Kalbėjomės apie šias knygas siejančias gijas: šeimą kaip amžiną literatūrinę temą bei malonia pramoga virtusius iššūkius, kilusius verčiant.
Priklausyti šeimai – tai būti tinkle
Paklausta, kuo vertėjai asmeniškai įsimins šiųdviejų knygų vertimas, G.Gailiūtė-Bernotienė sako, kad abi knygos buvo jos karantininio periodo darbai.
„Karantino patirtis savitai nuspalvina atsiminimus. C.Lombardo „Mūsų smagiausios dienos“ verčiau, kai viskas pradėjo užsidaryti, o prieš pat Kalėdas, gal net per Kalėdas tą vertimą baigiau. Ir štai realybėje ateina tos liūdnos Kalėdos, kur aš, turbūt pirmą kartą gyvenime, per šventes nesimatau su tėvais ir su visa šeima. O čia verti apie tokį laimingą šeimos klaną, knygos pabaigos scena vos ne tokia ir yra: visi susirinkę prie didelio bendro stalo. Apėmė toks vidinis jausmas: ar čia Dievas iš manęs tyčiojasi, ar kaip“, – šypsosi vertėja.
Būtent šeima ir jos santykiai yra ryškiausia gija, siejanti abi knygas.
„Man atrodo, kad abidvi knygos visų pirma yra apie šeimą. Knyga „Mūsų smagiausios dienos“ man prilipo dar prieš tai, kai sutikau versti. Aš turiu brolį ir seserį, mano vyras turi brolį ir dvi seseris, todėl man labai įprasta matyti didelę šeimą, kuri yra tarsi klanas: labai daug santykių, ne tik vyras, žmona ir vaikai, bet ir visos peripetijos, brolių ir seserų meilė, kuri nepalyginama su niekuo pasaulyje – ji neišardoma ir nepertraukiama. Ir kartu turbūt nebūna brolių ir seserų be konkurencijos, be lyginimosi, pavydo. Tai man Lombardo knygos grožis visų pirma kyla iš to, nors, žinoma, esama ir daugiau aspektų“, – įspūdžiais dalijasi G.Gailiūtė-Bernotienė.
Pasak jos, būtent platesnė šeima, ne vien tik įdomumo, peripetijų ar įvairovės prasme, yra literatūriškai patrauklus objektas.
„Juk įdomu ne tik skaityti, bet ir žmogiškai suvokti, kad priklausydamas šeimai visą laiką esi lyg kažkokiame tinkle, ir koks gali būti tas tinklas – vienu metu ir žalojantis, ir gydantis, ir gniuždantis, ir palaikantis. Gal dėl to, lyginant su grynais meilės romanais, man tokios giminės sagos atrodo įdomesnės, nes ne vien kalba apie dviejų žmonių santykius, bet vaizduoja šeimą, giminę kaip tinklą. Tai visiems artima ir literatūriniu požiūriu turbūt neišsemiama tema“, – įsitikinusi vertėja.
„Olandų namo“ trauka
O paklausta apie A.Patchett romano „Olandų namas“ paliktą įspūdį, G.Gailiūtė-Bernotienė siūlo kiek netikėtą skaitymo perspektyvą:
„Man ateina į galvą mintis, kad šią knygą galima skaityti kaip parafrazę, intertekstą ar žaismę su XIX a. romantiniais pasakojimais apie vaiduoklius, kuriuose irgi yra namas, jame knibžda paslapčių. Šioje istorijoje namas atlieka kiek kitą vaidmenį, bet vis tiek lieka ašimi, vienijančiu dalyku, užvaldančiu mažiausiai du, gal net ir tris knygos veikėjus. Tik čia, priešingai negu romantizmo tradicijoje, tie vaiduokliai ir visos bėdos yra realistiški – žmogiški, ne antgamtiniai.
Man atrodo, kad „Olandų namas“ – tai knyga apie šeimos ir žmonių ydas, apie tai, kad šeima susideda iš žmonių, kurių kiekvienas turi savo nuodėmingumą ar šešėlį. Knygoje viską grindžia savotiška ydų žaismė: visi atsitrenkia į blogąją vienas kito pusę. Net yra tokia „šventoji“, kurios „šventumas“ – tai jos išvirkščioji pusė, o šita knyga kaip tik ir tyrinėja visokias žmonių silpnybes.“
Pasak jos, nors abiejų knygų veiksmas vyksta JAV, geografinis kontekstas šiuo atveju iškalbingas.
„Tokios istorijos, siužeto prasme, kaip „Olandų namo“, o iš dalies ir kaip „Mūsų smagiausių dienų“ nelabai galėtum įkurdinti, tarkim, Lietuvoje. Nes čia nėra ir negali būti tokio Olandų namo: pas mus buvo sovietmetis, todėl niekas nepaveldėjo dvaro per tris ar keturias kartas, šitos grandinės visos nutraukytos. Senų turtų nėra, žmonių, kurie būtų nuo seno turtingi, priklausytų turtingai giminei ir tuos turtus būtų išsaugoję, irgi nėra. Man kažkaip dažnai galvojasi, skaitant amerikietiškas, europietiškas ar britiškas giminės sagas, kas ten vyko pastaruosius porą šimtų metų; skaitai istorijas apie šeimas, gyvenančias tame pačiame name iš kartos į kartą, ir kartais keliaudama net randi tokią vietą, kur iš tikrųjų taip gyvenama. Štai kažkur Prancūzijos kaime stovi užeiga, veikianti penkis šimtus metų, ir ta pati smuklininkų giminė ten šeimininkauja. Jie gal nėra pasakiškai turtingi, bet išlaikomas tęstinumas. Tie kraštai, kurie nebuvo tiek išdraskyti, paveikti socialinių ir ekonominių virsmų, – ten tęstinumo rastume daugiau. Jau vien ta prasme Lietuvoj tokios istorijos turėtų kitaip atrodyti“, – įsitikinusi vertėja.
Štai kažkur Prancūzijos kaime stovi užeiga, veikianti penkis šimtus metų, ir ta pati smuklininkų giminė ten šeimininkauja.
Vertėjos iššūkiai
„Mūsų smagiausios dienos“ skaitytojų jau buvo pastebėta ir įvertinta ne tik už įtraukiančią istoriją, bet ir už vertimą – sklandų, šmaikštų, labai gyvą, tokį, „kaip žmonės kalba“. Pati vertėja sako susidūrusi su netipiniais iššūkiais, dirbdama prie šios knygos.
„Lombardo tekste – labai daug malonybinių kreipinių, visokių „saulelių“, „širdelių“ ir pan. Pagavau save, kad pradėjau labai kreipti į tai dėmesį; versdama tą knygą vaikščiojau ir klausiausi, kaip žmonės kalba: ką jie sako vaikui, kaip vyras kreipiasi į žmoną, dukra – į mamą. Supratau, kad Lietuvoje žmonės visgi vienas į kitą nesikreipia „brangioji“ ar „mielasis“. Tai yra nekalba tais žodžiais, kuriuos mes vartojame vertimuose, kaip reiškiančius „darling“ ar „honey“. Ir žinot ką? Pastebėjau, kad žmonės dažniausiai vienas kitą vadina kažkokiais daiktais. Bet anoks čia iššūkis – gal net pramoga, nes visai smagu eiti per parką ir klausytis, kaip mamos šaukia aikštelėje žaidžiančius vaikus“, – prisimena G.Gailiūtė-Bernotienė.