Naujausioje Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tinklalaidės „Kalba kalba“ laidoje svečiavosi Vilniaus universiteto dėstytoja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tyrėja Aistė Kučinskienė. Kalbėtasi apie Juozo Tumo asmenybę, jo kūrybos svarbą ir gausą, būdus „atrakinti“ grožinius tekstus bei vietą lietuvių ir europinės literatūros kontekste.
Juozo Tumo pačių įvairiausių tekstų yra išlikę nepaprastai daug – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas parengė dvidešimt keturis Vaižganto raštų tomus, yra išleisti jo laiškai dukterėčioms ir jų vyrams Bronei Mėginaitei-Klimienei ir Petrui Klimams bei Barborai Mėginaitei-Lesauskienei ir Pranui Lesauskiui, Aistė Kučinskienė kartu su Jurgita Žana Raškevičiūte 2019 metais parengė papildytą, išsamų šeimyninės korespondencijos leidimą („Iš širdies ir tikru reikalu...“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).
Aptardama tekstų įvairovę ir gausą, pašnekovė pabrėžė Vaižganto poreikio rašyti stimulą:
„Rašymas pirmiausia kilo iš apsisprendimo būti lietuvių kultūros švietėju, lavintoju, pasiekti liaudį, perduoti tas žinias arti esantiems, jam rūpimiems žmonėms, lietuviais norintiems būti ar jau jais besijaučiantiems. Vėliau tas rašymas evoliucionavo, be jo jis gal pradėjo ir nebegalėti gyventi, nes po ekstensyvaus publicistikos rašymo ėmė kurti grožinius kūrinius.“
Vaižganto kūryboje atsispindi daugybė XIX–XX a. sandūros Lietuvos istorijos siužetų – spaudos draudimas, tautinis atgimimas, tarpukario valstybės modernizacija.
„Puikiai matyti laiškuose, kad ypač spaudos draudimo metais, spauda buvo absoliutus geismo objektas. Vyravo jaunųjų kultūros veikėjų šventas įsitikinimas, kad atgavus spaudą bus galima plėtoti ir lietuvių kultūrą“, – pasakoja A.Kučinskienė.
„O kai spauda atgaunama, ją reikia užpildyti turiniu ir jis yra labai švietėjiškas. Vaižganto spaudoje pasirodžiusiuose tekstuose yra tiesiog neaprėpiama eklektika – jis ne tik rašė rimtąją publicistiką apie emigraciją arba politinius santykius, bet ir apie tai, kaip akių ligas gydyti, o Kauno laikotarpiu – kas yra blogai su Kauno apšvietimu arba kas negerai su pastatų dažymu. Tai labai eklektiškas turinys, kurį vadinu švietėjišku, nes viskas rūpi, nori, kad viskas būtų geriau.“
Esu dalyvavusi vienos labai stiprios gimnazijos pamokoje, kur stebėjau, kaip dvyliktokai analizuoja su mokytoja „Dėdes ir dėdienes“. Ten sėdėjau apšalusi, kiek daug jie supranta, kiek daug jie žino.
Pokalbio metu buvo aptarta ir Vaižganto grožinių tekstų komplikuotumo šiuolaikiniam, ypač jaunam skaitytojui, problema. Juozo Tumo kūriniai labai anksti pateko į gimnazijose skaitomos literatūros sąrašą ir, kaip teigia A.Kučinskienė, veikiausiai niekuomet nebuvo iš jos išimti.
Rašytojas susilaukdavo ir garbinančių laiškų iš moksleivių, net kalinimo įstaigose atliekančių bausmę skaitytojų, ir mokytojų, besiskundžiančių, kad vaikai jo per pamokas nesupranta.
Literatūrologė dalijosi savo patirtimi neslėpdama, kad Vaižganto tekstų „nepaskaitomumo“ problema ar, greičiau, fenomenas gajus, tačiau jis egzistuoja ir todėl, kad Juozo Tumo tekstai reikalauja atidesnio skaitymo ir laiko:
„Esu dalyvavusi vienos labai stiprios gimnazijos pamokoje, kur stebėjau, kaip dvyliktokai analizuoja su mokytoja „Dėdes ir dėdienes“. Ten sėdėjau apšalusi, kiek daug jie supranta, kiek daug jie žino. Tačiau tai buvo būrelis, kur jie turi laiko ir gali įsiskaityti. Tuomet atranda ir opozicijas, ir gilesnius klodus, net ir kultūrinius intertekstus. O jeigu taip paviršiumi prabėgi, kaip labai dažnai nutinka, ne dėl mokytojų kaltės, o dėl to, kad labai daug reikia perskaityti, vaikai dar kitus dalykus turi mokytis, tuomet jis ir lieka tarsi iš praeities, labai anachroniškas, ne pernelyg įdomus.“
Tyrėja kaip vieną iš galimų Vaižganto tekstų skaitymo būdų pasiūlė atidesnę fragmento analizę:
„Iš praktikuojančių ar praktikavusių semiotikų ir Kęstutis Nastopka, ir Saulius Žukas, ir Dalia Satkauskytė yra rašę jo kūrinių arba kūrinių fragmentų, kas yra labai svarbu, analizes. Ir tada supratau, kad semiotikai būtent todėl ir myli Vaižgantą, nes gali pasiimti nedidelį fragmentą, o tame mažame fragmente tiek visko knibždėte knibžda.“
Pabaigoje bandyta atsakyti į klausimą, kokią vietą Vaižgantas užima ne tik lietuvių, bet ir Europos literatūros ir kultūros kontekste:
„Savo laiku ir dabar jis yra įdomus fenomenas, nes Vaižgantas negali būti įspraustas, jo kūrybos neįmanoma apibrėžti ne tik žanriškai, bet ir literatūriniu judėjimu, – dalinosi ji. – Jis ir realistas, ir romantikas, ir modernistas. O pati ir nemokėčiau apibrėžti, koks jis yra. Bet savo laiku, pavyzdžiui, Petras Klimas labai norėjo išversti bent jau fragmentus „Pragiedrulių“ į prancūzų kalbą ir man atrodo, kad jei būtų šitas projektas realizuotas, abejoju, ar savalaikėje recepcijoje jis būtų radęs vietą pasaulinės literatūros branduolyje, bet manau, kad neabejotinai būtų tame kontekste atpažintas ar bent iš dalies.“
Viso pokalbio su literatūrologe Aiste Kučinskiene bei kitų pokalbių apie kalbą, literatūrą ir kultūrą klausykite Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tinklalaidėje „Kalba kalba“.
