Kas tas Barnabis? Kuo jis neįprastas, kitoks? Iš pažiūros paprastas aštuonerių metų berniukas, augantis pačioje paprasčiausioje šeimoje, turintis brolį ir seserį, geras ir paklusnus vaikas. Tačiau Barnabis… skraido. Tai labai nepatogu, net į mokyklą tenka eiti su smėlio pripilta kuprine, kad nepakiltų nuo žemės. Ir tai labai nepatinka jo tėvams, kurie labiausiai pasaulyje bijo išsiskirti iš kitų.
Kartą nutinka baisus dalykas… Kaip tik tada prasideda Barnabio, skraidančio berniuko, kelionė aplink pasaulį. Jis sutinka daug keistų žmonių, susiranda naujų draugų, kurie, kaip ir jis, yra truputį kitokie. Jie Barnabį išmoko įvairiausių dalykų, bet svarbiausias dalykas: nereikia bijoti ir gėdytis būti tokiam, koks esi.
Vos užvertusi paskutinį puslapį, pradėjau ilgėtis Barnabio
Knygos vertėja poetė Violeta Palčinskaitė prisipažino: „Skaičiau, verčiau, verkiau... ir juokiausi. Vos užvertusi paskutinį puslapį, pradėjau ilgėtis Barnabio. Norėčiau, kad šią knygą paskaitytų ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai. Tam, kad pakėlę galvas nuo pilkos kasdienybės, kitaip pažvelgtų ne tik į savo vaikus, bet ir į džiugią mus supančio pasaulio įvairovę.“
Pakalbintas Johnas Boyne‘as sakė pats nustebęs, kad ėmėsi rašyti vaikams, bet teigė rašąs vienoda kalba ir vaikams, ir suaugusiesiems.
– Kas jums labiausiai patinka rašant vaikams?
– Aš niekada rimtai negalvojau rašyti vaikams. Mano pirmos keturios knygos buvo skirtos suaugusiesiems, tad kai parašiau pirmąją knygą vaikams ,,Berniukas dryžuota pižama”, man pačiam tai pasirodė netikėta. Su ja įžengiau į dar nepažįstamą pasaulį – vaikų knygų šventės, susitikimai mokyklose ir kalbėjimas vaikams. Taip pat atradau šiuolaikinės vaikų literatūros lobyną, kurį ignoravau nuo tada, kai pasibaigė vaikystė. Tik prieš pradėdamas rašyti, pasiknaisiojau po tą pasaulį ir atsigriebiau – perskaičiau viską, ką buvau praleidęs. Vaikų literatūra labai pasikeitė nuo tada, kai buvau vaikas. Ji tapo rimtesnė, be to, pradėjo nagrinėti suaugusiųjų temas ne globėjiškai. Tai man buvo naujas iššūkis, bet buvau įsitikinęs, kad pavyks rašyti romanus ir suaugusiesiems, ir vaikams. Pamaniau: kodėl ne, jeigu turiu istoriją, kurią norėčiau papasakoti.
– Ar labai skiriasi rašymas vaikams nuo rašymo suaugusiesiems?
– Vienintelis skirtumas yra tas, kad istorijose vaikams pagrindiniai veikėjai yra vaikai. Pasakojimo centre yra vaikai ir skaitytojas viską mato jų akimis. Rašymo kalbos aš visai nekeičiu.
Vienoje Dublino mokykloje, kurioje teko lankytis, vaikai nagrinėjo knygą ,,Nojus Miežinukas pabėga” (,,Noah Barleywater Runs Away”), mokytoja jiems liepė iš knygo sudaryti sąrašą žodžių, kurių jie nesuprato. Vaikai turėjo tų žodžių reikšmę rasti žodyne. Man buvo labai malonu, kad tie sąrašai buvo gana ilgi ir kad vaikai turėjo išsiaiškinti, ką tie žodžiai reiškia, nes tai įrodė, jog aš nepalengvinau pasakojimo paprastesne kalba. Mano knygos vaikams pasakojamos trečiuoju asmeniu, manau, kad jas taip ir reikia rašyti. Man nesinori persikūnyti į vieną personažą vaiką.
– Barnabis Broketas – ypatingas, nes skraido. Kokį norėtumėte turėti ypatingą gebėjimą?
– Norėčiau vienu metu būti dviejose vietose, nes per pastaruosius šešerius ar septynerius metus labai daug laiko praleidau keliaudamas. Man patinka keliauti, patinka, kai esu kviečiamas apsilankyti, bet mėgstu būti ir namuose. Labai norėčiau visą laiką leisti savo nuosavame name, bet tuo pat metu keliauti po pasaulį.
– Savo kelionėse po pasaulį Barnabis sutinka daug įdomių personažų. Kokia pati įdomiausia Jūsų sutikta asmenybė?
– Be jokios abejonės, Johnas Irvingas. Augdamas buvau didžiulis jo gerbėjas, jis buvo tas rašytojas, kuris mane įkvėpė tapti rašytoju. Kai 2000-aisiais išleidau savo pirmąjį romaną, nusiunčiau jam knygą ir parašiau laišką. Jis perskaitė, man atrašė, ir taip prasidėjo mūsų pažintis. Nuo tada esame draugai ir kai jis savo turo metu lankėsi Anglijoje, visur jį lydėjau ir vesdavau jo renginius. Jis turi puikią literatūrinę nuovoką, žino, kokia yra romano esmė, kaip jis veikia, todėl visas laikas, praleistas su juo, man buvo didžiulis įkvėpimas ir paskata.
– Oliveris Jeffersas Jūsų knygoms sukūrė nuostabias iliustracijas. Ar išsakėte jam savo pageidavimus, ar iliustracijų nematėte iki knygų išleidimo?
– Ruošiant kiekvieną knygą, mes iš anksto kalbėjomės, svarstėme, kaip jos turėtų atrodyti. Aš iškart ir labai aiškiai Oliveriui leidau suprasti, kad noriu, jog jis pieštų taip, kaip jam atrodo. Labai žaviuosi jo darbais ir manau, kad jie yra nuostabiai vaizdingi ir kūrybingi. Jis labai talentingas, tad nenorėjau jo niekaip varžyti.
– Jūsų sukurti personažai turi genialius vardus. Kaip jie Jums ateina į galvą?
– Barnabio vardą jau buvau sugalvojęs iš anksto, buvau įsitikinęs, kad tai puikus vardas romano veikėjui. Bandžiau rinktis iš daug skirtingų vardų, bet nutariau, kad skambus vardas, kurio ir pavardės garsai panašūs, labiausiai tiks. Ieškodamas vardų bandau tarti juos garsiai ir taip išsiaiškinti, ar jie skamba tikroviškai ir įdomiai. Kiekvienas rašytojas nori, kad jo personažai būtų įsimintini, o Barnabio Broketo vardas toks ir yra.
– Tarkime, Jūs turite atvesti į protą dvidešimt blogai išauklėtų paauglių, bet galite tam panaudoti tik penkias knygas. Kokias pasirinktumėte ir kodėl?
– Žodyną – nes jiems tikriausiai reikės ieškoti žodžių reikšmių.
Charleso Dickenso „Deividą Koperfildą” – nes tai mano mėgstamiausia knyga.
Christoso Tsiolko „Antausį” – nes tai mano mėgstamiausia XXI aamžiaus knyga.
Rinktinius Williamo Trevoro pasakojimus – nes jis vienas geriausių pasaulio rašytojų ir jo pasakojimai motyvuoja, intriguoja ir žavi.
Williamo Goldingo „Musių valdovą” – kad jie žinotų, kas jiems gali nutikti, jei į mane nekreips dėmesio.
Rašau knygas, kurios patinka man, istorijas, kurias, jaučiu, turiu papasakoti, su veikėjais, kurie gyvena mano vaizduotėje. Paskui atiduodu rankraštį į leidėjo rankas, o kas nutinka vėliau – nebe mano valioje
– Kaip knygos formavo Jus patį?
– Milžinišką. Užaugau Dubline, kur netoli nuo mano namų buvo didžiulė biblioteka – labai sename pastate, kuris vis dar stovi. Vaikystėje mane mama vesdavosi ten kiekvieną trečiadienį ir aš išsirinkdavau tris knygas. Aš taip laukdavau trečiadienio! Buvo neapsakomai įdomu dideliame, sename pastate, ir aš tada galvodavau, kaip nuostabu viską gauti nemokamai. Suaugusiųjų skyrius buvo pirmame, o vaikų – antrame aukšte. Kaip ir daugumai vaikų, man patiko skaityti vis tas pačias knygas. Ne kartą grįždavau prie pamėgtų knygų ir skaitydavau iš naujo.
– Kai kurie rašytojai teigia, kad jų neveikia knygų rinka ir tai, ko jai reikia. Kiti atrodo jos apsėsti. Ar Jūsų kūrybą veikia leidybos rinka?
– Man tai nedaro nė mažiausios įtakos. Rašau visiškai apie tai negalvodamas. Rašau knygas, kurios patinka man, istorijas, kurias, jaučiu, turiu papasakoti, su veikėjais, kurie gyvena mano vaizduotėje. Paskui atiduodu rankraštį į leidėjo rankas, o kas nutinka vėliau – nebe mano valioje. Aišku, kiekvienas norėtų parašyti bestselerį, apie kurį visi visur rašytų, bet taip tiesiog negali būti. Kol mano knygos pasiekia skaitytojus, didžiuojuosi tuo, ką rašau, – būtent tai man rūpi labiausiai.
Parengė Neringa Pangonytė
