Nepaisant to, kad pokalbiui ji skyrė truputį daugiau nei pusvalandį, sugebėjome aptarti rašytojos maištą prieš literatūros teoriją, šamanišką vudu sesiją Afrikoje, naivumą sugrąžinusią neurologinę ligą ir Baltuosius rūmus, kuriuose, autorės manymu, turėtų dirbti skaitantieji knygas.
– Jūs esate R.Barthes'o mokinė, o romanas „Dolce Agonia“ sudarytas kaip pasakojimas pasakojime, kuriame pagrindiniu balsu tampa Dievas. Kiek jūsų knygoje yra R.Barthes'o ir literatūros teorijos įtakos apskritai?
– Literatūros teorijos žargono nebevartoju. Bet norėdama tapti tikra rašytoja privalėjau atsiriboti nuo šios srities. Viena iš priežasčių, kodėl grįžau prie savo gimtosios anglų kalbos yra ta, kad norėjau išsivalyti nuo perdėto išprusimo, kurį įgijau besimokydama prancūzų. Norėjau grįžti prie to, kas iš tiesų yra knygos gyvenimas, emocijos ir mirtis.
Taigi, šis Dievo personažas tėra pokštas, nukreiptas į literatūros teoriją, teigiančią, kad pasakotojas nebegali juo būti. Visi 6-ojo dešimtmečio naujojo romano teoretikai norėjo, kad tekstas būtų sąmoningai suprantamas kaip… viso labo tekstas. Todėl bandydami atsikratyti visažinio pasakotojo (Dievo), jį iškeitė į supratimą, kad istoriją pasakoja tiesiog žmonės. F**k that! (velniop tai!)
Vis dėlto, aš esu vyresnė nei R.Barthes'as, kai jis mirė. Labiau norėčiau, kad jis džiaugtųsi būdamas mano profesoriumi, negu, kad aš džiaugčiausi būdama jo studentė. Jis svajojo rašyti knygas, bet buvo suvaržytas savo paties išsilavinimo. Jeigu netiki savo veikėjais, neįmanoma sukurti knygos. Kitaip nei profesorius, aš saviškiais tikiu.
Literatūros teorija padarė daug žalos. R.Barthes'as parašė knygą, kurioje teigė, kad dėstyti literatūros teoriją mokykloje vietoj pačios literatūros yra nepaprastai blogai. Viskas gerai, teorines žinias galima tobulinti universitete. Bet mokykloje vaikai turėtų sugerti Levą Tolstojų, George Sand ir kitą puikią literatūrą. Profesorius jautėsi kaltas, nes tapo sistemos dalimi vien tam, kad mokytojai galėtų testuoti ir rašyti pažymius už teisingus ar blogus atsakymus. Kai jam suėjo 40 metų, jis uždarė literatūros teorijos duris ir ėmė rašyti knygas apie pasaulį. Gaila, kad atsimename jį vien dėl literatūros teorijos.
– Vis dėlto, prieš parašydama „Dolce Agonia“ padarėte daug tyrimų.
– Be abejo, daug skaitau apie istoriją, politiką, daug keliauju ir užsirašinėju. Beje, kritikos neskaitau, nes ji nėra įdomi esu per daug įkvėpta gyvenimo (juokiasi).
Tam, kad parašyčiau knygą, man reikia būti kvailai ir naiviai. Aš buvau pernelyg protinga ir rašiau per protingas knygas. Turėjau išgyventi šį periodą, nes palikusi savo namus atvažiavau vaidinti prancūzų intelektualės. Tačiau po intensyvaus darbo sunkiai susirgau neurologine liga, kuri atėmė mano kojas keliems mėnesiams. Tai buvo žinia mano kūnui, kuris bandė pasakyti, jog aš užšaldžiau savo šaknis, vaikystę ir gimtąją kalbą. Šis įvykis privertė mane klausti savęs – kas iš tiesų padeda man gyventi? Filosofai nepadėjo man gyventi, na, nebent Tzvetanas Todorovas, nes jis buvo mano vaikų tėvas (juokiasi).
– Paprastai tariant, „Dolce Agonia“ yra kosmopolitiška knyga, kurioje daug istorijos ir geografijos.
– Mano šeima nuolat keliavo, keičiau religijas, kalbas, tada ištekėjau už belgo, kuris įsivaikino berniuką iš Tuniso. Jeigu nepriimi įvairovės negali suprasti, kas esi. Man teko suprasti, kad tai ir esu aš. Viena svarbiausių knygų, kurias parašiau yra „Fault Lines“. Ji yra apie keturių vaikų identiteto kūrimą, netikėtus pokyčius vaikystėje, kurie privertė permąstyti save anksti.
– O kaip psichoanalizė paveikė jūsų gyvenimą ir darbą?
– Manau, kad Sigmundas Freudas buvo genialus žmogus, turėjęs daug įdomių intuicijų, bet taip pat prišnekėjęs daug mėšlo. Galiausiai netikiu, kad kažkokia minties mokykla gali iki galo paaiškinti žmogaus egzistenciją. Tačiau jis buvo neurologas, tyręs smegenų veiklą.
Kai aš susirgau savo neurologine liga, gulėjau Jeano-Martino Charcot paviljone, Pitié-Salpêtrière ligoninėje, kurioje kažkada dirbo Sigmundas Freudas. Aš pati nesu atlikusi psichoanalizės, tačiau lankiausi terapijoje daugelį metų ir manau, kad tai yra labai vertinga. Aš taip pat dalyvavau ir vudu ceremonijose Afrikoje. Praėjusių metų balandį vykome pas vieną geriausių vudu specialistų pasaulyje. Man ir mano vaikinui jis suteikė unikalią pranašišką sesiją, kurios metu mes garsiai nekalbėjome. Tačiau vudu specialistas į mūsų mintyse kilusius klausimus atsakė taikliai. Niekada nepamiršau nė vieno jo sakyto žodžio.
Kitą dieną turėjau dalyvauti konferencijoje apie knygas ir viltį. Taigi, grįžome iš Afrikos tą pačią dieną. Ten mūsų klausėsi labai pagarbiai ir su dideliu susidomėjimu. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tokiems žmonėms įdomios istorijos apie vudu. Turbūt galutinai jus supainiojau (juokiasi).
– Neneigsiu, kad mėgstate žaisti kitų žmonių protais.
– Na, niekada nenustojau domėtis neurologija. Yra filmas apie BBC dirbusią moterį, kuri vyko į Mongoliją. Ten ji suprato turinti šamaniškų gebėjimų pasiekusi transą ji išgirdo būgnų mušimą. Staiga ji pradėjo kaukti kaip vilkas ir virto sielų gydytoja. Grįžusi ji klausė žmonių, kaip tai veikia neurologiškai. Pasirodo, buvo atlikta daug tyrimų. Smegenys filtruoja mažus realybės fragmentus, o mūsų vizualinis spektras yra labai ribotas. Kiti gyvūnai mato daug daugiau arba kitaip. Man atrodo racionalu manyti, kad keičiant smegenų būseną, keičiasi ir pasaulio suvokimas. Juk apie tai buvo ir LSD eksperimentai. Manau, kad žmonės, o ypač vyrai, užblokavo savo smegenis nuo visko, kas „neprasminga“. Tai dusina šios žemės gyvybę.
– Ar jūs tikite, kad esate laisvas žmogus?
– Nenaudoju šio žodžio, nes neįsivaizduoju, ką jis reiškia. Pavyzdžiui, vieni žmonės galvoja, kad jie laisvesni už kitus. Aš nežinau, kaip turėčiau mąstyti be žodžių, tačiau jų aš neišradau. Ar aš esu laisva, jeigu vartoju žodžius, kuriuos kiti žmonės man suteikė?
Manau, kad esu mažiau suvaržyta nei kiti. Galbūt man pasisekė, jog galiu laisvai keliauti po pasaulį, pažinti kitų kultūrų žmones bei suprasti savo pačios reliatyvumą. Todėl džiaugiuosi, kad „Dolce Agonia“ leidžia man išreikšti šį daugialypiškumą.
– Ar rašote, nes jus domina žmogaus kompleksiškumas?
– Mėgstu knygas, nes jos duoda mums prieigą prie vidinio, kitokių žmonių nei mes pasaulio. Manau, kad tai moralu. Galbūt visi dalykai, kuriais turime didžiuotis arba jiems priklausyti, pavyzdžiui, bažnyčios, religijos, tautos, rasės ir lytys, yra primityviausia identiteto forma. „Mes esame geresni nei jie!“ teigia anie ir taip prasideda karo naratyvai…
Tačiau knygų skaitymas negali pakeisti politinių veiksmų. Daug žmonių mano, kad jie etiški, nes knygoje jaučia empatiją kitokiems nei jie. Pasaulio problemos yra nepaprastai rimtos ir mes negalime tiesiog sėdėdami skaityti ir jaustis, kad esame labai etiški.
– Esate politiška. Ar jums patinka būti tam tikros bendruomenės dalimi?
– Turiu tai priimti (juokiasi). Deja, priklausau grupei, kuri naikina pasaulį, todėl manau, kad žmonės, esantys žiniasklaidoje, privalo kalbėti apie politiką ir padėti aktyvistams. Pavyzdžiui, viena knyga negali prisikasti prie daug individų ir priversti juos balsuoti už Baracką Obamą (juokiasi). Tačiau jausčiausi daug komfortiškiau, jeigu Baltuosiuose rūmuose būtų prezidentas, kuris skaito knygas.
