Diskusijos dalyviai prisipažino mėgstantys ir skaitantys detektyvus. O atsakymas į klausimą, ko reikia geram detektyvui, yra paprastas – lavono. Kaip sakė A.Katkevičius, lietuviai itin mėgsta gilintis į psichologinius aspektus, gal todėl ir neparašo gero detektyvo. „Neseniai skaičiau lietuvišką detektyvą, tai keikiausi 15 pirmų puslapių, nes ten buvo trys įžangos apie penkias meilės istorijas ir nė vieno lavono“, – pareiškė „Verslo klasės“ redaktorius.
Lietuviai detektyvų nerašo
Menotyrininkas E.Parulskis pažymėjo, kad geriausias detektyvo įvertinimas yra vertimas į anglų kalbą. Nes britai turi tiek savo detektyvinių knygų, kad norint savo knygą išversti į anglų kalbą tenka pereiti išties rimtą filtrą.
Tačiau rašytojas A.Puklevičius pašmaikštavo, kad lietuviški detektyvai neverčiami į anglų kalbą dėl kitos, kur kas paprastesnės priežasties – tiesiog jų ir rašoma labai mažai. „Lavonas yra tarsi paslapties simbolis. Taip pat detektyve būtina teisinga pabaiga, nes net ir įkalinimo įstaigose nėra žmonių, kurie sirgtų už nusikaltėlius, nors, atrodytų, tai kaip tik tokia publika. Skaitytojai ar žiūrovai nori teisingumo, nes žmogui įprastas teisingumo jausmas, norima tiesos jei ne gyvenime, tai bent kine ar knygoje. Žinoma, turi būti įdomu skaityti“, – apie detektyvui būtinus bruožus kalbėjo A.Puklevičius.
Apie tamplierius nebeskaitytų
Lavonas yra tarsi paslapties simbolis. Taip pat detektyve būtina teisinga pabaiga, nes net ir įkalinimo įstaigose nėra žmonių, kurie sirgtų už nusikaltėlius, nors, atrodytų, tai kaip tik tokia publika, – sakė A.Puklevičius.
Jis priminė vieną Vytautės Žilinskaitės humoreską apie detektyvus, kai žmogus skaito knygą, po kelių puslapių skambina autoriui ir sako: „Jau žinau, kas nužudė, tas ir tas, nes ten ne taip padėjo degtukų dėžutę.“ Išgirdęs, kad ne, skaito toliau, vėl skambina ir vėl tas pats. Taip nutinka kelis kartus, kol galų gale skaitytojas neištveria ir autoriui pareiškia: „O tu žinai, su kuo tavo žmona pernai vasarą kurorte buvo?“
„Aš tik žinau, kad man labai nusibodo tie detektyvai, trileriai, kur narpliojamos senovės paslaptys, galinčios pakeisti pasaulį. Tai jei pamatau detektyvą, kurio pavadinime yra žodis tamplierius, ietis ar pan., tai tokio tikrai neskaitysiu“, – kalbėjo A.Puklevičius.
E.Parulskis atkreipė dėmesį, kad populiarėja detektyvai, kurie rašomi tarsi nusikaltėlio vardu. „Negaliu jausti empatijos tokiam herojui ir man neįdomu, kaip tai baigsis. Skaitydamas detektyvą džiaugiuosi, kai randu dokumentinę bazę, tarkim, jei veiksmas vyksta Islandijoje, man įdomu sužinoti ir apie Islandiją. Bet fiktyvioji dalis turi būti itin įdomi, net jei paremta tikrais faktais“, – sakė menotyrininkas.
Skandinavijos pasakojimų tradicija
A.Katkevičius prisipažino, kad kaip visi redaktoriai yra profesionalus skaitytojas, kuris skaito viską, net dezodorantų aprašymus. „Bet neskaitysiu detektyvo, kuriame bus žodis „Specnaz“. Šis žodis lemia, kad bus prasta kalba – tiek rusų, tiek lietuvių, tai nėra ideologinis kažkoks nusiteikimas“, – apie knygas, kurių neskaitytų sakė žurnalo redaktorius.
Pastaruoju metu itin išpopuliarėjo Skandinavijos rašytojų detektyviniai romanai. Tai, pasak A.Katkevičiaus, nestebina, nes šių šalių žmonės linkę pasakoti istorijas, apie ką liudija ne tiek detektyvai, kiek sagos, epai.
„Jeigu kiekviename kieme bus žaidžiamas krepšinis, kažkada susidarys rinktinė. Tad jeigu detektyvus rašys kas antras rašytojas, tai gal kažkada ir Lietuvoje atsiras Stiegas Larsonas (trilogijos „Millenium“ autorius – red.past.). Bet dabar gabūs rašytojai jų nerašo“, – apgailestavo A.Katkevičius.
Tiki jaunų rašytojų karta
jeigu detektyvus rašys kas antras rašytojas, tai gal kažkada ir Lietuvoje atsiras Stiegas Larsonas, – apgailestavo A.Katkevičius.
E.Parulskis prisiminė, kad prieš kelerius metus „Baltos lankos“ organizavo moksleivių detektyvų konkursą. Jis buvo komisijoje, tad perskaitė visus 60 atsiųstų rašinių. „Keturi tikrai buvo geri. Tada autoriams buvo po 15 metų, dabar apie 18 m. Kai jie pasimokys, tikrai gali tapti gerais detektyvų rašytojais“, – teigė menotyrininkas.
Paklausti, ar šiuolaikiniuose detektyvuose nėra per daug smurto, visi trys diskusijos dalyviai buvo gana vieningi – perteklinių smurto scenų neturėtų būti per daug, nes tada į smurtą, kaip siužeto kūrimo priemonę, nustojama kreipti dėmesį. Jo tereikia tiek, kad skaitytojas jaustų, jog herojui kyla grėsmė.
Tiems, kurie dar neatrado šio žanro, E.Parulskis rekomendavo skaityti knygų serijas – jeigu viena knyga užkabina, paprastai būna įdomu skaityti ir kitas. Net jeigu serijoje ir pasitaiko silpnesnė grandis.
