Sužavėjusi skaitytojus pirmąja leidyklos VAGA išleista knyga „Pora iš 9-ojo namo“, Claire Douglas kviečia pasinerti į dar vieną atsikvėpti neleisiančią detektyvinę istoriją „Dingusios merginos“.
Prieš dvidešimt metų Olivija Ruterford vežė savo drauges namo. Staiga, kelyje pasirodžius žmogui, ji pasuko automobilį ir vertėsi. Atgavusi sąmonę, Olivija suprato, kad trijų jos draugių – Selės, Keitės ir Tamzinos, nebėra. Jos mįslingai dingo.
„– Tai bent naktelė! – palinkusi pirmyn ir įsikibusi į Olivijos sėdynės galvos atramą šūktelėjo Keitė. – Kaip pliaupia!
– Gal gali atsilošti? – neįprastai griežtai paliepė Olivija.
Keitė buvo vyriausia iš jų, ketveriukės lyderė, ir tikrai nemėgo, kai kas aiškino, ką daryti. Nors veido Olivija nematė, puikiai įsivaizdavo, kaip Keitė, žiūrėdama į Tamziną, pavartė akis. Tačiau vis dėlto pakluso – girdėjosi, kaip bambtelėjo į užpakalinės sėdynės atlošą. Tik saugos diržų jos nesegėjo.
– Tikiuosi, rytoj sulauksiu žinių iš Melo, – jau prislopusiu balsu suulbėjo Selė, mėgindama išsklaidyti įtampą. – Žadėjo paskambinti ir... Šūdas! ATSARGIAI!
Vidury kelio kažkas stovėjo.
Viskas įvyko labai greitai: Olivija spustelėjo stabdžius ir pasuko vairą. Automobilis slydo, apsisuko, dideliu greičiu užvažiavo ant kelkraščio ir vertėsi – stogui trinktelėjus į asfaltą pasigirdo metalo džeržgesys, galiausiai nučiuožęs sustojo griovyje. Olivija girdėjo draugių klyksmą, o tuomet kojas pervėrė skausmas. Ir ji neteko sąmonės.
Kai atsipeikėjo, automobilis stovėjo tiesiai. Tamsoje švietė rusvai geltoni laikrodžio skaičiai – 01:10. Kiek laiko ji buvo be sąmonės? Spengė mirtina tyla. Draugių visai nesigirdėjo. <…> Jos išėjo ieškoti pagalbos? Miško vidury? Juk Keitė turėjo mobilųjį – rožinę „Nokia“, kuria taip puikavosi. Iš visos ketveriukės ji turėjo geriausią darbą – dirbo vaistininko padėjėja. Kuri nors jų
tikrai būtų paėmusi tą telefoną ir iškvietusi policiją ar greitąją. Rankinių irgi nesimatė. Automobilyje nesimatė nė ženklo, kad draugių čia būta. Bet jos gi negalėjo tiesiog palikti Olivijos vienos. Kuri nors tikrai būtų pasilikusi. Neabejotinai Selė. Jos geriausia draugė.
Iš skausmo ir baimės Olivija ėmė nevaldomai drebėti, o kai prisiminė, dėl ko įvyko avarija, net kraujas gyslose sustingo: ant kelio, kuris dabar buvo tuščias ir driekėsi į beribę tamsumą, tąkart stovėjo žmogus.“
The New York Times beststelerio pripažinimą pelnęs detektyvas – tai painių mįslių kupina istorija, kurią po dvidešimties metų imasi tirti žurnalistė Džena Halidei. Nuo pirmojo skyriaus užsimezgusi įtampa neslopsta nei viename skyriuje. Kiekvienas jų – tarsi nauja, netikėta serija, pasibaigianti vis didesne intriga.
„Pasigirdo griaustinis ir ėmė dar stipriau lyti. Žmonės iš gatvės arba sulindo į krautuvėles, arba paspartino žingsnį. Aš kone bėgte pasileidau į stovėjimo aikštelę ir buvau labai patenkinta, kai pagaliau atsisėdau į savo šiltą, sausą „Audi“. Kažin, ar Ritos teorija apie dingusias merginas plačiai paplitusi bendruomenėje, ir mintyse pasižadėjau paklausinėti – juk ir Veslis užsiminė, kad Olivija buvo „šmeižiama“. Išvažiuojant iš aikštelės teko spustelti stabdžius, nes priešais automobilį, kikendamos, susikibusios rankomis, išbėgo trys merginos. Viena buvo užsimovusi kalėdinę kepurę, kita plaukus apsijuosusi rožiniu blizgučiu. Jaunos, turbūt tik baigusios mokyklą.
Tokio paties amžiaus, kaip buvo Tamzina, Selė ir Keitė tuo metu, kai dingo. Prislėgta žiūrėjau, kaip jos, vis dar susikibusios rankomis, nubėgo gatve. O tuomet nuvažiavau. Priekinio stiklo valytuvai švytavo pirmyn atgal, stengdamiesi neatsilikti nuo liūties. Važiuodama Velnio koridoriumi beveik nieko negalėjau įžiūrėti ir teko labai sulėtinti, kad nepravažiuočiau man reikalingo posūkio. Sustojusi prie namelio išjungiau variklį ir dar likau pasėdėti. Medžiai linko nuo vėjo, tarsi šnibždėdami paslaptis šnarėjo lapai, į purvo balas smigo lietaus lašai.
Nenoriai išlipau iš mašinos ir nubėgau link įėjimo, tik dar teko stabtelėti ir iš purvo ištraukti kulniuką. Pribėgusi prie durų ant kažko paslydau. Žvilgtelėjau žemyn į slidų ir šlapią laiptą ir, išvydusi kraują ir kažkokį kūnelį, atšokau. Panašu į žiurkę ar kitą graužiką, ar bent dalį jo. Nuspyrusi šalin, padažnėjusiu pulsu, atsirakinau duris. Mane net supykino. Uždariau iš vidaus duris, vildamasi, kad tą negyvą gyvūną paliko kokia lapė ar katinas ir kad tai nebuvo kažkoks įspėjimo ženklas.“
„Dingusios merginos“ – antrasis leidyklos VAGA išleistas C.Douglas detektyvinis romanas, kuriame susipina kelios siužetinės linijos, pasakojimas nukelia iš praeities į dabartį ir iš dabarties į prabėgusius metus. Kiekviename skyriuje kyla vis daugiau klausimų, atsiranda vis daugiau įtariamųjų. Kas atsitiko Olivijos draugėms? Ar Dženai pavyks ištirti bylą ir išlikti gyvai, net jei žudikas po dvidešimties metų tebėra miestelyje? Kaip į dienos šviesą ištraukti nuslėptą tiesą, kai negali pasitikėti niekuo kitu, tik savimi?
Claire Douglas detektyvinė istorija – idealus pasirinkimas vasaros skaitiniams: įtraukiantis ir iki paskutinio puslapio nurimti neleidžiantis siužetas, patiks tiems, ką sužavėjo autorės Claire Douglas debiutinis detektyvas „Pora iš 9-ojo namo“.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Stengiausi išlaikyti atstumą nuo Deilo „Volvo“, tačiau pernelyg neatitolti, kad nepasimesčiau, ir tai nebuvo taip paprasta, kaip rodo per televizorių. Vėl pradėjo lyti, ir Deilo stabdžių žibintai tamsoje atrodė tik kaip dėmelės. Jis važiavo Velnio koridoriumi, o aš – iš paskos. Nepasuko kairėn link namelių, nuvažiavo pagrindiniu keliu, taigi ir aš dariau tą patį. Kur jis važiavo?
Sakė, kad negyvas žmogus rastas Staferberyje, tad kaip ir neturėtų važiuoti taip toli. Priekyje sužybsėjo posūkio žibintas, ir Deilas kitoje sankryžoje pasuko į kairę. Mano širdis ėmė smarkiau plakti. Įdomu – atrodo, yra kitas kelias į mišką. Pasukau kairėn ir aš, lėtai ir atsargiai, kad Deilas mano žibintų nepastebėtų per užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Keliukas buvo labiau vingiuotas ir ilgesnis, nei vedantis į mano namelį, tad sunerimau, kad „Volvo“ gali dingti man iš akių. Lėtai važiavau nelygiu keliuku. Nenorėdama atkreipti į save dėmesio, įsijungiau tik dienos šviesas, tad vargiai ką mačiau aplink.
Ant žemės telkšojo balos, bet bent jau nustojo lyti. Kažkur iš miško gilumos atsklido pelėdos ūkavimas, ir mane staiga sukaustė baimė.
Dar po kelių minučių pastebėjau, kad Deilas sustojo tarsi kažkokioje pakelės aikštelėje dešinėje, šalia policijos automobilio. Pasislėpusi už medžių, sustojau ir aš, išjungiau variklį. Buvau pernelyg toli, kad įžiūrėčiau Deilą, tačiau girdėjau trinktelint automobilio dureles. Dar kiek luktelėjusi užvedžiau variklį ir, lėtai privažiavusi iki aikštelės, sustojau šalia Deilo automobilio. Ketinau tik greitai pažiūrėti, kur nuėjo Deilas, ir nepastebėta grįžti atgal. Nenorėjau rizikuoti, baiminausi, kad pamatęs mane šniukštinėjant gali supykti ir nebenorės man padėti. Išlipau iš mašinos. Ant žemės telkšojo balos, bet bent jau nustojo lyti. Kažkur iš miško gilumos atsklido pelėdos ūkavimas, ir mane staiga sukaustė baimė.
Ką aš darau? Turėčiau važiuoti atgal į namelį ir laukti, kol Deilas su manimi susisieks. Tačiau niekada nebuvau labai kantri. Turėjau kažką daryti. Ir kokia gi būčiau žurnalistė, jei likčiau nuošaly?
Tad, pasišviesdama telefono žibintuvėliu kelią, nusprendžiau eiti. Takelis buvo siauras, panašesnis į tranšėją, ir einant purvas tiško man ant džinsų, sunkėsi per tokiam žygiui nepritaikytus madingus batus. Nežinojau, ar čia nuėjo Deilas, tačiau tikėjausi, nes kito tako nemačiau. Visą dėmesį sutelkiau į priekį ir stengiausi nesileisti įbauginama miško garsų bei iš visų pusių slegiančios tamsos, išskyrus žibintuvėlio apšviestą siaurą šviesos ruoželį priešais save.
Galiausiai priekyje pamačiau laukymę. Tą pačią laukymę, kurioje šiandien jau buvau. Man net bloga pasidarė pamačius judėjimą šalia Ralfo priekabos – du policininkai aplink pastatytą baltą palapinę juosė įspėjamąją juostą. Blykčiojo prožektorių šviesos ir kaip tik pastebėjau, kaip kažkas, spėjau – Deilas, įėjo į palapinę drauge su moterimi, vilkinčia teismo medicinos eksperto apranga ir nešina metaliniu lagaminėliu.
Mėgindama atgauti kvapą pasislėpiau už medžio. Trakštelėjo šakelė, ir aš sustingau. Oda ant sprando pašiurpo, lyg kas nors už nugaros būtų papūtęs į mane. Lėtai atsisukau, tikėdamasi kažką pamatyti. Turbūt bus įpykęs Deilas, nors tikrai maniau mačiusi jį einant į palapinę. Bet už manęs nieko nebuvo. Verčiau grįšiu į mašiną. Neturėčiau pykdyti Deilo, jei noriu, kad papasakotų man, kas čia šį vakarą įvyko.
Vos ne bėgte, klupinėdama pasileidau atgal, trokšdama kuo greičiau saugiai pasiekti automobilį. Apie nusikaltimą įspėjanti juosta, policija, teismo medicinos ekspertai...
Nužudytas Ralfas.
Ir žudikas gali vis dar būti čia, miške.
Gali stebėti mane.
Sulig ta mintimi trakštelėjo dar viena šakelė, ir aš net aiktelėjau iš išgąsčio. Nėra jokių abejonių. Kažkas už manęs buvo. Jaučiau tai. Neatsisukau, tik, slidinėdama ant purvo, pasileidau bėgti. Kažkas palietė man petį. Kažkieno ranka bandė mane sugriebti. Surikau, kojos susipynė. Pajutau skaudų smūgį į pakaušį, ir tuomet viskas aptemo.
Claire Douglas, „Dingusios merginos“, iš anglų kalbos vertė Reda Žekienė, leidykla VAGA, 2023
