Vilniaus knygų mugėje savo kūrinį „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ pristatė rašytojas Valdas Papievis, kuris jau daug metų didžiąją dalį laiko gyvena Paryžiuje. Šis poetiška kalba parašytas svarbius egzistencinius klausimus užgriebiantis kūrinys sulaukė didelio rimtosios literatūros gerbėjų dėmesio, ir jau išleisti keli šio kūrinio leidimai.
Susitikimo pradžioje Darius Kuolys sakė, kad šis romanas yra tarsi atsisveikinimas su XX amžiumi, kuriame žodžių nėriniu mėgina pagauti prasmės šešėlius. „Jo sakinys persmelktas prasmės ilgesiu, – sakė D.Kuolys. – Tai labai žavus tekstas, kuris sieja postmodernią literatūrą su tradicija. Čia lietuviškas žvilgsnis metamas į Vakarų Europą. Rytų europiečio žvilgsniu atskleidžiama vakarietiška patirtis“.
Tai labai žavus tekstas, kuris sieja postmodernią literatūrą su tradicija.
Anot D.Kuolio, romane yra labai svarbus ir išėjimo motyvas, tai kūrinys apie išėjimo grožį, jo estetiką. „Tai pasakojimas apie atsisveikinimą su pasauliu, kuris turėtų užkabinti bet kurį brandesnį, dar galutinai vartotojiškumui nepasidavusį žmogų, tai knyga apie mūsų egzistenciją“, – sakė D.Kuolys.
Paryžius – tarsi pamiršto atradimas
V.Papievis, kuris Paryžiuje gyvena apie dvidešimt metų, sakė, kad iki šiol šis miestas jo nepaleidžia.
„Yra mano miestai ir yra miestai, kurie man įdomūs, tačiau jie niekada netaps mano miestais. O Paryžius vos įžengus manęs nebepaleidžia“, – sakė V.Papievis. Jis iki šiol prisimena pirmą jausmą, kuomet pateko į Paryžių. Tuomet jį persmelkė jausmas, kad kažkada jau čia gyveno. „Pirmasis susitikimas su Paryžiumi buvo tarsi pamiršto atradimas“, – sakė jis.
Viena skaitytoja klausė V.Papievio, iš kur atkeliauja jo išmintis. V.Papievis į tai atsakė: „Reikia labai giliai nusileisti į save, o ten gilumoje yra tie bendražmogiški dalykai, kurie mus visus sieja. O visos tiesos yra labai paprastos, banalios, tačiau reikia rasti tinkamus žodžius šiai tiesai pasakyti“.
Tai, kad šią knygą galima skaityti įvairiais lygmenimis, parodė ir diskusijos dalyvių skirtingas suvokimas, kas kalbama šioje knygoje. Pavyzdžiui, D.Kuolys Odilės palydovo personaže įžvelgė tam tikrą tarnystę, nuolankumą, gal net sietiną su rytų europiečių nuolankumu.
Pats V.Papievis su tokia interpretacija nesutiko: „Jokio rytų europiečių nuolankumo čia nėra. Tai yra buvimas su senstančiu žmogumi, stengimasis jį suprasti, padėti. Mano santykiai su Odile nebuvo joks nuolankumas, greičiau jau buvau jos palydovas, pagalbininkas“.
Svarbi kiekviena raidė
V.Papievis taip pat sakė, kad tik perskaitęs knygą sužinojo, jog tai kūrinys apie orią senatvę, kaip kad ją pristatė nemažai recenzijų autorių. „Rašydamas nei apie senatvę, nei apie orią senatvę negalvojau, aš galvojau apie žmogaus santykį su laiku“, – sakė V.Papievis. Jis lygino šį jausmą su plaukimu, kai kito kranto nematai, o staiga jį pamatai, ir tas krantas vis arčiau ir arčiau. Tai – tekstas apie laiką ir apie laiko baigtinumą.
Rašydamas nei apie senatvę, nei apie orią senatvę negalvojau, aš galvojau apie žmogaus santykį su laiku.
Skaitantieji V.Papievio knygas atkreipia dėmesį į ypatingą jo stilių. Rašytojas yra sakęs, kad rašydamas labai kruopščiai dėlioja žodžius. Susitikimo metu jis teigė, kad svarbūs ne tik atskiri žodžiai, netgi kiekviena raidė yra svarbi
„Man labai svarbus pirmas sakinys, pirmoji pastraipa, pirmas skyrelis. Kai aš pajaučiu ritmą, kyla jausmas, kad nebe aš rašau, o pati kalba kuria tekstą“, – sakė V.Papievis.
Susitikimo pabaigoje V.Papievis buvo paklaustas, ar sulauksime jo knygos, kurioje jis keliaus po Lietuvą. Rašytojas į tai atsakė, kad anksčiau galvojo, jog nieko nebeparašys, tačiau visgi atsirado „Odilė“, dabar irgi galvoja, kad nieko daugiau nebeparašys, tačiau kaip bus ateityje, neaišku.
