Keturi pradedantys, bet vis labiau „įsitinklinantys“ vertėjai kartu su rašytoju Tomu Vaiseta ieškojo būdų, kaip britams kuo suprantamiau perteikti lietuvišką tekstą, net jei jame daugoka kablelių.
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje prestižiniame Rytų Anglijos universitete įsteigtą kūrybinio rašymo magistro programą baigė tokie rašytojai kaip Ianas McEwanas, Kazuo Ishiguro, Anne Enright, Andrew Milleris, Tracy Chevalier, Trezza Azzopardi, Suzannah Dunn ir kiti.
Galimybės pradedantiems vertėjams
Pernai pirmą kartą Lietuvos kultūros instituto ir Britų literatūrinio vertimo centro (British Centre for Literary Translation) iniciatyva atrinkti aštuoni vertėjai iš lietuvių kalbos, kuriems vadovavo JAV gyvenanti vertėja, redaktorė ir dėstytoja Jūra Avižienis, vertė Alvydo Šlepiko romano „Mano vardas – Marytė“ ištrauką, diskutavo su dirbtuvėse dalyvaujančiu teksto autoriumi, taip pat gilinosi į vertėjo profesijos subtilybes, jo vietą leidybos pasaulio „ekosistemoje“.
Keturi iš pirmųjų dirbtuvių dalyvių – Jeremy Hillas, Johnas Evansas, Agnė/Sasha Bagočiūtė ir Julija Gulbinovič – toliau sėkmingai integruojasi į vertėjų profesinę bendruomenę, praėjusių metų rudenį tapę „Market Focus Lithuania Translation Fellowship“ programos dalyviais. Visus metus jie dirbo su savo mentoriais – patyrusiais kolegomis, bendradarbiaujančiais su britų verstinės literatūros leidėjais ir žiniasklaida.
J.Hillas, A.Bagočiūtė ir J.Gulbinovič antrą kartą susitiko ir šiemetinėse literatūrinio vertimo dirbtuvėse Noridže. Prie jų prisijungė Erika Lastovskytė – taip pat nuolat JK gyvenanti vertėja, redaktorė ir publicistė, kuri dalyvauja dar vienoje literatūrinio vertimo procesus aktyvinančioje LKI ir Noridžo nacionalinio rašymo centro iniciatyvoje – pradedančių vertėjų mentorystės programoje.
Įkvėpti šių metu tarptautinės Londono knygų mugės Baltijos šalių „Market Focus“ programos, vasaros mokyklos Noridže organizatoriai pirmą kartą subūrė Baltijos šalių vertėjų grupes. Tad greta lietuvių šiemet skambėjo ir latvių bei estų kalbos, pradedantys trijų mažai britams žinomų šalių literatūros vertėjai dalijosi žiniomis apie galimybes dalyvauti dar mažesnėje JK verstinės literatūros rinkoje bei lyginti savo patirtis su Ispanijos, Vokietijos, Korėjos literatūros vertėjų patirtimis.
Šiųmetinės Noridžo vasaro mokyklos dėmesio centre – redagavimas. Kiekviena grupė vertė pasirinktą ištrauką: lietuvių kalbos vertėjams teko Tomo Vaisetos romano „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ fragmentas, latviai dirbo su Ingos Abelės, estai – su Mihkelio Mutto tekstais. Dirbtuvėse tradiciškai dalyvavo ir visi trys autoriai. Baltijos grupių moderatorius – garsus redaktorius ir leidėjas Billas Swainsonas, kuris keturias dešimtis metų kaupė profesinę patirtį, dirbdamas su Bloomsbury, John Calder, MacLehose Press, Oneworld Publications ir kitomis leidyklomis, už savo veiklą pelnė Didžiosios Britanijos ordiną (OBE).
Šių metų Noridžo vasaros mokyklos dirbtuvių tikslas – išsiaiškinti, kaip turėtų klostytis autoriaus, vertėjo ir redaktoriaus bendradarbiavimas, kokius redagavimo aspektus autoriams ir vertėjams praverstų turėti omeny, kaip galėtų būti sprendžiami nesutarimai tarp autorių, vertėjų ir redaktorių. Vasaros mokyklos dalyviai taip pat turėjo galimybę lankyti kūrybinio rašymo užsiėmimus ir kitus renginius, pavyzdžiui – verstinę literatūrą leidžiančių JK leidėjų diskusijoje.
Ką romano herojus įkvepia bare?
Diplomatas, tarptautinės teisės specialistas, 2001-2003 m. buvęs JK ambasadorius Lietuvoje, rusų, prancūzų, vokiečių, bulgarų, gruzinų ir lietuvių kalbas mokantis Jeremy Hillas (beje, pastaruoju metu užsiimantis Brexit procesais) rimtai paniro į vertėjo profesiją: vasaros mokykla Noridže jam yra puiki galimybė sutikti savo kolegas, dirbančiais ne tik su lietuvių kalbos tekstais.
„Norėjau rimčiau padirbėti ne tik ties vertimu, bet ir redagavimu – jaučiau, kad būtent tam man visada pritrūkdavo laiko.Taip pat labai laukiau galimybės susitikti su Tomu Vaiseta, nes šiuo metu kaip tik verčiu jo romaną „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“, – grįžęs iš Noridžo pasakojo vertėjas, kiek pasikuklindamas – šį tekstą jis iš esmės jau išvertė visą, tad bendravimas su jo autoriumi padėjo išspręsti tam tikrus faktinius, kultūrinius ar kalbinius rebusus.
Visas penkias dienas su vertėjas dirbęs ištraukos autorius stebėjosi, kaip jautriai ir atidžiai kartu dirbusi grupė nagrinėjo jo tekstą: „Aš net galvoju, kad vertėjai galėtų būti drąsesni, leisti sau tiek nesekti teksto, būti kūrėjais. Taip pat supratau, kad svarbiausia gero vertimo sąlyga yra vertėjų ir autorių santykis, pasitikėjimas vieni kitų sprendimais“. T.Vaisieta ir J.Hillas turėjo laiko padirbėti individualiai ir rašytojas pastebėjo, kad būtent toks pasitikėjimo santykis leido produktyviai ieškoti bendrų sprendimų – vertėjo jau nereikėjo įtikinėti, kad vienas ar kitas autoriaus sprendimas yra teisingas, tad beliko rasti jo geriausią atitikmenį kitoje kalboje.
Tiesa, skirtingi kultūriniai kontekstai šiaip ar taip egzistuoja: „Mano romane yra vieta, kur vaikinas ateina į barą ir giliai įkvepia. Jeremy pamanė, kad jis įtraukia kažkokių narkotinių medžiagų! O man nebuvo nė minties, kad mano herojus sugalvotų taip pasielgti!”, – vieną iš vertimo „paklydimų“ prisiminė Tomas.
Autorius – teksto kaltininkas
Vis dėlto rašytojui kilo minčių, kad be jo vertėjai kartais būtų jautęsi patogiau: „Galbūt buvo tokių sakinių, tam tikrų teksto vietų, kur jiems norėjosi pasakyti, kad pats sakinys yra blogas. O kai autorius yra šalia, tenka versti tą abejotiną sakinį, neišeinant iš jo ribų, užuot paieškojus įdomesnio sprendimo“, – svarstė T.Vaiseta, kurį galbūt ne vienas vertėjas galėtų vadinti svajonių autoriumi...
„Pasakiau jiems tokį juoką: kai esi autorius ir stebi su jo tekstu dirbančius vertėjus, jautiesi kaip žmogus, kuris numetė atominę bombą, o vėliau jį atvežė į tą vietą ir tenka aiškintis, ką čia esi pridaręs. Privalai turėti atsakymus į visus klausimus, nes tikrai esi kaltas dėl to, kad šis tekstas apskritai atsirado! Manau, taip jaučiausi ne tik aš – latvių grupės autorė Inga Abelė prisipažino, kad pirmą kartą susimąstė apie tai, ką, kodėl ir kaip ji rašo…”, – prisiminė Tomas.
Vienas iš įdomesnių dalykų buvo matyti, kaip autorius reaguoja į vertimo procesą.
Net ir rašytojas, kuris nesijaučia jojantis įkvėpimo Pegasu, o yra labiau „darbinis arklys“, neapmąsto kiekvieno savo žodžio lietuvių literatūros kontekste, o vertėjai iš tiesų gilinasi į reikšmę ir tai, pasak autoriaus, jam atrodo labai prasminga.
Vertėjai, be abejo, tikrai nepajuto, kad autorius jiems būtų bent kiek trukdęs. Nuolat JK gyvenanti Julija Gulbinovič prisipažino, kad jai buvo didelė vertybė susipažinti su Tomo Vaisetos kūryba. Per savaitę ji perskaitė pusę romano: „Tekstas man pasirodė labai aukštos kokybės, lygintinas su įdomiausiais užsienio autorių darbais, dėl to jaučiau tam tikrą pasididžiavimą, ypač skaitydama paragrafą per paskutinį vertimų pristatymą prieš visą salę – pasididžiavimą, kad turime tokį tekstą, parašytą lietuviškai. Beje, po to prie mūsų priėjo mažiausiai trys kitų grupių dalyviai ir pasisakė, kad lietuviškas tekstas jiems pasirodė labai įdomus! Prie to daug prisidėjo ir ypatinga skyryba – ilgi sakiniai, talpinantys du susipynusius naratyvus, susidedantys iš svarbių žinių ir mažiau svarbių intarpų, prisiminimų, kurių sudedamos dalys atskirti daugybe kablelių“, – pasakojo Julija.
„Apskritai buvo didžiulė privilegija skaityti ir nagrinėti tekstą autoriui esant šalia. Tomas leido mums dirbti, mąstyti balsu ir tyliai, kartu ir atskirai ieškoti sprendimų ir visaip kitaip demonstravo pagarbą vertėjo darbui kaip ilgam ir gana komplikuotam procesui, ir tik mums ko nesuprantant paaiškindavo, pasivadinęs mūsų „google“ paieška, arba išreikšdavo savo nuomone klausimais, kurie, jo manymu, buvo svarbiausi verčiant jo tekstą. Su Tomu buvo išties malonu ir jauku dirbti“, – džiaugėsi vertėja.
Jai pritarė ir Agnė/Sasha Bagočiūtė: „Vertingiausia, be abejo, buvo tai, kad iškilus neaiškumams dėl sakinio prasmės ar veikėjų tono, mes iškart galėjome konsultuotis su Tomu. Vienas iš įdomesnių dalykų buvo matyti, kaip autorius reaguoja į vertimo procesą“, – pridūrė ji. Erika Lastovskytė taip pat pastebėjo, kad, dirbant su autoriumi, nepaprastai išauga vertimo kokybė, T.Vaisetos nuomonė apie žodžių pasirinkimus jai buvo labai vertinga.
Beje, apie kablelius
Ištraukos sintaksė buvo didžiausias iššūkis ne tik vertėjams, bet ir Baltijos šalių vertėjų grupių moderatoriui Billui Swainsonui. „Parodžius galutinį vertimo variantą redaktoriui, pagrindinė jo pastaba buvo dėl skyrybos. Ištraukos sintaksė buvo sudėtinga, su neskiriama tiesiogine kalba nuo netiesioginės, dviejų herojų replikos skiriamos tik kableliais. Kilo diskusijų, ar britų skaitytojai galėtų suprasti tokį tekstą, nesunorminus skyrybos. Pradėję dėti taškus, vertėjai pamatė, kad tai neįmanoma. Billui teko su tuo sutikti, nors jis ir liko prie nuomonės, kad skaitytojams tai neatrodys paprasta“, – prisiminė T.Vaiseta.
„Visuomet turi išlaikyti pusiausvyrą tarp ištikimybės originaliam tekstui ir pareigos išversti jį taip, kad jis būtų sklandus ir suprantamas skaitytojui. Dažniausiai tarp šių dalykų nekyla prieštaravimas, bet kartais taip nutinka. Tomo Vaisetos teksto skyryba sukėlė mūsų diskusijas būtent šiuo aspektu, buvo labai naudinga išgirsti patyrusio redaktoriaus nuomonę apie tai, kokio vertėjų pasirinkimo greičiausiai tikėtųsi britų leidėjai“, – svarstė J.Hillas.
„Man ir Julijai buvo labai svarbu išlaikyti netradicinę skyrybą, nes ji Tomo buvo naudojama specifiniam tikslui: išreikšti veikėjos sąmyšiui. Galiausiai, atsidūrėme situacijoje, kur du iš mūsų norėjo palikti originalią skyrybą, o du – ne“, – prisiminė Sasha. „Tai buvo turbūt pati emocingiausia diskusija, parodžiusi mums kai ką svarbaus ir gražaus – kaip mums visiems rūpi geras teksto perteikimas“, – pridūrė Julija.
Vertėjas – sociali profesija?
Akivaizdu, kad vertėjams yra labai svarbu ne tik narplioti kablelių raizginius, bet ir megzti tinklus. T.Vaiseta pastebėjo, kad pradedantys Lietuvos literatūros vertėjai Noridže lygiai taip pat puikiai, kaip dirbo su tekstu, integravosi į profesinę bendruomenę. „Pagalvojau, kad aš tikrai negalėčiau būti savo paties vadybininkas, pristatyti savo kūrybos, tiesiogiai prieiti prie leidėjo ir siūlyti savo romaną“, – pripažino autorius.
Norint knygą tinkamai pristatyti, reikia aistros ir daugybės pokalbių su reikiamais industrijos profesionalais.
Tuo tarpu vienas svarbiausių tiek Vasaros mokyklos Noridže, tiek abiejų pradedančiųjų lietuvių kalbos vertėjų į anglų kalbą skatinimo programos tikslų – suteikti debiutuojantiems profesionalams galimybę įsilieti į bendruomenę, užmegzti vertingas pažintis.
„Panelinės diskusijos metu vienas iš patyrusių vertėjų teigė, kad šiais laikais vertėjui labai sudėtinga būti intravertui ar šiaip uždaresniam žmogui. Vertėjams labai svarbu megzti tinklus, kalbėtis su leidėjais, autoriais ir kitais vertėjais. Tai ne tik padeda vertimo ar leidėjų paieškos procesams, bet ir tavo karjerai bendriausia prasme. Taip pat profesiniai tinklai padeda tinkamai paviešinti jau publikuotus kūrinius. Teko girdėti, kad būtent vertėjų vaidmuo šiame procese darosi vis svarbesnis“, – teigė J.Hillas.
Sasha Bagočiūtė pastebėjo, kad socialumas šiuo atveju nėra lygus ekstravertiškumui ir tai ypač išryškėja tokiose vasaros mokyklose: „Dauguma vertėjų gali būti uždaresni, ima „laiko sau“ pertraukas, bet po jų mezga ryšius ir draugystes, bendrauja, dalijasi informacija ir naudingais patarimais. Aš apskritai esu labai skeptiška „networking“ kultūros atžvilgiu, kur visi ir viskas paverčiama resursais ir kapitalu. Manau, jei su žmonėmis užsimezga autentiškas ryšys ir jei yra tarpusavio pasitikėjimas, tada įvyksta bendradarbiavimas“, – svarstė pradedanti vertėja.
E.Lastovskytė kaupia ne tik vertimo, bet ir literatūrinės agentės patirtį – organizuoja literatūros renginius ir kt: „Jei vertėjas nori žengti kelis žingsnius toliau ir atlikti tam tikrą dalį literatūros agento vaidmens, tuomet socialumas labai svarbus. Norint knygą tinkamai pristatyti, reikia aistros ir daugybės pokalbių su reikiamais industrijos profesionalais. Toks vertėjas turėtų žinoti su kuo, kada ir kaip kalbėti, o tam reikalingas platus visuomeninis profesionalų tinklas, kurį vertėjas turėtų nepailstamai kurti ir plėsti.
Kita vertus, yra daug vertėjų, kurie teikia prioritetą individualiam darbui su tekstu ir jie neieško tokių papildomų funkcijų. Tai toli gražu nereiškia, kad jie neišgyvens vertėjo profesijoje. Tiesiog jų yra kitoks požiūris, kuris nėra blogesnis ar geresnis nei pirmasis. Daugelis leidėjų šiaip ar taip dažnai prašo kelių vertėjų bandyti versti tekstų ištraukas ir jų pasirinkimą lemia visai ne socialumo aspektas, o vertimo kokybė ir gebėjimas rasti gerus kalbinius sprendimus“.
Julija Gulbinovič pripažįsta, kad pažintis su leidybos pasauliu ir rinka išties gali truputį išgąsdinti: „Tai juk gana įmantriai sudarytas, iš pirmo žvilgsnio neperprantamas pasaulis. Tai ypač jautriai gali jausti vertėjai, verčiantys į kalbą, kuri nėra jų gimtoji – apskritai gali susidaryti jausmas, kad bandai užkopti į kažkokį neįmanomai aukštą kalną apsiavęs basutėmis. Tačiau taip pat manau, kad turint kantrybės ir atkaklumo tie tinklai natūraliu būdu susikurs“.
Jeigu norite tapti pradedančiuoju vertėju:
Lietuvos kultūros institutas tęsia bendradarbiavimą su Noridžo nacionalinio rašymo centro Pradedančiųjų vertėjų mentorystės programa (Emerging Translator Mentorship). Jau paskelbtas šaukimas lietuvių kalbos programai, terminas – rugsėjo 3 d. Vertėjo iš lietuvių į anglų kalbą mentorius – programos įkūrėjas, rašytojas, vertėjas, redaktorius Danielis Hahnas.
Pagal programos schemą, patyręs vertėjas dirba su pradedančiuoju pusę metų – pataria jam visais profesiniais ir darbo organizavimo klausimais. Dalyvis gauna 500 svarų stipendiją. Programą rengia Nacionalinis rašymo centras ir Lietuvos kultūros institutas.
Paraišką siųskite čia.
