Atrodo, kad toks italams įprastas, o kitiems kaip gyvenimo tikslas skambantis paprastas noras tiesiog gyventi atsispindi ir puikių įvertinimų sulaukusiame, svarbiausia Italijos literatūrine premija „Strega“ 2020 m. apdovanotame įspūdingos literatūrinės architektūros Sandro Veronesi romane „Tu ir esi kolibris“, kurį išleido leidykla „Baltos lankos“.
Išgyventi nereiškia gyventi mažiau
Viena garsiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, Goncourtʼų premijos laureatė Leïla Slimani apie Veronesi romaną atsiliepia taip: „Giliamintė knyga, kuri, perskaičius paskutinį puslapį, mane pravirkdė tarsi mažą mergaičiukę.“
Apie ką ši knyga? Oftalmologas, Florencijos intelektualų sūnus Markas Karera – it kolibris, kuris, tankiai plakdamas sparnais, geba kyboti ore, skristi ne tik pirmyn, bet ir atgal, tarytum nusikelti į praeitį ir į ateitį. Marko Kareros gyvenime gausu ir lemtingų sutapimų, ir siaubingų netekčių, ir absoliučių meilių. Jis veda ne tą moterį, Mariną, kuri jam neištikima. Iš visos širdies myli kitą moterį, Luizą, bet ji jam nepasiekiama. Dar jaunystėje netenka sesers, o brolis daugybę metų atsisako bendrauti. Itin sudėtingi jo tėvų santykiai nulemia skausmingus visos šeimos likimus.
Bet Markas Karera turi ypatingą gebėjimą – kol pasaulis aplink jį nuolat kinta, jis išlieka ramus ir su tykia narsa iriasi pirmyn, nes išgyventi nereiškia gyventi mažiau. Tad šis pasakojimas – išmintinga meditacija apie šeimą, žmogaus širdį, gedinčiojo skausmą ir kiekvieno troškimą gyventi geriausią įmanomą gyvenimą iš geriausiųjų.
Įspūdinga romano architektūra
Kone tobulai sukonstruotoje romano „Tu ir esi kolibris“ architektūroje iš įvairiausių kasdienybės detalių sukuriamas ištisas žmogaus pasaulis, lakiame laike ir svaigiame Italijos kolorite ištįstantis nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki dabarties ir artimos ateities. Viename iš to pasaulio taškų sušvytės Marko Kareros gebėjimo atsilaikyti prieš visas negandas vaisius – mergaitė japonišku vardu Miraidžin, reiškiančiu Ateities Žmogus.
„Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad labiausiai šį Veronesi kūrinį iš kitų išskirianti savybė yra jo struktūra. Manau, autorius sąmoningai pasirinko skaitytoją nustebinti būtent tuo: skaitai pasakojimą, paskui staiga SMS žinutę, tada laišką, vėl pasakojimą, elektroninį laišką... Tai jokia naujiena, tačiau sumaišyta dar ir visų jų chronologinė tvarka. Jeigu labai stengsiesi suprasti eiliškumą, įvykių seką jau iš pat pradžių, kūrinys gali apsunkti ir tapti painus. Paslaptis – negalvoti, nesistengti narplioti, pasiduoti nešamam ir tiesiog skaityti. Tada paprastai ir lengvai išryškėja visas knygos paveikslas. Būtent kūrinio struktūra buvo tai, už ką autorius buvo giriamas, bet taip pat ir tai, už ką kai kas jį peikė. Tikrai nelengva tokiame raizginyje nepadaryti klaidų“, – sako knygos vertėja L. Gaučytė.
Paprastumu pakerinti mintis
Tačiau, vertėjos teigimu, tikrai neverta užsifiksuoti tik ties romano struktūra, nes knygos esmė – kitur.
„Italų tauta turi stiprias pamatines vertybes, kurios ir šiandien tebėra labai vertinamos. Šiandieninis pasaulis Europoje ir ne tik sukasi apie pasiekimus, karjerą, atradimus, perversmus, įvykius, pripažinimą, greitą ar net staigų kilimą ir didžiavimąsi juo, aistringą meilę, keliones, greitas skyrybas ir vėl meilę, nes niekas nenori pasirodyti esąs nusiminęs... Italijoje vis dar nepaprastai svarbios yra šeimos vertybės ir nuoširdus rūpestis artimu. Be jokios abejonės, tas rūpestis svarbus visose šalyse, nes be jo mes tiesiog neišgyventume, tačiau šiandieninis žmogus labai dažnai susikoncentruoja į tikslą, kuris ir tampa vieninteliu ir absoliučiu siekiu.
O štai Italijoje žmogus dažnai susikoncentruoja į artimą – kad būtų greta ir padėtų jo tikslą pasiekti. Žinoma, ir Italijoje visai neretai pasitaiko, kad taip žmogus užgožiamas ir nebegali ne tik tobulėti, bet ir „kvėpuoti“, nes „mama už jį nori padaryti viską“, tačiau tikrasis menas yra mokėti essere presenti e non invadenti, kitaip tariant, mokėti neįkyriai būti greta. Ne perdėtai skatinti, motyvuoti arba nuolat padėti, o tiesiog neįkyriai būti. Būti tada, kada reikia, ir mokėti palaukti tuomet, kai jauti, jog nereikia.
Po visa galybe plėtojamų temų, įvairių įtraukiančių arba prajuokinančių, o kartais ašarą priverčiančių nubraukti ar visiškai neįtikėtinų, nors ir tikrai nutikusių, pasakojimų romane slypi ši paprasta žinutė“, – sako L. Gaučytė.
Regis, žinutė tokia pagauli ir universali, kad nepaliko abejingos ir anglakalbės auditorijos – tik pasirodęs knygos vertimas į anglų kalbą sulaukė didžiulio dėmesio, o „Guardian“ šią knygą pavadino verta visų, kuriems patinka moderni Europos literatūra, dėmesio.
