– Papasakokite apie vertėjos darbą, kaip jo ėmėtės?
– Kai atvykau gyventi į Ukrainą (Lvivą), susidūriau su labai dideliu vertimo iš ir į lietuvių – ukrainiečių kalbas poreikiu. Ukrainoje, kaip ir Lietuvoje, buvo labai nedaug tokių vertėjų. Supratau, kad galiu versti. Mano savamokslių žinių buvo mažoka, todėl mokiausi. Virš 20 metų verčiau įvairius dokumentus, straipsnius ir kita. Teko nemažai versti žodžiu, lydėti įvairias LR delegacijas, 2008 metais netgi versti žodžiu tuometinio LR Prezidento Valdo Adamkaus kalbą Kyjive.
Taigi tapau gana žinoma (LT-UA) vertėja. Tačiau labai norėjau versti grožinę literatūrą, keletą kartų bandžiau versti įvairiems literatūros žurnalams, kol 2016 metais man pasiūlė išversti į ukrainiečių kalbą Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“. Vertimas pavyko, pradėjau versti lietuvių literatūrą į ukrainiečių kalbą. Šiuo metu Ukrainoje jau išleistos 9 mano išverstos lietuvių autorių knygos, iš jų 3 skirtos vaikams. Tačiau iki 2021 metų į lietuvių kalbą versti grožinės literatūros beveik neteko (tik ištraukas Vilniaus knygų mugei), nors labai norėjau pabandyti. Visgi – tai mano gimtoji kalba.
– Kokiomis aplinkybėmis vertėte romaną „Už nugaros“?
– 2021 metais netikėtai gavau du vertimo į lietuvių kalbą pasiūlymus: pirmoji knyga buvo Ihorio Mychailyšino „Mirties šokis. Donbaso bataliono kario savanorio dienoraštis“ apie 2014 metų karą Ukrainos Rytuose, o kiek vėliau – romanas „Už nugaros“, kurio didžiąją dalį verčiau jau prasidėjus Rusijos karinei invazijai į Ukrainą. Karo pradžioje visiems buvo didelis stresas. Nesvarbu, kad Lvivas yra tolokai nuo fronto linijos, ir mes liūdnai juokavome, kad pas mus – kurortas palyginti su Kyjivu ar kitais regionais, kur vyko mūšiai arba atėjo rusų okupacija. Lvivą irgi ne kartą bombardavo, sėdėdavome valandų valandas slėptuvėse, įtampa tvyrojo siaubinga.
Pirmais karo mėnesiais dirbome beveik be išeiginių, į Lvivą persikėlė didžioji dalis užsienio šalių atstovybių, susikūrė humanitarinės pagalbos ir pabėgėlių centrai, teko daug koordinuoti, organizuoti, tiesiog padėti. Tokiomis sąlygomis beveik negalėjau versti, sunku buvo net susikaupti. Paskui susiėmiau ir vėl ėmiausi vertimo, kuris toli gražu nebuvo lengvas. Tuo metu per oro pavojų į slėptuves jau nebeidavau, nes gyvenu senamiestyje, dar austrų laikais statytame name su metro storio sienomis, todėl (pagal bendras saugumo rekomendacijas galima slėptis tarp dviejų laikančiųjų sienų patalpoje be langų), sėdėdavome koridoriuje arba vonioje. Mano kaimynai per oro pavojų ir katiną pasiimdavo į vonią, tai šis įprato ir iki šiol išgirdęs pavojaus sireną pats eina į vonią, nors šeimininkai jau nesislepia. Pirmais karo mėnesiais oro pavojai būdavo labai ilgi – po dvi valandas ir daugiau, todėl neretai taip ir versdavau sėdėdama koridoriuje ant grindų, pasidėjusi ant kelių kompiuterį, kol sulaukdavau pavojų atšaukiančios sirenos.
– Kas buvo sudėtingiausia verčiant šį kūrinį? Koks santykis užsimezgė su knyga?
– „Už nugaros“ tekstas nėra paprastas. Knygoje daug profesinio ir kitokio žargono – rusicizmų ir anglicizmų. Sunkoka buvo rasti tą „aukso vidurį“, kiek žargono galima perkelti į lietuvių kalbą, kad pagrindinės herojės – IT kompanijos personalo vadybininkės kalba nepavirstų į turgavietės prekybininkės kalbą. Buvo daug abejonių dėl rusiško žargono – kiek jis žinomas šiuolaikiniam Lietuvos skaitytojui, o ypač jaunam. Galvojau, kad man teks įkalbinėti teksto redaktorę neliesti viso to slengo, o galiausiai būtent redaktorė įtikino mane palikti viską taip, kaip yra originale.
Santykis su šia knyga užsimezgė irgi nepaprastas. Taip išėjo, kad „Už nugaros“ verčiau iškart po „Mirties šokio“ – kario savanorio dokumentinio pasakojimo apie 2014 metų karą Rytų Ukrainoje ir Ilovaisko katilą. Todėl Haskos Šyjan romanas man pasirodė kaip savotiškas pratęsimas – monologas iš Lvivo – tolimo užnugario (už kario nugaros), kuriame norint galima ir nematyti karo, pasislėpti saugaus ir patogaus gyvenimo iliuzijoje.
Perskaičiau knygą dar iki 2022 karo, ir negalėjau vienareikšmiškai atsakyti, ar man patiko. Autorė romane užduoda daug nepatogių klausimų ir neduoda į juos atsakymų. Šis romanas provokavo, erzino ir vertė apie jį galvoti, ginčytis su pagrindine heroje ir pačia autore. Tada perskaičiau daug jam skirtų recenzijų ir atsiliepimų. Apibendrinant galima pasakyti, kad visi rašė daugmaž panašiai, kaip galvojau – šis kūrinys vieniems patiko, kiti jį koneveikė, bet nieko nepaliko abejingo.
Kai verčiau šį kūrinį, jau buvo prasidėjęs 2022 metų karas, vyko plataus masto Rusijos invazija ir Ukrainos teritorijų okupacija, man gerai pažįstami žmonės išėjo kariauti savanoriais, daug jų buvo sužeistų, kai kas pateko į okupaciją, kai kas – žuvo. Karo realijose suvokiau, kad dabar mano požiūris į aistringą heroizmą smarkiai pakito, kaip ir požiūris į pagrindinę heroję, bandančią nematyti karo, nes vienaip vertini tai, kas toli, ir visiškai kitaip, kai tave paliečia asmeniškai. Kaip antai, į romane užduotą klausimą, ar adekvati buvo pasaulinio garso operos dainininko, kuris palikęs sceną išėjo savanoriu ginti savo šalies ir žuvo Donbase, auka, šiandien mano atsakymas visiškai priešingas, nei prieš metus.
– Gyvenate Lvive. Ar galite papasakoti apie jo ir Ukrainos literatūrinį gyvenimą?
– Visada domėjausi Ukrainos literatūriniu gyvenimu ir leidybos procesais. Ukrainoje veikia daug leidyklų ir išleidžiama tikrai daug knygų. Pagal statistiką ukrainiečiai teikia pirmenybę popierinei knygai, o ne elektroninei, daugiausiai skaito žmonės nuo 18 iki 30 metų. Populiariausi žanrai: detektyvai, istoriniai romanai, meilės romanai ir fantastika. Bet nuo 2014 metų atsirado naujas ir labai populiarus žanras – karo su Rusija veteranų proza, kurią skaito net ir tie skaitytojai, kurie išvis neskaito grožinės literatūros.
Vertėtų paminėti, kad šiame žanre labai vertinamas pasakojimo autentiškumas, todėl kario dienoraštyje aprašyta apkasų dokumentika gali būti daug populiaresnė už žinomo rašytojo kūrinį. Daugelis žinomų ukrainiečių autorių, rašančių kitomis temomis, gali pavydėti populiarumo karo tematikos autoriams, kurie visada turi savo auditoriją, be to, poliarizuoja savo kūrybą specialiuose tam skirtuose „kariniuose“ forumuose (socialiniuose tinkluose, bloguose) bei tam skirtuose renginiuose. Šie autoriai, kaip ir jų kūriniai sėkmingai egzistuoja nepriklausomai nuo bendrųjų tendencijų ir madų literatūroje.
Lvivas nuo senų laikų siejamas su knyga. Čia norėtųsi pavartoti seną istorinį miesto pavadinimą Lvovas. Lvove 1574 metais buvo išleista pirmoji Ukrainoje spausdintinė knyga – Ivano Fedorovo „Apaštalas“, o 1585 įsteigta viena iš seniausių spaustuvių Vakarų Europoje. Lvovas visais laikais įkvėpdavo kurti literatūrą. Šis miestas davė pasaulinės literatūros vardus – Leopoldas fon Zacheris-Mazochas, Stanislovas Lemas, Ivanas Franko, Brunas Šulcas, Stanislovas Ježis Lecas ir kiti. Todėl nenuostabu, kad ir šiandien Lvove verda aktyvus literatūrinis gyvenimas – nuo 1994 m. kiekvieną rugsėjį Lvove vykdavo tarptautinė knygų mugė „Leidėjų forumas“ ir Lvovo tarptautinis literatūros festivalis, kuriame daug metų iš eilės dalyvaudavo ir lietuvių autoriai – Tomas Venclova, Leonidas Donskis, Antanas A. Jonynas, Alvydas Šlepikas, Rimantas Kmita, Birutė Jonuškaitė, Marius Burokas, Gintaras Grajauskas, Jaroslavas Melnikas ir kiti. Lvove vyksta poezijos festivaliai, jaunimo „Jaunoji poetų respublika“, vaikų knygų forumas. Nepaisant to, kad Lvovas nėra šalies sostinė, kultūrinis gyvenimas jame labai aktyvus.
– Kokią literatūrą labiausiai mėgsta ukrainiečiai? Ar daug skaito?
– Iki karo ukrainiečiai skaitė daug fantastikos. Ypač per karantiną, kuomet skaitančiųjų skaičius stipriai išaugo. Karo metu ukrainiečiai taip pat daug skaito, tik dabar į populiariausių knygų reitingus pateko Antrojo pasaulinio karo prisiminimai, pavyzdžiui, žmonių, išgyvenusių holokaustą ir Aušvico koncentracijos stovyklos baisumus (Edita Eger „Pasirinkimas“), taip pat knygos apie Ukrainą ir ukrainiečius. Manau, kad patiems ukrainiečiams tapo svarbu daugiau sužinoti apie save, permąstyti savo tautos istoriją. Šiuo nelengvu metu susipažinau su pabėgėliais iš Charkovo, rusakalbiais ukrainiečiais, kurie tik dabar tvirtai save įvardijo ukrainiečiais.
Karo metu ukrainiečiai taip pat daug skaito, tik dabar į populiariausių knygų reitingus pateko Antrojo pasaulinio karo prisiminimai.
Mano artimoje aplinkoje daug kalbama apie knygas, visi skaito, nors ir skirtingą literatūrą. Keletas mano draugių, kai sužinojo, jog verčiu „Už nugaros“, iškart nusipirko ir perskaitė šią knygą, todėl ne kartą susitikusios aptardavome ją. Mano manymu, tai buvo labiausiai diskutuotina knyga, nes neprisimenu, kad apie kokį nors kūrinį būtume tiek daug kalbėjusios
– Kaip karas paveikė Jūsų kasdienį gyvenimą? Kokia buvo pradžia, kaip yra dabar? Kaip atrodo diena Lvive šiandien?
– Karas gyvenimą padaro paprastesnį (primityvesnį). Kasdieninis suvokimas, kad gali nebebūti elektros ar vandens, arba žinojimas, kad bet kurią akimirką tau gali tekti viską mesti ir palikti namus, miestą, šalį, priverčia savo gyvenimą organizuoti taip, kad esant būtinybei išgyventum, būtum mobilus ir apsieitum su minimumu. Tai veikia mąstyseną, išmoksti susidėlioti prioritetus, nekreipti dėmesio į smulkmenas, nepasiduoti emocijoms.
Šiandien Lvive daug ramiau nei prieš pusmetį, veikia kavinės ir muziejai, senamiestyje vėl daug žmonių, netgi galima pamatyti vietinių turistų grupeles.
Šiandien Lvive daug ramiau nei prieš pusmetį, veikia kavinės ir muziejai, senamiestyje vėl daug žmonių, netgi galima pamatyti vietinių turistų grupeles. Tačiau karas labai arti, oro pavojus skelbiamas beveik kasdien. Dabar lviviečiai dažnai jau net ir nesislepia niekur, tačiau užsimiršti neverta. Ir tai patvirtino spalio 10 dieną masinis elektros pastočių bombardavimas Ukrainoje, taip pat ir Lvive, po kurio iki 2 parų mieste nebuvo nei elektros, nei vandens, nei ryšio. Tačiau į šias problemas dabar reaguojame daug ramiau nei pavasarį.
– Buvote įsitraukusi i savanorišką veiklą – padėjote žmonėms išvykti? Papasakokite, kaip tai vyko.
– Prasidėjus karui į Lvivą suvažiavo daug pabėgėlių iš okupuotų ir bombarduojamų Ukrainos regionų. Daug jų bėgo toliau, važiavo į užsienį. Lietuvos vežėjai („Kautros“ iniciatyva) vežė pabėgėlius į Lietuvą. Visi stengėmės pagelbėti kuo galime, organizuodavome išvykimą į Lietuvą. „Kautra“ atsiųsdavo užsiregistravusių žmonių sąrašus, mes pagal juos susodindavome keleivius į autobusus. Visokių istorijų pasitaikė. Atsimenu merginą, kuri paskutinę minutę pabėgo iš Bučos, spėjusi ant pižamos apsivilkti tik paltą ir pagriebti evakuacinę kuprinę su dokumentais. Ji juokėsi, nes jai atrodė, kad su pižamos kelnėmis iš po palto atrodo juokingai, bet niekam tai nepasirodė nei keista, nei juolab juokinga.
– Rašėte apie žurnalistų spaudimą pirmaisiais karo mėnesiais. Kaip asmeniškai jį patyrėte?
– Nepaisant to, kad prieš tai apie karą daug visi kalbėjo, jis visiems prasidėjo netikėtai, ir visi (tiek Ukrainoje, tiek ir Lietuvoje) mokėmės gyventi naujoje tikrovėje, tiek mes, gyvenantys kariaujančioje Ukrainoje, tiek ir Lietuvos visuomenė, jautriai reaguodama į Rusijos puolimą bei cinišką jų žiaurumą. Aišku, kad patirtys buvo skirtingos, todėl nenuostabu, kad Lietuvos žurnalistai rodė ypatingą aktyvumą. Pirmais mėnesiais sulaukiau labai daug Lietuvos žiniasklaidos atstovų dėmesio, kuris, toli gražu, neatrodė palaikantis.
Atrodė, kad jie tik ir laukia kuo kraupesnės ir kruvinesnės sensacijos. Pamenu, kai pirmą kartą bombardavo Lvivą, man paskambino net 5 žurnalistai. O ką paprastas žmogus sėdėdamas slėptuvėje ar rūsyje gali papasakoti – ar baisu, ar daug aplinkui sugriovimų, sužeistų, žuvusių? Sunku apie tai kalbėti, kaip ir apie kare žuvusius draugus. Labiausiai piktino klausimai apie bombarduojamus objektus, nes apie tai kalbėti draudžiama dėl ugnies koregavimo pavojaus. Neapsikentusi parašiau aštroką straipsnį į Delfį. Pati buvau nustebusi, bet skambučiai liovėsi. Gal ir patiems žurnalistams pabodo aprašinėti kraupios masakros smulkmenas.
– Kas šiandien padeda tikėti rytdiena?
– Ukrainos ginkluotosios pajėgos, taip pat tikėjimas, kad šviesa ir tiesa turi nugalėti.
