Ką tik lietuvių kalba pasirodžiusią knygą (išleido leidykla „Baltos lankos“) gimtojoje Švedijoje lydėjo stulbinama sėkmė: knyga apdovanota prestižine Augusto premija, įvertinta skaitytojų ir tapo populiariausia negrožine 2019-ųjų knyga.
Apie šios knygos, tituluojamos nuostabiu gamtos istorijos veikalu, unikalumą, žanrinio lankstumo privalumus ir tai, kokias paraleles galima įžvelgti tarp mįslingiausiomis pasaulio žuvimis vadinamų ungurių ir žmonių gyvenimo, laiškais kalbamės su vertėja A. Braškyte.
**
– Viskas atrodo paprasta: kaip byloja lietuviškasis knygos pavadinimas, turime reikalą su negrožine knyga, kurioje pasakojama... apie ungurius ir žmones. Tačiau turint omenyje, kokio populiarumo ji sulaukė, sunku patikėti, kad pasaulyje yra tiek žmonių, besidominčių viena konkrečia žuvų rūšimi. Kaip jūs pati atsakytumėt į klausimą: apie ką ši knyga?
– Patrikas Svenssonas savo knygą pavadino Evangelija pagal ungurį. Regis, taip norėjo savajam pasakojimui suteikti platesnę prasmę nei tik aprašyti vieną konkrečią žuvų rūšį – kad ir kokie įdomūs būtų faktai tiek apie pačius ungurius, tiek apie visus tuos, kurie ne mažiau kaip porą tūkstančių metų stengėsi ungurius pažinti. Ne tik žodis „evangelija“ originaliame pavadinime, bet ir knygoje pasikartojančios biblinės parafrazės leidžia suprasti, kad ungurių likimui ir gyvenimo aplinkybėms, jų elgesio strategijoms autorius suteikia dar ir tam tikros alegorinės ar simbolinės reikšmės ir kviečia ungurių istoriją perskaityti kaip savotišką žinią, „gerąją naujieną“, laišką žmonėms. Ar ta žinia tikrai yra geroji, jau kitas klausimas; kiekvienas skaitytojas išsirinks iš jos tai, kas labiausiai palies, užkalbins jo paties patirtis ir gyvenimo pajautą.
Kita vertus, leidyklos sprendimas pavadinti knygą Apie ungurius ir žmones. Mįslingiausios pasaulio žuvies istorija man pasirodė labai vykęs. Žmonių ir ungurių likimo lyginimas vis dėlto negali siekti labai toli ir tame lyginime neišvengiamai turi matytis tam tikras žaismingumas, kalbėjimas šelmiškai primerkiant akį ir tarsi sakant: nepamirškime, kad ungurys tėra ungurys, kad ir kaip smagu šmaikštaujantkurti vingrias žmonių ir ungurių likimų paraleles. Skaitant knygą tokie autoriaus perspektyvos kryptelėjimai – mirktelėjimai skaitytojui – gerai juntami, tačiau pavadinimas Evangelija pagal ungurį gal ir keltų šiokį tokį pavojų prislėgti knygos alegorinę potekstę (kuri, mano supratimu, visgi nėra svarbiausia jos užduotis ir žinia) pernelyg sunkiu reikšmingumo akmeniu.
Knyga iš tiesų yra ne tik apie ungurius, bet ir apie žmones. Joje įdomiai pasakojama apie daugybę tyrinėtojų, kurie per šimtmečius domėjosi šiomis paslaptingomis žuvimis (apie kurias ir šiandien, tariamoje mokslo triumfo epochoje, dar žinoma ne viskas, ką norėta sužinoti). Tie žmonės iš tiesų yra ypatingos, susižavėjimą keliančios asmenybės – išskirtinio nuoseklumo, kantrybės, mokslinio sąžiningumo, tačiau aprašyti nekeliant ant pjedestalo, blaiviai, lakoniškai ir įtraukiančiai. Knygoje pasakojama ir apie tuos, kieno gyvenimai susieti su unguriais daug labiau tiesioginiais ir būtinais ryšiais nei moksliniai interesai, – žvejus, karta iš kartos gyvenančius iš ungurių gaudymo. Na, ir, žinoma, paties knygos pasakotojo ir jo tėvo istorija – Knyga apie ungurius ir žmones yra ir apie juos.
– Būsimiems skaitytojams reikia pasakyti, kad pats knygos žanras gana neįprastas: tai nėra grožinė knyga, tačiau nėra ir tiesiogiai mokslo populiarinamoji knyga ar, tarkime, istorinis veikalas. Nors rasime jame ir mokslo, ir istorijos. Ko gero, arčiausiai tiesos būtų sakyti, kad tai knyga apie gamtą ir žmogaus santykį su ja. Kaip jūs pati žanriniu požiūriu ją apibūdintumėte ir kuo toks kalbėjimas ypatingas?
- Knygos žanrą nelengva nusakyti: ji išties turi ir grožinio kūrinio, ir mokslo populiarinamojo teksto bruožų. Manau, kad šios knygos atveju tai privalumas, nes tai, kad pradėję ją skaityti neturime konkrečių žanrinių lūkesčių, leidžia mums būti atviresniems ir imlesniems. Leistis paskui autorių į kelionę, į kurią galbūt nesileistume žinodami tam tikras žanrines apibrėžtis. Atrasti pasakojime, panašiame į mokslinį ar enciklopedinį, tokių plotmių, kurių įprastinis mokslo populiarinamasis tekstas paprastai neatveria.
– Knygoje labai daug įvairiausios informacijos: skaitytojai čia ras ir apie Sigmundą Freudą bei psichoanalizę, ir apie Aristotelį, ir apie daugelį kitų dalykų, iš pažiūros nedaug ką turinčių bendro tiesiogiai su unguriais. O kas labiausiai įstrigo, kas buvo netikėta ar nustebino jus – gal pasakojimo vingiai, gal faktai, gal dar kažkas?
– Mane labiausiai nustebino, jog tai, kas šiandien žinoma apie ungurius, buvo išsiaiškinta ne naujausiais laikais, kai, regis, turime visus reikiamus įrankius moksliniams stebėjimams ir tyrimams atlikti (bent jau taip atrodo humanitarei, pagarbiai žvelgiančiai į gamtos mokslus iš šalies), o praėjusiame amžiuje ar dar anksčiau. Nustebino ir pradžiugino, tiesą sakant. Kad visų tų žinių, kurios buvo sukauptos sunkiai ir atkakliai darbuojantis, vertės nesumenkino naujausioji technikos pažanga.
Ir dar mane pradžiugino sužinoti, kad neįmanoma priversti gamtos paklusti žmogaus valiai: pavyzdžiui, niekam nepavyko priversti ungurių daugintis nelaisvėje, todėl net pasitelkdami sudėtingiausią techniką žmonės nėra nufilmavę besiporuojančių ungurių.
Ir dar mane pradžiugino sužinoti, kad neįmanoma priversti gamtos paklusti žmogaus valiai: pavyzdžiui, niekam nepavyko priversti ungurių daugintis nelaisvėje, todėl net pasitelkdami sudėtingiausią techniką žmonės nėra nufilmavę besiporuojančių ungurių.
– Kita labai ryški linija – autobiografinis tėvo ir sūnaus bendrystės ir santykio motyvas. Knygoje apstu ne tik informacijos, bet ir bandymo suvokti ir, regis, susivokti: mąstoma apie gyvenimą, apie mirtį, santykį, tradiciją, namus, daugybę kitų svarbių dalykų. Kas visgi leidžia ir kaip autoriui pavyksta šias dvi plotmes – asmeniškąją ir objektyvią, arba moksliškąją, – sujungti?
– Abi plotmės knygoje jungiamos natūraliai ir sklandžiai, perėjimai nuo pasakojimų apie tėvo ir sūnaus bendrystę prie faktinių žinių apie ungurius dėliojasi tarsi savaime. Viena vertus, Patrikas Svenssonas, penktą dešimtį bebaigiąs kultūros žurnalistas, ryžosi parašyti pirmąją knygą norėdamas prisiminti, apmąstyti ir pagerbti savo mirusį tėvą – paprastą darbininką, asfalto klojėją, su kuriuo juodu eidavo gaudyti ungurių vaikystėje. Ir vėliau jaunystėje, kai studijos universitete vis labiau tolino nuo tėvo, žvejyba liko bene vienintele gija, jungiančia juos ir grąžinančia į prabėgusį laiką. Taigi šitaip siejasi asmeninis pasakojimas ir „dalykinis“, „objektyvusis“.
Kita vertus, Apie ungurius ir žmones yra introverto sūnaus pasakojimas apie introvertą tėvą, todėl asmeniškumai čia itin santūrūs ir negausūs, o „asmeniškojo“ kalbėjimo tonas beveik toks pats objektyvus ir dalykiškas kaip ir kalbant apie praeities mokslininkų pastangas ir džiaugsmus, todėl knyga palieka vientiso kūrinio įspūdį.
– Na, o kas, jūsų manymu, žmones prie tokios knygos traukia ir paverčia skaitomiausia negrožine 2019-ųjų knyga Švedijoje ir pelno jai Augusto premiją?
– Galiu tik spėlioti, nes santykis su knyga – taip individualu. Pats autorius, stebėdamasis knygos sėkme, minėjo, kiek daug žmonių jo pasakojimuose apie ėjimą unguriauti atpažino save ir savo vaikystę. Manau, dar kam nors nostalgiją gali žadinti ir knygoje aprašomas vaiko santykis su tėvu – mažakalbiu, niekuo neypatingu žmogumi, kurio artumas vaikui vis dėlto buvo labai svarbus. Man patraukliausias (ir labiausiai įtraukiantis) – tolygiu žingsniu judantis pasakojimas apie aplink mus esantį, bet dažniausiai ignoruojamą gamtos pasaulį kaip pamirštus mūsų pakibusios tikrovės ramsčius. Knyga apie ungurius ir žmones grąžina seniai pamirštą pasaulio polifoniškumo pojūtį. Ir perspėja, kad tuos ramsčius ir tą polifoniją galime negrįžtamai prarasti.
