Vertėja iš lietuvių kalbos į japonų Aya Kimura: „Jeigu poezijos vertimas yra tortas, tai reikšmė yra skonis, o skambėjimas – išvaizda“

Tai buvo Aya. Jau vėliau sužinojau, kad būtent Ayos pastangomis Japonijoje išleisti Salomėjos Nėries poezijos rinkiniai, Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro Haiku“ bei kitos lietuvių autorių knygos. Šiais metais už lietuvių poezijos vertimus į japonų kalbą vertėja ir mokslininkė A. Kimura buvo apdovanota „Poezijos pavasario“ prizu, teikiamu už vertimus į užsienio kalbas ir lietuvių poezijos sklaidą.

Nusprendžiau pasikviesti Ayą į Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidę „Rašytnamis“ ir pasikalbėti apie jos kelią link lietuvių kalbos, Nėries eilėraščių skambesį japonų kalba ir motyvaciją versti lietuvių poeziją.

Kai klausiu, kodėl Aya nusprendė mokytis ne kokios estų ar latvių kalbos, o būtent lietuvių, ji neslepia pragmatinių motyvų: „Lietuva tiesiog turėjo geriausią finansavimo programą. 2015 m. žiemą kilo noras kur nors išvykti. Ten, kur mažiau japonų ir būtų įdomu keliauti, ten, kur galėčiau bendrauti su vietiniais. Ir tuo metu atradau interneto svetainę, kurioje buvo publikuojamos visų pasaulio šalių stipendijų programos, o viena iš jų – Lietuvos stipendijų programa.

Tuo metu pagalvojau, kad nenoriu į tą programą, kur bus daug japonų studentų. Kartais užsienyje japonai bendrauja tik su kitais japonais. To nenorėjau. Man buvo svarbu keliauti savarankiškai, pažinti kitas kultūras ir bendrauti su jų atstovais. Taigi, žiūrėdama į stipendijų programas, ieškojau tokios kalbos, kurios fakulteto nebūtų Japonijoje, nes tai reiškė, kad ten veikiausiai vyks mažiau japonų. Taip nusprendžiau, kad Lietuva būtų geriausias pasirinkimas.“

Vertėja neslepia, kad iš pradžių beveik nieko apie Lietuvą nežinojo: „Laimėjau stipendiją, nusipirkau lėktuvo bilietus, atvažiavau ir pradėjau mokytis lietuviškai. Japonijoje yra vienas vadovėlis mokytis lietuvių kalbą, tačiau pačiai savarankiškai mokytis iš jo sunku. Man tai buvo visiškai nauja kalba. 2016 m. dalyvavau Lietuvos edukologijos universiteto organizuotuose vasaros kursuose. Kai teikiau paraišką dalyvauti šioje programoje, dar nežinojau, kur yra Lietuvos sostinė. Vakar nusipirkau marškinėlius Pilies gatvėje, ant kurių parašyta: „Nobody knows where Vilnius is.“ (Aya juokiasi.)

Mums kalbantis sunku nesižavėti Ayos atkaklumu. „2017 m. dar negalėjau laisvai kalbėti lietuviškai, tačiau tais metais gavau stipendiją studijuoti vieną semestrą Vilniuje, – pasakoja ji. – Tada pradėjau projektą apie skaitmeninimą Lietuvos muziejuose. Planavau daryti anketą. Tačiau, kaip ir daug mokslininkų, žinojau, jog tiesiog išsiuntus anketą yra sunku sulaukti atsakymų. Todėl nusprendžiau, kad reikia skambinti į muziejus.

Bet dar nežinojau, ką paskambinus sakyti. Tekstą parašiau angliškai ir išsivertusi su „Google“ vertykle į lietuvių kalbą išmokau mintinai. Pradėjau skambinti į muziejus. Be savo mintinai išmokto teksto daugiau nežinojau, ką galėčiau pasakyti lietuviškai, tad tiesiog jį kartodavau daug kartų: „Labas rytas, aš esu Aya Kimura. Japonų mokslininkė. Gal galėtumėte atsakyti į anketos, kurią jums nusiunčiau klausimus.“ Taip skambinau į 50 muziejų. Tai buvo gera praktika. Paskui jau pradėjau kalbėti laisviau.“

Apie lietuvių grožinės literatūros vertimus į japonų kalbą Aya sako: „Nesu pirmoji, kuri ėmėsi versti iš lietuvių kalbos į japonų. Japonijoje jau prieš tai buvo keletas filologų ir mokslininkų, kurie tyrinėjo lietuvių kalbą ir vertė tekstus. Tačiau šiuo metu, galima sakyti, esu vienintelė vertėja, aktyviai iš lietuvių kalbos į japonų verčianti grožinę literatūrą. Yra ir daugiau žmonių, kurie galėtų tą daryti ir galbūt tą daro, tačiau savo vertimų nepublikuoja.“

Pasak Ayos, labai sudėtinga Japonijoje rasti leidėją, kuris norėtų leisti lietuvių poeziją: „Tenka pavargti norint surasti tinkamą leidyklą, kuri suprastų apie poeziją ir kuriai tai būtų vertybė. Leidykloms, kaip ir visoms įmonėms, yra svarbus verslo aspektas, joms reikia mokėti atlyginimus darbuotojams ir kt.

Tad, viena vertus, leidyklos yra verslai, kita vertus, daliai jų taip pat labai svarbi meninė kokybė. 2019 m. parašiau ne vieną laišką, norėdama rasti tinkamą leidėją ir iš vieno sulaukiau atsakymo – pabandykim išleisti lietuvių literatūrą pas mus. „Furansudo“ yra žinoma kaip poezijos leidykla, išleidžianti daug haiku ir tanka knygų. Ir mes pradėjome kartu dirbti. Mūsų pirmas projektas buvo Salomėjos Nėries „Ankstų rytą“.“

Monikos Požerskytės-Kalvelės nuotr./Poetė Aušra Kaziliūnaitė

Pasakodama apie iššūkius, su kuriais susidūrė versdama Nėries eilėraščius į japonų kalbą, Aya atvira: „Ankstų rytą“ buvo pirmas mano vertimas. Pati prieš tai buvau rašiusi poeziją tik mokykloje, taigi nerimavau, ar mano vertimai bus pakankamai poetiški. Dėl to nusprendėme knygoje prie vertimų publikuoti ir originalus, jeigu skaitytojas norėtų pasitikrinti, ar vertėja per daug nenutolusi nuo to, kaip skamba tekstas originalo kalba.

Verčiau šiuos tekstus kaip verlibrą, tačiau Nėries tekstai yra rimuoti. Norėjau išversti šių eilėraščių esmę. Japonijoje rimas dažniausiai naudojamas tekstuose kaip humoro elementas, juokaujant, ką nors pašiepiant ir pan. Kas nors turbūt į japonų kalbą galėtų šiuos tekstus išversti ir rimuotai, tačiau kai iš pradžių tai dariau aš, eilės skambėjo tarsi bandymas juokauti, todėl šio sumanymo ir atsisakiau. Japonų literatūroje juokingos frazės dažnai būna rimuotos. Man skambėjimas yra svarbu, bet nėra svarbiausia.

Pavyzdžiui, jeigu noriu išversti taip, kad skambėtų gražiau, turiu priderinti kitus žodžius. Manau, svarbiausia, kad žmonės, skaitydami vertimą, jaustųsi taip tarsi skaitytų originalą. Jeigu poezijos vertimas yra tortas, tai reikšmė yra skonis, o skambėjimas – išvaizda. Gerai, jeigu tortas atrodo gražiai, tačiau geriausia, jeigu skanu jį valgyti.“

Paklausta apie motyvaciją versti lietuvių poeziją Aya pripažįsta: „Motyvacija versti yra pats vertimas. Išversti poeziją man yra kaip sportininkui dopingas. Pati nesugebu rašyti taip gražiai. Bet versdama poeziją galiu rašyti kaip geriausi poetai. Tai yra fantastiška. Nors pati negaliu sukurti tokios geros literatūros, tačiau ši gera literatūra eina per mane. Ir tas jausmas yra nuostabus, tikras dopingas.“

Viso pokalbio „Jeigu poezijos vertimas yra tortas, tai reikšmė yra skonis, o skambėjimas – išvaizda“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su vertėja, mokslininke Aya Kimura kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.