„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Vertėja Ieva Toleikytė: „Turiu su Kierkegaard’u tokį meilės ir lengvos neapykantos santykį“

Danų filosofas Søren’as Kierkegaard’as savo įspūdingoje, sunkiai į vieno žanro rėmus sutelpančioje knygoje „Pakartojimas“ (leidykla „Hubris“) rašo: „Pakartojimas yra nesunešiojamas drabužis, kuris priglunda prie kūno tvirtai ir švelniai, jis nei veržia, nei kabo. Kas sena, niekad nepabosta; kai tai turi, tampi laimingas; ir tikra laimė aplanko vien tą, kuris neapgaudinėja savęs iliuzijomis, neva pakartojimas turėtų būti kas nors naujo“.
Vertėja Ieva Toleikytė ir Kierkegaardo knyga
Vertėja Ieva Toleikytė ir Kierkegaardo knyga

Kalbamės su knygos vertėja, rašytoja Ieva Toleikyte, kuri sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie „Pakartojimą“, vertimo užkulisius ir mintis, kuo šis kūrinys turėtų sudominti, sugluminti ir suteikti peno naujiems apmąstymams.

Kuo tau atrodo ypatingas S.Kierkegaardas?

– Prisiminiau vieną detalę iš Kierkegaard’o dienoraščių. Jis kasdien eidavo pasivaikščioti po Kopenhagą ir labai svarbi tų pasivaikščiojimų dalis būdavo netikėti pokalbiai su sutiktais žmonėmis.

Savo dienoraštyje Kierkegaard’as pasakoja apie krikščionišką džiaugsmą, kuris jį užliejo suvokus, kad Kopenhagos gatvėse visada bus bent vienas žmogus, su kuriuo galės pasikalbėti bet kas, net ir didžiausias skurdžius, nes Kierkegaard’ui nebuvo neįdomių pašnekovų. Šiaip galvoju, kad jam nerūpėjo įvertinimas ir susižavėję žvilgsniai, jam rūpėjo, kad žmonės gyventų ir gyvendami užduotų sau klausimus.

Kierkegaard’as atrado žmogaus egzistenciją kaip filosofinę temą.

Paprastai tariant, Kierkegaard’as atrado žmogaus egzistenciją kaip filosofinę temą. Jis pirmas pradėjo taip rimtai ir karštai rašyti apie individo gyvenimą, apie neviltį, nerimą, pasirinkimus, apie patirtis, kurių neįmanoma perteikti kitam paprastais žodžiais, pavyzdžiui tikėjimą. Kierkegaard’o tekstus degina klausimas „kaip man gyventi“, jis dažnai rašo konkrečiai ir gyvenimiškai, o drauge suteikia gyvenimui abstraktumo, parodo, kaip galima žvelgti giliau.

Kada pirmąkart perskaitei „Pakartojimą“, ar pameni aplinkybes? Išsyk pasiryžai išversti, ar kurį laiką dar dvejojai?

– Anksčiau nebuvau skaičiusi šios knygos, bet žinojau, kad tai literatūriškas ir (tragi)komiškas kūrinys, jis jau seniai buvo patekęs į mano radarą. Mėgstu klausyti sutapimų, nes jie dažnai nuveda į keistas avantiūras.

Kai Viktoras Bachmetjevas pasiūlė versti „Pakartojimą“, buvau kaip tik neseniai perskaičiusi norvegų rašytojos Vigdis Hjorth romaną „Tegyvuoja pašto ragas!“. Šis pavadinimas yra citata iš „Pakartojimo“. Romano protagonistę ištinka egzistencinė krizė ir vienas iš labiausiai jai padedančių dalykų yra būtent Kierkegaard‘o knygos. Buvo net juokinga, kaip čia taip sutapo.

Nesiryžčiau versti labiau akademinių jo tekstų, bet žinojau, kad „Pakartojimas“ labai literatūriškas, be to, kažkada dėstydama verčiau studentams „Arba-arba“ ištraukas, ir pamenu, kad buvo linksma. Man patinka Kierkegaard’o ironija ir humoras, smagu versti tekstus, kuriuose veikia blogiukai arba yra visokių keistenybių, jautiesi nejaukiai, nes nežinai, kuo gali pasikliauti.

Manau, svarbu šitą pabrėžti, kad Kierkegaard’as buvo ne tik filosofas, bet ir geras rašytojas ir skandinavų literatūra pilna jo.

Apskritai turiu su Kierkegaard’u tokį meilės ir lengvos neapykantos santykį. Bakalauro studijų metais godžiai perskaičiau visus į lietuvių kalbą verstus jo tekstus, konspektuodavau, nors niekas neliepė, bet atrodė, kad tai, ką jis rašo, labai svarbu.

Paveikė ir dendiškas jo atvaizdas, yra toks nebaigtas piešinys pieštuku, kuriame jaunas Kierkegaard’as labai panašus į mano pirmą meilę. Jis žvelgia tokiom gražiom akim, nesuprasi, liūdnas ar šaltas. Kažkodėl labai knietėjo suprasti, ką jis iš tikro apie viską manė, vaizduotę kurstė jo keista biografija.

Iš tų skaitinių labiausiai stuktelėjo „Liga mirčiai“, knyga apie įvairias nevilties formas, atsimenu, kad ji mane gerokai sugniuždė, nes pasijutau prigauta savo neviltyje. Nuo tada šiek tiek šalinausi jo knygų, kol iš naujo atradau Kierkegaard’ą per grožinę literatūrą.

Manau, svarbu šitą pabrėžti, kad Kierkegaard’as buvo ne tik filosofas, bet ir geras rašytojas ir skandinavų literatūra pilna jo. Ir ne tik skandinavų – pernai vasarą perskaičiau tokios amerikiečių rašytojos Elif Batuman humoristišką romaną pavadinimu „Arba-arba“ – pagrindinė veikėja nusprendžia pritaikyti gyvenime Kierkegaard’o idėjas ir gyventi kaip estetė.

Kita vertus, Kierkegaard’as truputį erzina, nes vis dėlto rašo vyrams ir kartais aš, kaip moteris, atsidūrusi jo knygose jaučiuosi keistai.

Kaip sekėsi bendradarbiauti su moksliniu redaktoriumi ir įvado autoriumi Viktoru Bachmetjevu?

– Buvo smagu ir neįprasta. Dažniausiai vertimas – toks vienišas darbas, per kurį tampi verčiamos knygos ekspertu ir geriausiai žinai visas smulkmenas, bet liūdi, nes nėra su kuo padiskutuoti. Jei pasiseka, knyga užsikrečia ir redaktorė ar redaktorius, tada „sergam“ už kūrinį dviese.

Kierkegaard’as truputį erzina, nes vis dėlto rašo vyrams ir kartais aš, kaip moteris, atsidūrusi jo knygose jaučiuosi keistai.

Šį kartą buvo kitaip – Viktoras geriau už mane išmanė tekstą, daug kalbėjomės apie konkrečias vietas, visokius klaustukus, ieškojom geriausio varianto. Jaučiau, kad nesu palikta viena ir kad čia ne komercinis projektas, dirbom su aistra, labai kierkegaard’iškai.

Esi minėjusi, kad ši knyga buvo vienas sudėtingiausių tavo gyvenimo vertimų: „Tai labai sofistikuotas autorius, aukštas stilius, daug ironijos, daug kas palikta tarp eilučių ir visa tai reikia suprasti. Kartais koks nors sakinys atrodydavo tiesiog manieringas, bet porą valandų pasigilinusi ir pabandžiusi prieiti prie sakinio iš skirtingų kampų pamatydavau, kad jis sako viena, o omenyje turi kita.“ Gal galėtum plačiau papasakoti apie vertimo procesą? Kas kėlė didžiausių iššūkių?

– Praėjus šiek tiek laiko atrodo, kad nebuvo taip sunku. Kančios išsisklaido ir lieka smagūs prisiminimai. Dabar galvoju, kad sunkiausia buvo susitaikyti, kad tai toks lėtas, kruopštus darbas. Jaučiau atsakomybę, žinojau, kad knygą skaitys reiklūs skaitytojai, kuriems svarbūs niuansai.

Per tuos 180 metų danų kalba šiek tiek pasikeitė, tad verčiant reikia papildomo atidumo, turi daugiau knaisiotis po žodyną ir tekstynus, lyginti anglišku vertimu, sužiūrėti komentarus ir paaiškinimus duomenų bazėje. Kita vertus, ši knyga labai priartėja prie grožinės literatūros, ir man rūpėjo, kad skaityti būtų lengva ir aišku, kad tekstas būtų skambus. Žodžiu, turėjau kažkaip suderinti tikslumą ir laisvę.

Per tuos 180 metų danų kalba šiek tiek pasikeitė, tad verčiant reikia papildomo atidumo, turi daugiau knaisiotis po žodyną ir tekstynus.

Be to, Kierkegaard’as kartais naudoja labai keistų frazių, kurios verčiant glumina. Pamenu, kai buvau pradedanti vertėja, viena redaktorė griežtai mane auklėjo, kad turiu siekti paprastumo, sakė: „auksinė taisyklė – kuo paprasčiau, tuo geriau“. Na, Kierkegaard’ui tas negalioja.

Pavyzdžiui, „Pakartojime“ dažnai kartojasi frazė „idėja yra judėjime“. Žiauriai keistas vietininkas! Visaip laužiau galvą ir nusprendžiau versti „idėja skleidžiasi“, bet paskui diskutavom su Viktoru ir pasirodė, kad reikia išlaikyti originalią formuluotę, nes Kierkegaard’ui tai buvo be galo svarbu, kad idėja gali būti statiška ir negyva arba judėti į priekį išlaikydama savo turinį. Tai tiesiogiai susiję su pakartojimo paradoksu.

Pagrindinis knygos veikėjas ir pasakotojas Konstantinas Konstancijus nutaria atlikti eksperimentą ir išaiškinti, ar įmanoma gyvenime ką nors pakartoti, tad nukeliauja į Berlyną, kur kažkada patyrė laimę. Praėjusią vasarą nusekei jo pėdsakais. Ar gali palyginti knygoje aprašytą erdvę ir pačios įspūdžius?

– Konstantino Konstancijaus eksperimentas, aišku, komiškas ir atskleidžia jo ribotumą. Ta kelionė lyg parodija. Mano kelionė buvo kitokia, nesiekiau nieko pakartoti, tiesiog magėjo pamatyti namą, kuriame gyvenimo knygos pasakotojas (o ir pats Kierkegaard’as ją rašydamas).

Norėjau susieti savo vertimo patirtį su realiu pasauliu, padaryti kažką apčiuopiamo, įtraukti į tai kitus žmones.

„Pakartojime“ yra žavus pasažas, kuriame aprašomas Konstancijaus kambarys ir paslaptingas vaizdas pro langą – mėnesienos užlieta tuščia aikštė, pastatai, sienomis slystantys šešėliai. Norėjau susieti savo vertimo patirtį su realiu pasauliu, padaryti kažką apčiuopiamo, įtraukti į tai kitus žmones.

Gavosi labai konstantiniškai – įsivaizdavau, kaip su draugais rasime tą pastatą, gal pajusiu ką nors didingo, užsidegs lemputė kažką supratus, bet kepino 40 laipsnių karštis, erzino žmonių minios liepų alėjoje (jie laukė, kada iš prabangaus viešbučio išlįs „Rolling Stones“), o kai galų gale suradom tą pastatą, jis buvo uždengtas polietilenu, nes vyko renovacija. Žodžiu, viskas buvo „ne taip“. Galėjau pasijausti kaip tikras Konstantinas.

Knyga pasirašyta Konstantino Konstancijaus slapyvardžiu – kuo šis Konstantino personažas ypatingas Kierkegaardo veikalų, pasirašytų slapyvardžiais, kontekste?

– Kierkegaard’as naudojo daugybę slapyvardžių ir kiekvienas jų įkūnijo tam tikrą filosofinį kelią. Slapyvardis duoda ženklą, kad nereikėtų pilnai pasikliauti tekstu, bet išbandyti jį ir pasidaryti savo išvadas. Šiuo atveju slapyvardis yra pokštas, perteikiantis knygos temą. Personažui rūpi išsiaiškinti, ar gyvenime įmanoma ką nors pakartoti ir kartodamas jis nuolat susiduria su pokyčiais, ką atspindi jo paties vardas – Konstantinas Konstancijus.

Personažui rūpi išsiaiškinti, ar gyvenime įmanoma ką nors pakartoti ir kartodamas jis nuolat susiduria su pokyčiais.

Neskaičiau kitų tekstų, kuriuose jis dominuoja, bet „Pakartojime“ šis personažas atsiskleidžia kaip žmogaus psichologiją neblogai išmanantis stebėtojas, toks truputį vampyras, kuris gyvena per kitus, šiuo atveju – poetiškos sielos jaunuolį, kuris labai stipriai įsimyli, bet su siaubu suvokia, kad negali vesti mylimosios, nes įsimylėjimas gilina jo melancholiją. Konstantinas Konstancijus tampa jo patikėtiniu. Jis vyresnis, intelektualus, tekste užsimenama, kad pagal profesiją gydytojas. Konstancijus siurbia jaunuolio patirtį, o tuo pačiu metu eksperimentuoja su jo gyvenimu, siūlo jam imtis žiaurios strategijos, kaip atbaidyti mylimąją, imasi keistų manipuliacijų.

Man asmeniškai buvo truputį nemalonu su šiuo pasakotoju, kartais jis atrodo šaltakraujis, o gal tiesiog labai vienišas personažas. Kierkegaard’as momentais jį pašiepia, bet paskui pasirodo, kad viskas buvo tiksliai suplanuota ir Konstantino šaltakraujiškumo reikėjo tam, kad skaitytojas atrastų savo jausmus ir pasipriešintų jam.

Kokią įtaką Kierkegaardo sužadėtinės linktelėjimas bažnyčioje, kurį jis suprato neteisingai, padarė šios knygos pabaigai? Kokių žinių esama apie jo asmeninį gyvenimą?

– Kierkegaard’as visą gyvenimą rašė dienoraštį, yra išleista, berods, 13 storų tomų, todėl žinome nemažai, bet nieko iki galo, nes rašydamas jis suvokė, kad tie dienoraščiai vėliau bus skaitomi.

„Pakartojime“ aprašoma melancholiško įsimylėjimo ir nutrauktų sužadėtuvių istorija labai panaši į paties Kierkegaard’o. Iš rankraščių žinome, kad pirminis knygos variantas baigėsi kitaip, jaunuolio savižudybe.

Kierkegaard’as visą gyvenimą rašė dienoraštį, yra išleista, berods, 13 storų tomų.

Nutraukus sužadėtuves su Regine po kiek laiko ji linktelėjo Kierkegaard’ui bažnyčioje, tą linktelėjimą jis suprato kaip ženklą, kad Regina vis dar jį myli ir nelaiko nuoskaudos, ir graužėsi, kaip išlaisvinti ją iš tos meilės. Kai paaiškėjo, kad Regina ruošiasi tekėti už kito žmogaus, Kierkegaard’as pakeitė pabaigą, nes tuomet jaunuolio savižudybė būtų skambėjusi kaip kaltinimas. Žodžiu, vietoje tragiškos pabaigos atsirado netikėtai laiminga, krikščioniška pabaiga.

Kaip manai, kokiems skaitytojams turėtų prabilti ši knyga? Ar jai skaityti reikėtų papildomo pasirengimo?

– Manau, kad ne. Viktoras parengė visą mokslinį aparatą – daugybę komentarų ir įvadą, kuriame išsamiai pristato Kierkegaard’o rašymo būdą, „Pakartojimo“ problematiką ir kontekstą.

Man patinka, kad knygos leidimas demokratiškas, skirtas įvairaus išsilavinimo skaitytojams – ir rimtiems akademikams, ir šiaip smalsuoliams. Gali pasirinkti, kiek nori gilintis, gal reikia tiesiog nerti?

Priklausomai nuo asmeninės patirties, ši knyga gali suskambėti skirtingai, bet manau, kad labiausiai palies skaitytoją, kuri(s) šiuo metu dvejoja – pavyzdžiui, ar kažką tęsti, ar mesti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs