Naujojo romano jungtis su „Ežeru...“ paryškinta ir viršelio dizainu (dailininkė Asta Puikienė): ežero, pelkės, debesų pilkšvis. „Ežeras ...“ ir „Skudurėlių šventė“ – dilogiški ir struktūra, ir siužetu. „Kazašas“ – lyg įėjimas į trilogiją, žmogaus pamatinio klausimo (kas aš?) atvėrimas. Romanų epigrafai kaip kelio ženklai: „Tai baltoji liga“ (Bronius Radzevičius); „ Miražas apgaulingas ne todėl, kad jame nėra vandens, o todėl, kad mes negebame numalšinti troškulio tuo vandeniu, kuris jame telkšo“ (iš upanišadų); „Sunku tai paaiškinti ir geriausia bus nemeluoti“ (Jack Kerouac). Romanų erdvę persmelkiančios aliuzijos į Bibliją, į pamatinius Rytų kultūros tekstus, Rainerio Marios Rilkės, Johanno Wolfgango Goethės, Marcelio Prousto poetiniai pėdsakai. Vanas Fo – kinų dailininkas magas, pranykęs ir išsigelbėjęs savo paties nutapytoje drobėje – lyg puikioje Marguerite’os Yourcenar novelėje „Kaip išsigelbėjo Vanas Fo“. Raugerškio žiedas – jei pasiseks jo potėpiai, paveikslas atgis.
Išorinių formų D. Kajoko kūryboje nedaug. Jos nugramzdintos į mitų, archetipų gilumas, į esybių ir nesybių dialektiką.
Atskiro ir bendro sąlyčiai atskirumo branduolyje. Vidinės formos problema – bent vienas iš pastebimesnių takų į iš egzistencializmo atsišakojančią hermeneutiką, fenomenologiją, į hermeneutinę estetiką, teigiančią meno kokybę lemiančių vidinių formų gyvastingumo svarbą. Ir būtinybę laiku sustoti. „Sustoti laiku – didis menas, paklūstąs visuotiniam saiko dėsniui; tik aukščiausio rango meistrui šį dėsnį leidžiam truputuką pažeisti“ (p. 185). Aukščiausiojo rango meno žaltvykslė – jos vilionę lemta patirti Jurgiui, Gabrieliaus įsūniui.
Išorinių formų D. Kajoko kūryboje nedaug. Jos nugramzdintos į mitų, archetipų gilumas, į esybių ir nesybių dialektiką. Abejonė išlaikoma: Gabrielius Aušautas, kliovęsis vidinėmis formomis, pajunta, kad ima nebepastebėti, „kad šalia egzistuoja kur kas platesnis pasaulis su savo problemomis, buitimi“, kad jis yra tarsi „pamiršęs“ realų gyvenimą, netgi kaip „užsidirbti pinigų“. Ir dar sykį paklausia: „Tad kas jis toks?!“ (p. 151–152). Bet tokia D. Kajoko „laboratorija“: romanas kaip vidinių (arba dvasios) formų romanas, kuriamas iš esybių ir nesybių. Vidinės formos yra nebūdamos, tik persmelkdamos išoriškumą. Tikra tik tai, kas tikra man, tau, jam.
Metafora – ar ji nėra pirminė esybių ir nesybių sąveika? Kad ir pelkės įsčios, kur Gabrielius jausdavosi saugus (p. 137). Kur šioje metaforoje riba tarp esimo ir nesimo, tarp esybės ir nesybės? Kiek tai suprantama, suvokiama? Lyg tarp kitko mintis: „<...> asmens santykis su poetine kalba rodo jo integralumo laipsnį“ (p. 137). Poetinė kalba yra daugiau, giliau, sudėtingiau nei tik poezija.
Būties romanizavimas D. Kajoko kūryboje vyksta ir tarsi išplėstos poetinės kalbos sampratos erdvėje.
Būties romanizavimas D. Kajoko kūryboje vyksta ir tarsi išplėstos poetinės kalbos sampratos erdvėje. Nepapasakojami, nepaaiškinami dalykai, svarbūs romanui, tarsi perimami poezijos. Tad ir keliama romano radimosi iš poezijos, iš poezijos būdravimo rašančiojo sąmonėje tezė.
Žvelgiant tik į XX amžių, nėra visai naujas tas kelias, eitas ir Vinco Mykolaičio-Putino („Altorių šešėly“), ir Boriso Pasternako („Daktaras Živaga“), ir Hermanno Hessės („Stiklo karoliukų žaidimas“), ir R. M. Rilkės („Maltės Lauridso Brigės užrašai“). Bent iš dalies kaip į romaną su poezijos aura galima žvelgti ir į B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“. Tai romanai su intymiojo rašto (dienoraščių, užrašų, laiškų, eilėraščių) intarpais ar bent užuominomis. Iš laiško apmatų „Maltės Lauridso Brigės užrašuose“: „Ar prisimeni neįtikėtiną Bodlero eilėraštį „Une chorogne“ („Maita“)? <...> Jo užduotis buvo toje baisybėje, iš pažiūros grynoje šlykštybėje, įžvelgti būtį, egzistuojančią šalia visos kitos būties. Atrankos ir atmetimo nėra.“ Panaši D. Kajoko nuostata: nieko neatmesti, nėra ribos tarp baisybės ir grožio, bent jau nebaisybės. Ta netikėtai pasirodžiusi nebaisybė (greta baisybės) galėtų rasti vietą ir tarp D. Kajoko esybių ir nesybių. Tarp to, kas yra ir ko nėra, kas yra nebūdamas ir nėra būdamas – bent taip, kad galėtų būti žmogaus suvokiamas.
Jei sutinkame, kad kiekvienoje tikrovėje yra ir netikrovių, sutinkame, kad ir paradoksas kreipia sąmonę į tai, kas galbūt yra kitaip nei įprasta, kas įprastumo pridengta, užstota.
Paradoksas – prieštara, prieštaraujanti įprastam galvojimui, paprastai vadinamam sveiku protu, bet kalbos požiūriu galima – vis labiau tampa D. Kajoko stiliaus žyme. Į klausimą „Ar tu kartais ne narkomanė?“ sintaksė leidžia atsakyti: „Kartais narkomanė...“ („Kazašas“). Ir iš to, ką leidžia sintaksė, lyg pasisukama tikrovės linkui. Jei sutinkame, kad kiekvienoje tikrovėje yra ir netikrovių, sutinkame, kad ir paradoksas kreipia sąmonę į tai, kas galbūt yra kitaip nei įprasta, kas įprastumo pridengta, užstota. Užplaukia tamsus debesis, uždengia saulėlydžio žarą (kaip šio rugsėjo ketvirtosios vakarą), ir dangaus tikrovė kita, baugi, grėsminga. Užplaukimas „Skudurėlių šventėje“ reiškia ir pasikeitimus Gabrieliaus sąmonėje, perėjimus į kitas dimensijas, į sapnus, bet gal ir nesapnus. Ar tai būtinai reiškia psichinį sutrikimą? Nebūtinai. Nėra ribos tarp būtino ir nebūtino. Bet riba yra pasitraukdama ir grįždama. Aklumas ir kaip gilus matymas, sakytume, šypsulingas: „Tapti aklam savo moters senatvei – meilės angelo siųsta malonė!“ (p. 228). Pakanka (pakaktų) eilėraščiui – tik kiek giliau panirti į poetinės kalbos gelmę.
Jau „Kazaše“ prieita tikrovės galutinio tikrumo problema: „Sakytum, atsivėrė dar viena protu nesuvokiama anga tarp sapno ir tikrovės.“ Ir gal ne tik anga. „Skudurėlių šventėje“ ryškėja, kad ir neatskiriamybė, nepaaiškinamas viso susisaistymas. Kas „Kazaše“ dar tik „protu nesuvokiama“, „Skudurėlių šventėje“ apskritai nepaaiškinama. Ir ne tik tai, kas nepasiekiama (kaip Žvaigždės stebuklas, ištikimas to, kas lyg ir neįmanoma). Kai galima lyg kokį credo ištarti: „Pamilau šitą rudenio gėlę“ – ir ta ištartis pakankama „Skudurėlių šventės“ skyriaus pavadinimui. Ir ne iš kokios dvasios gilybės, ne iš dangaus aukštybės ta ištartis. Iš paties paviršiaus. Situacija:
Nedidelis provincijos miestukas, gaivi rugpjūčio naktis, ilga tuštutėlė gatvė.
Ir jos viduriu – iš toli toli – atsvirduliuoja pakaušęs žmogus dainuodamas:
Vėjas išdraskė lapus,
O aš pamilau šitą rudenio gėlę…
Gal ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyriškis, gražiabalsis.
Rankos džinsinio švarkelio kišenėse. (p. 269–270)
Jau „Kazaše“ prieita tikrovės galutinio tikrumo problema: „Sakytum, atsivėrė dar viena protu nesuvokiama anga tarp sapno ir tikrovės.“
Ir klausydamasis tos dainos Jurgis, Gabrieliaus įsūnis, genialus smuikininkas, griežiantis Bacho „Čakoną“, laimintis svarbius konkursus, supranta, kad ta, kurią jis myli, jo „nemylėjo, nemyli ir niekados nepamils dėl labai paprastos priežasties; dėl tokios paprastos, kad neįmanoma suvokti – Akmėja tiesiog negali manęs mylėti“. Belieka ištarti: „Štai ir viskas. Bukas primityvus viskas.“ Genialaus menininko primityvus viskas, tad kelio į priekį nebėra. Dvi mirtys, bet ar tikrai? Jei mirtys matomos skirtingai, tai gal jų ir nėra.
Dar tik pakeliui į eilėraštį ta gatvė su gražiai (ir banaliai) dainuojančiu vyriškiu? Ar jau iš eilėraščio – į kažkokį bendresnį žmogiškųjų prasmių, vilčių ir prarasčių lauką, kurio reikia romanui? Pirmiausia, aišku, žmogui. Kaip Jono Strielkūno – „Žiedas vėjuotą rudens dieną“, bet gal ir ne žiedas, apie jį, bet gal ir ne apie jį... Apie būties gilybę, nepasiekiamą, nepaaiškinamą.
Dvikryptis D. Kajoko judėjimas, jei ir ta ilga tuštutėle gatve – į ir iš. Ir į eilėraštį, ir iš eilėraščio.
Dvikryptis D. Kajoko judėjimas, jei ir ta ilga tuštutėle gatve – į ir iš. Ir į eilėraštį, ir iš eilėraščio. Eilėraščio sukiojimasis aplinkui, vos tekstas suintensyvėja, jei pajuntamos vibracijos, jei atsiranda sąskambėjimai.
Romano radimasis iš poezijos, iš eilėraščio, kaip Friedricho Nietzschės tragedijos gimimas iš muzikos dvasios... Muzikos dvasia ir „Skudurėlių šventėje“, iš muzikos gimsta tai, kas kitaip negimsta. Ir tragiškieji būties akordai – neišvengiamai. Genijus – grynoji tragiškosios būties galimybė. Jurgiui Aušautui leista tai suvokti, patirti grojant „Čakoną“. D. Kajokui užtenka stiliaus, stilistinės ištvermės perteikti ribinę, kraštutinę menininko būseną. Kaip ir kūniškos meilės ekstazės, to, kas Rytų ezoterikos laikoma ir aukščiausia dvasinio patyrimo forma.
Būsena – D. Kajoko kūryba užsimezga iš sąmonės suintensyvėjimo, dažniausiai lyg iš kažko šypsulingo, lyg ir nieko ypatingo, ničnieko, o tarsi ir pajuntamas tas ničniekas, buvimas nesant, nebūnant. Gabrieliui Aušautui suteikta galimybė nustėrti: „Sakyk, ką nori, o žmogus vis dėlto yra šventas!“ Pajunta šventumą klausydamasis tyro mergaitės dainavimo. Yra šventumas, bet patvirtinamas ne matematikos algoritmais, ne gudriais išvedžiojimais, o išgyvenama, patiriama būsena, patiriama iš kito žmogaus, iš gamtos, iš meno (p. 69). Kažkas staiga sugrąžina Gabrielių prie J. W. Goethės „Fausto“, vartyto tik „žalioje jaunystėje“, kai įsiminė tik vieną frazę: „Sustok, akimirka žavinga.“ Perskaitė, suprato kitus dalykus, svarbiausia dabar pasirodė tai, kad Faustas ryžtasi sandoriui su Mefistofeliu ne iš tuščio įnorio, o todėl, kad priėjo įprasto pažinimo kelio ribą, o klausimai nesibaigė. Mefistofelis pasiūlė žengti ten, kur sąmoningai žmogus nežengia.
Būsena – D. Kajoko kūryba užsimezga iš sąmonės suintensyvėjimo, dažniausiai lyg iš kažko šypsulingo, lyg ir nieko ypatingo, ničnieko,
Labiausiai Gabrielių sukrėtė poemos paprastumas ir paprastumo drąsa: taip, Faustas įvykdė Mefistofelio sąlygą, ištarė: „Sustok, akimirka žavinga“, „tačiau tada į žaidimą įsiterpė dar viena jėga, mįslingiausia, visinteliausia – ji iš pačios Mefistofelio panosės pastvėrė nemirtingąją Fausto esybę ir nusinešė į savo karaliją: kas gėrio siekė ir nerimo, tas išganytas bus, – štai kur slaptoji poemos doktrina, esmių esmė!“ (p. 72–73). Ir ta slaptoji poemos doktrina pasiekiama „naiviausiems buvimo buvėjams – ieškok, nenurimk, nepasiduok, pasitikėk, tikėk...“ (p. 73). Šie buvimo buvėjai ir yra D. Kajokui svarbių poetinių doktrinų įgaliotiniai. Jiems duota suvokti, kad Mefisto šutvei „neleista apstulbti iki amo praradimo, iki giedros žmogiškos beprotybės, šią būseną jie gali tiktai imituoti“ (p. 74).
„Skudurėlių šventėje“ D. Kajokas suintensyvino gamtos poetiką – ir jos kasdieniškumą, ir aukščiausią gamtos patyrimo akimirką – Žvaigždę (lyg primindamas ir Joną Biliūną): „Laiko linija nutrūko, pasaulis tapo neįmanomas. Ir toje saugioje, jokio klaustuko neįsileidžiančioje sąmonės būsenoje sužibo žvaigždė“ (p. 57). Laiko, laiko ir erdvės santykio problema, kaip gryna filosofijos ir negryna, su patirtimi sumišusi egzistencijos problema. Dėl ypatingo sąmonės intensyvumo (net jei jis virsta ir absoliučia tyla) atrodo, kad laikas nutrūksta, pasaulis sustoja vietoje. Faustiškasis „sustok“, kaip antgamtinė valia, veikia ir genialiojo smuikininko Jurgio sąmonėje. Jei ir pajėgi laiką sustabdyti, ar verta tai daryti? Ar verta kištis į tai, ko nepažįsti? Ar verta siekti keisti tikrovę? Ko gali tikėtis?
„Skudurėlių šventėje“ D. Kajokas suintensyvino gamtos poetiką – ir jos kasdieniškumą, ir aukščiausią gamtos patyrimo akimirką – Žvaigždę.
Kas tu esi? Kas esu aš? Kazašas. Neaiški ir pati neaiškybė. „<...> upė vingiuoja kita kryptimi, nevirkauk, ramina jį ožiabarzdis, jei nuslopinsi savo išdidumą, ir visas atsiduosi tėkmei, jinai vingiuos jau pagal tavo valią“ (p. 293). Ožiabarzdis – tas pats Vanas Fo, protinantis savo mokinį Linį. Jurgis jų valtyje. Su kruopelyte tikrumo, teisybės, pasiryžęs jų neatiduoti, kaip ir to, ką suprato „klausydamasis dainos apie vėją ir rudenio gėlę“.
„Poezija, o gal ne ji“. Arba: „o gal tai jau ne ji“ – temos variacija didžiojoje rinktinėje. Nenusakomo atspalvio geliantis sniegas, kai „Kazašo“ veikėjo sąmonėje virpėte suvirpa eilutės: „koks mėlynas vakaro sniegas / koks sniegas vakaro mėlynas...“ Arba padeklamuojama: „o skaisčiausiai spindės tai kas rodės niekai – / raisto kmynas dėlė Magdalietės plaukai...“ Eilėraščio aimana iš jau nesančios Augustės lūpų: „O tėve, jei tai išprotėjimas, / man gaila tų, kurie neišprotės...“ (p. 160).
Tik dykinėtojas, tik tas, kurį galiausiai aplanko dieviško dykinėjimo būsena, ima jausti po kojomis ir metaforos lieptus.
Tik dykinėtojas, tik tas, kurį galiausiai aplanko dieviško dykinėjimo (p. 84) būsena, ima jausti po kojomis ir metaforos lieptus. Rastis iš poezijos, vadinasi, pirmiausia iš metaforos, iš nepaaiškinamų sąmonės veiksmų, vienukart ir skaidrių, ir klaidžių. Gabrielius saloje išpuoselėja penkiolikos akmenų sodą. Iš kur bežvelgtum, ant kurio akmens bestovėtum, penkioliktasis lieka paslėptas, nematomas. Dieviškai dykinėti geba tas, kuris jau yra „laisvas žaisti, atsiminti“.
Seno šešiaeilio, vadinamo Slaptojo Vynuogyno Dogma, mįslė, kurią bando išaiškinti uolieji šikdarbiai, nepanašūs į žmones, „tačiau jų pasaulis labiausiai atitinka mūsiškį“. „Jie susitelkę į daugybę partijų, turinčių bemaž vienodą šalininkų skaičių“, o jų programos kyla iš šio šešiaeilio:
kai po gaidžių almėt pradėjo vandenys
ir spindulys prasikalė pro lukštą ryto
prie tako žalvariu vidurnaktį nulyto
po vynuogių rausvėjančiom girliandomis
sėdėjo mylimiausias Dievo angelas
ir pirmą kartą nežinojo šito (p. 234)
Galbūt čia ieškotina ir paaiškinimo, kodėl D. Kajoko romanai ne tiek atplyšę, kiek sąmoningai atsiplėšę nuo socialinių pamatų.
Partijų ginčo dėl šio eilėraštuko „esmė ta, kad kiekviena grupuotė skirtingai interpretuoja paskutinę eilutę – ko tasai angelas staiga suprato nežinojęs“ (p. 234). Pateikiamos ir nežinojimo versijos, persmelktos ironijos. Vis populiaresnė tampanti religinė filologinė sekta, vadinamieji šitoistai, kurie minėtojo šešiaeilio pamatiniu segmentu laiko pabaigos žodelį šito – „jį sieja su idėjomis, prasiskverbusiomis iš žmonių pasaulio, tiksliau, iš islamo regiono, ir tvirtina, kad tikroji to žodžio reikšmė yra šiito!“ (p. 235). Kas be ko, kaip galėtų pasakyti D. Kajokas, tai akmuo ir į partinius žaidimus, ir į filologinių „interpretacijų“ brūzgynus, tolinančius nuo kūrinio esmės, jei tokia yra, eilėraštį paverčiančius eilėraštuku.
Galbūt čia ieškotina ir paaiškinimo, kodėl D. Kajoko romanai ne tiek atplyšę, kiek sąmoningai atsiplėšę nuo socialinių pamatų. Kreipiniai į maloningąjį skaitytoją – lyg iš toli, iš aukštai, iš kokių viduramžių. Dvaras, ponai, ponaičiai, tarnai (jei ir tik pagalbininkai). Neaiškūs užsiėmimai. Menininkai. Dideli turtai ir mįslingi santykiai su jais. Dieviškai dykinėjantis didelių turtų branginti negali. Lieka vienintelė tikra socialinė pasija – užuojauta kenčiančiam, sergančiam, ligotam. Bet gydančios Gabrieliaus galios iš jam pačiam nesuvokiamų versmių. Jos pildosi tik iki tol, kol sąmonę pradeda ardyti užplaukimai.
Romanas brėžia dvasinės autobiografijos (išdalintos ir sutelktos vienin) kontūrus, poezija užpildo vidines ertmes.
Pristatydamas „Skudurėlių šventę“, D. Kajokas yra bandęs romaną paaiškinti. Ar tai kūrinys apie dviejų vyrų mirtį, išėjimą iš pasaulio? Galbūt, bet knyga yra ir „visiškai apie kita“. Tam kita priklauso žmogaus vidinis budėjimas, priartinantis ir prie genialumo mįslės. Troškimas keisti pasaulį ir traukiantis, ir pavojingas. Jurgis, genialus smuikininkas, aptinka savyje ir galią stabdyti laiką (faustiškosios žavingos akimirkos trokštama versija), bet tai pavojinga. Žmogaus esmė menkai, o gal ir visai nesikeičia. Džiaugsmas atradus ir tai, kas seniai atrasta, kas formuliškai sutelkta į viltį, tikėjimą ir meilę. Ir pasitikėjimas dėsniu, kad šviesa nors truputėliu greitesnė už tamsą, kad gėrio nors per nago juodymą daugiau už blogį, kad iš to trejeto didžiausia yra meilė – ir kaip galingiausia, skaisčiausia kūno pasija, jei ir sapniškai išgyventa Jurgio, ir kaip santūriausias Gabrieliaus atodūsis: „Parlez-moi d’amour.“
Romanas brėžia dvasinės autobiografijos (išdalintos ir sutelktos vienin) kontūrus, poezija užpildo vidines ertmes.
Tai tiek, maloningasis skaitytojau, apie tai ir visiškai apie kita – „Skudurėlių šventėje“.