Nepaisant to, kad yra vienas mėgstamiausių trilerių (tokių kaip „Šešėlis naktyje“, „Mirties skulptorius“, „Vienas po kito“) autorių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, jis pripažįsta, kad populiarumas kaip ir pernelyg didelis įsitraukimas į socialinius tinklus gali būti pavojingas. Todėl šiais stengiasi naudotis kuo mažiau.
Apie rašymo procesą, kriminalisto darbą, apsilankymus kalėjimuose, nuteistųjų reabilitacijos programų poreikį, gyvenimą virtualioje realybėje ir savo skaitymo įpročius, vienas mėgstamiausių leidyklos „Jotema“ autorių sutiko papasakoti ir lietuvių skaitytojams.
Koks realybės ir fantazijos santykis jūsų knygose? Ar dauguma knygose aprašomų nusikaltimų kyla iš tikrų kriminalinių istorijų, žiniasklaidoje aprašomų įvykių, atvejų, su kuriais susidūrėte kriminalinės psichologijos studijose ar tai tiesiog egzistuoja jūsų kaip rašytojo galvoje?
Visuose mano kūriniuose abi šios plotmės persipynusios. Pirminė istorijos idėja dažniausiai kyla iš realių įvykių – ar tai būtų istorijos su kuriomis susidūriau studijuodamas kriminalinę psichologiją, ar išgirstos žinios per televiziją, kitas medijas. Pripažįstu, kad kartais interpretuoju išgirstas istorijas pernelyg laisvai, tačiau tai ir yra kūrybos esmė.
Viename interviu esate užsiminęs apie gana griežtą rašymo discipliną. Skaitytojams visada įdomu, kaip gimsta knyga – ar nešiojatės istorijos siužetą galvoje ilgą laiką ir vieną dieną jį tiesiog išguldote ant popieriaus, ar kūryba visgi daugiau spontaniškas procesas?
Oi ne, aš rašau visiškai spontaniškai. Pradėdamas rašyti, niekada nežinau, kaip baigsis vienas ar kitas mano kūrinys. Viena pagrindinė siužetinė linija, tai viskas, ko man reikia. Pavyzdžiui, rašydamas „Egzekutorių“ turėjau vieną pagrindinę idėją – žudikas, kuris kėsinasi į aukas, pasitelkdamas jų didžiausias baimes.
Pradėdamas rašyti, niekada nežinau, kaip baigsis vienas ar kitas mano kūrinys.
Tarkime, jeigu auka bijo vorų, jis nužudys ją pasinaudodamas vorais ir t. t. Daugiau jokio išankstinio plano neturėjau. Iš pradžių, net neįsivaizdavau, kas bus žudikas arba kodėl jis imasi nusikalstamos veiklos. Neturėjau supratimo, kaip detektyvas Hanteris jį sučiups. Visa kita ateina paskui, rašymo procese.
Trileryje „Vieną po kito“ serijinis žudikas slepiasi anapus ekrano, virtualioje erdvėje. Įdomu, koks jūsų požiūris į socialinius tinklus – ar jie atneša į mūsų gyvenimą daugiau žalos ar naudos?
Galbūt būsiu nepopuliarus, bet nemėgstu socialinių tinklų. Žinoma, sutinku, kad bendravimas juose gali turėti tam tikrų privalumų. Tačiau, mano manymu, tai daugiau socialinę atskirtį kurianti nei mažinanti priemonė. Be abejonės, žmogus tampa mažiau socialus, kuomet pernelyg įsitraukia į socialinės medijos pasaulį. Juk vietoj to, kad leistų laiką su „tikrais“ žmonėmis, draugais, šeima, mes vis daugiau laiko leidžiame virtualioje erdvėje.
Nenuostabu, kad kai kurie iš mūsų pradeda gyventi fiktyvų gyvenimą, paskęsdami tik socialiniuose tinkluose. Tokio fiktyvaus gyvenimo pavyzdžius matome kasdien – žmonės dalinasi surežisuotomis, pernelyg išgražintomis nuotraukomis, siekdami gauti įvertimą netgi iš tų žmonių, kurių nepažįsta, t. y. mūsų tikram gyvenimui neturintiems visiškai jokios įtakos.
Socialiniai tinklai yra per daug sudėtinga ir kontroversiška tema. Pateiksiu vieną pavyzdį, yra atlikta tyrimų, kad šiandien viena pagrindinių skyrybų ir santykių nutrūkimo priežasčių – pernelyg didelis „Facebooko“ ir „Instagramo“ vartojimas. Be to, dalis savižudybių priežasčių siejama su virtualiomis patyčiomis, tačiau apie tai niekas garsiai nekalba, tai nėra įtraukiama į oficialias statistikas.
Socialiniai tinklai yra per daug sudėtinga ir kontroversiška tema.
Taigi aš stengiuosi praleisti kuo mažiau laiko socialiniuose tinkluose. Nors dėl savo darbo specifikos negaliu to visiškai išvengti, kadangi tai iš tiesų labai patogi priemonė bendrauti su skaitytojais visame pasaulyje.
Kaip manote, žmogus iš prigimties – geras ar blogas?
Šiuo klausimu parašyta tūkstančiai knygų, ir turbūt vieno teisingo atsakymo nėra. Todėl kad viskas priklauso nuo milijono gyvenimo aplinkybių. Beje, dievas ir velnias – tai žmogaus sugalvotos sąvokos, kurių įsivaizdavimai lyginant skirtingos tautos, tikėjimo ar laikmečio žmones gali nesutapti.
Ar jums kada nors teko lankytis kalėjime? Ne atliekant bausmę, žinoma, o darbo, studijų ar kitais tikslais. Kaip manote, kartą atlikus bausmę ir išėjus iš šios įstaigos, kokių šansų egzistuoja daugiau – vėl sugrįžti ar vis dėlto pradėti naują gyvenimą? Kas labiausiai buvusimes kaliniams padėtų nekartoti tų pačių klaidų ir atsistoti ant kojų, paliekant nusikalstamą praeitį už nugaros?
Taip, lankiausi kalėjime ne vieną kartą, apklausdamas įvairius nusikaltimus ar net žmogžudystes įvykdžiusius asmenis. Kalbant apie tai, kas galėtų padėti, teoriškai kiekvienas turime galimybę išėjus į laisvę reabilituotis ir gyventi normalų gyvenimą. Kaip ir potencialią galimybę padaryti nusikaltimą.
Mano manymu, didžiausia problema, kalbant apie baudžiamąją sistemą, tai – kad kaliniai nėra įtraukiami į reabilitacijos programas. Kalėjimai egzistuoja tik kaip bausmės atlikimo vieta – t. y. bausmė suvokiama kaip patupdymas į kamerą. Nemanau, kad to užtenka. Pati kalėjimo sistema yra itin griežta, sakyčiau, netgi žeminanti ir vedanti degradacijos link, joje neegzistuoja jokios moralės normos. Deja, reabilitacija tokioje sistemoje praktiškai neįmanoma.
Kokiems žanrams arba rašytojams teikiate pirmenybę kaip skaitytojas?
Jeigu atvirai, skaitau labai mažai. Vos po kelias knygas per metus. Žinau, skamba liūdnokai. Labiausiai mėgstu kriminalinę literatūrą ir įtraukančias nuotykių istorijas.
Jeigu galėtumėte įsikūnyti į bet kurį knygos personažą, kas tai būtų ir kodėl?
Greičiausiai tai būtų Drakula, kadangi prijaučių gotų subkultūrai.
Jeigu reiktų įvardinti esminį skirtumą tarp įvykdytų nusikaltimų ir tų, kurie egzistuoja tik rašytojo galvoje, kas tai būtų?
Dažnai pasakoju apie tai per savo knygų pristatymus. Didžiausias skirtumas tarp realių nusikaltimų ir kriminalinės literatūros yra tai, kad kaip rašytojas turi ieškoti prasmės ten, kur realiame gyvenime jos turbūt neieškotum. Tarkime, turi sugalvoti, kaip pagrįsti vieną ar kitą žudiko poelgį, kas jį paskatino ar išprovokavo, kodėl jis palūžo ir pan. Patikėkite, realus gyvenimas kartais tebūna visiškas atsitiktinumas, skirtingai nei įvykiai, nutinkantys knygose. Juk žmonės dažnai pridaro vienas kitam žalos net nesusimąstydami, be jokios rimtos priežasties.
