlė, o paklaustas, iš kur tiek visko žino apie meilės dalykus, atskleidė, jog medžiagos tokiems epizodams jis semiasi per išpažintis!

Gyvendamas Kaune Tumas garsėjo kaip ryškus ekscentrikas. Ryte bėgiodavo basas po rasą, dažnai maudydavosi Nemune miesto centre, basomis vaikščiodavosi po apylinkes. Dėl to vienąkart buvo pagautas ir nuvežtas į nuovadą kaip viešosios tvarkos pažeidėjas. Visi kauniečiai eidavo pas jį skolintis pinigų, o šis, kai jau būdavo viską išskolinęs, užsikabindavo ant buto durų lentelę: „Pinigų neskolinu, pats skolinuosi“. Apskritai, pas Tumą namuose lankytojų netrūkdavo: pinigų prašytojai, jauni patarimų norintys literatai, šiaip kultūrinio darbo bičiuliai, be to, dažnai čia apsistodavo ir koks jo į mokslus leidžiamas giminaitis. Vėlyvuoju gyvenimo metu Vaižgantas laikė kanarėles, kurias labai mylėjo, ir šunį Kauką, kuriam mirus net parašė nekrologą į spaudą.

#AsmensDrama

Čia negalima lyginti, bet aš palyginsiu. Yra tokia graži ispano Miguelio de Unamuno apysaka Gerasis šventas Manuelis, kankinys (1931). Joje pasakojama ypatinga kunigo Manuelio istorija: šis veikėjas yra visų mylimas gerumo, nesavanaudiškumo, altruizmo įsikūnijimas, bet turi paslaptį – ilgai kovoja su savimi, bet negali rasti tikrojo tikėjimo, netiki Dievu.

Vis dėlto, jis pasiryžta paaukoti gyvenimą dirbdamas gerus darbus, padėdamas tikintiesiems toliau eiti Dievo link. Žinoma, šis kunigas – fiktyvus personažas. Bet man jis padeda pasiaiškinti Tumo asmens dramą. Apie tikėjimą Vaižgantas atvirauja 1927 m. laiške Petrui Klimui: „Aš širdyje bedievis, nes Dievo buvimo gyvai savyje nejaučiu […]. Tai Dievą tikiu, nors širdy jo, ai man, neturiu“. Unamuno sukurtas veikėjas labai panašus į Vaižgantą – darbštus, uždegantis kitus, besistengiantis aktyviai dalyvauti visuomeninio gėrio kūrime, idant išvengtų minčių apie egzistencinę kančią ir tuštumą.

„Visuomenės lėpūnėlis“, „visuomenės sąžinė“ – taip Tumas vadintas. Daugelis jį labai mėgo, bet iš tiesų atrodo, kad šis žmogus buvo iki galo nesuprastas, vienišas „dėdė“, galbūt savo laikmečiui pernelyg liberalus, modernus, ekstravagantiškas. Man neretai atrodo, kad būtent Vaižgantas – asmeniu ir kūryba – žymi modernios lietuvių literatūros susiformavimą, tą, ką jis pats vadino virsmu „iš natūros į kultūrą“. Neatsitiktinis ir slapyvardžio pasirinkimas: vos pradėjęs publikuoti tekstus, Tumas apsisprendė tapti Vaižgantu. Tai senovės lietuvių linų ir kanapių dievas, laikomas tarpininku tarp gamtos ir kultūros, tuo, „kuris aprengia nuogus žmones“. Neatitolęs nuo liaudies šnekos (ir dėl to jo raštai nėra lengvai paskaitomi, juose daug tarmiškų žodžių), bet sykiu ir nebe toks akivaizdus didaktas kaip Motiejus Valančius; pasirinkęs tipinius personažus, bet sugebėjęsjuos paversti sudėtingą vidinį pasaulį turinčiais individais. Todėl amžininkams jo tekstai galėjo pasirodyti sunkiai suprantami – jie dar nebuvo tokiems pasiruošę; o mums, praėjus beveik šimtmečiui,visko jau persisotinusiems – pernelyg paprasti, aiškūs. Prašokęs savo laiką, jis tarsi nesuspėjo ir į kitą laiką.

#DvasinisGuru

Vis dėlto, Tumas kaip „dvasinis guru“ yra pasiekęs tikrai ne vieną adresatą ne tik tarp amžininkų, bet ir vėliau, pavyzdžiui, monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, liudijusį: „Mūsų kartai Vaižgantas buvo tarsi Dievas, visur kabojo jo paveikslai, mes daugiausiai mėgom skaityti Vaižgantą. Aš persirašydavau ištisus puslapius iš jo knygų. Man Vaižganto žodžiai buvo kaip duona, – kvapnūs ir skalsūs. Žavėjo jo didelis noras ieškoti „deimančiukų“ žmonėse, kūryboje ir gyvenime. Be Vaižganto jaunystėje gal nebūčiau pamatęs ir supratęs Lietuvos grožio, jos žmonių dvasios. Jis mokėjo surasti, kas žmones jungia, o ne skiria, nes pačios svarbiausios vertybės – bendražmogiškos“. Nu brač, gerai! – kaip pasakytų Vaižgantas.

Daugiau informacijos apie šį projektą rasite „Facebook“ paskyroje.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų