– Baigėte filosofijos studijas Vilniaus universitete. Jūsų bakalauro tezė apie Platono „Valstybininką“ pripažinta pavyzdine. Magistro studijas Kembridže baigėte su pagyrimu, dabar esate kandidatas į daktarus Kembridžo universitete. Kartu esate ir didžiulis Lietuvos patriotas, siejate savo ateitį su Lietuva. Ar nesigailite pratęsęs savo studijas ne Lietuvoje? Galbūt Lietuvoje būtų buvę dirbti tikslingiau?
– Stojau į Kembridžo universitetą, nes žinojau, kad ten galėsiu paskirti visą savo laiką mokslinei veiklai. Tai pasitvirtino. Kembridže yra sudarytos visos finansinės, akademinės ir logistinės sąlygos, reikalingos moksliniam darbui. Kitaip tariant, būdamas ten gali šimtu procentų atsiduoti studijoms ir tyrinėjimui.
Lietuvoje jaunam doktorantui yra kur kas sunkiau. Nors mes Lietuvoje ir turime didžiulį mokslinį potencialą, bet viena pagrindinių problemų yra finansavimas. Neretas jaunas mokslininkas šalia akademinių darbų turi prisidurti pinigų pragyvenimui iš kitur. Lietuvoje taip pat vis dar nesama adekvataus finansavimo moksliniam resursams, pvz., bibliotekoms, duomenų bazėms, talpinančioms mokslinius straipsnius.
Be to, Kembridžas šiuo metu yra pirmaujanti antikinės filosofijos tyrimų vieta. Būtent dėl to Kembridže keliami aukšti reikalavimai būsimiems Antikos tyrinėtojams – skiriami nemenki ištekliai paruošti studentus ar užpildyti jų spragas, suteikiami visi reikalingi techniniai įgūdžiai: senovės graikų kalba, visuminis graikų kultūros, mokslo ir politinio gyvenimo suvokimas.
Nepaisant intensyvios darbinės aplinkos, mano fakultete nejaučiama konkurencija. Tarp dėstytojų ir studentų esama labai pagarbaus santykio, egzistuoja atvira akademinė diskusija, skatinamas kūrybiškas ir novatoriškas mąstymas apie mokslines problemas.
– Esate išvertęs antikinių filosofinių tekstų. Ar Lietuvoje egzistuoja filosofinio teksto vertimo tradicija?
– Kartais juokauju, kad ne visur įveikėme XIX amžiaus iššūkį absorbuoti Vakarų kultūrą ir pernešti ją į savo kalbą. Juk mes vis dar neturime pilnai išversto filosofinio kanono. Kiek tai liečia antikinę jo dalį, teturime vos kelis Aristotelio darbus, apie trečdalį Platono korpuso, ir vos vieną kitą veikalėlį iš ikisokratikų, helenistinio ar romėniško paveldo.
Visa tai ir dar daugiau įmanoma turėti, tačiau reikia sistemiško ir kryptingo darbo – tokio, kokį anksčiau vykdė Atviros Lietuvos fondas (ALF). Reikia pripažinti, kad ALF yra daugiausiai Lietuvos filosofijai nuveikusi institucija.
Kartais juokauju, kad ne visur įveikėme XIX amžiaus iššūkį absorbuoti Vakarų kultūrą ir pernešti ją į savo kalbą.
Tuo tarpu filosofinio kanono perkėlimas į lietuvių kultūrą niekada nebuvo valstybės prioritetas. Gaila, bet akademinė bendruomenė taip pat nėra motyvuota užsiimti tokio masto projektu. Pavieniai filosofinių tekstų vertimai pasirodo, bet tai yra entuziastų veiklos rezultatas – jaunų ir turinčių pakankamai idealizmo už neadekvačiai menką atlygį, skirti naudoti savo laisvą laiką.
Tai yra žalinga situacija. Lietuvoje apskritai nėra mąstymo kultūros ir tai yra labai paprastai pamatuojamas dalykas. Nueikite į spaudos kioską – ten nerasi paprastų filosofinių veikalų. Atsiverskite populiarią spaudą – žmonės tiesiog nenori domėtis idėjomis.
– Ar sunku versti graikišką tekstą į lietuvių kalbą ir padaryti jį skaitomu?
– Kartais. Platono kalbą nesunku suprasti, jis yra labai elegantiškas, žaismingas autorius. Be to mėgstantis nukaldinti naujas sąvokas arba vienoje ir toje pačioje vietoje kalbėtis keliais lygmenimis – istoriniu, filosofiniu, kultūriniu. Sunkiausia yra perteikti šį autoriaus daugialypumą, o kartu – gyvumą. Juk didžioji dalis Platono veikalų yra dialogai. Todėl verčiant norisi, kad pokalbiai išliktų pokalbiais – neapsunkinti, aiškūs, gyvybingi, o ne į dialogo formą įspraustas traktatas.
– Paskutinis jūsų verstas tekstas – Platono „Alkibijadas“. Kokios priežastys paskatino versti būtent šį dialogą? Kuo „Alkibijadas“ mums aktualus?
– Dialogas bando atsakyti į klausimą, kokio pilietinio ugdymo reikia jauniems žmonėms. Dialoge susiduria dvi pedagoginės mokyklos – sofistinė ir sokratinė. Pirmoji pabrėžia, kad ugdymo procesas turi būti nukreiptas į pragmatiką, naudą, karjerą ir sėkmingumą. Jaunuolis, kurį kalbina Sokratas dialoge, kaip tik yra užaugęs tokios edukacijos paradigmoje. Tuo tarpu sokratinė mokykla pabrėžia mąstymo kultūros, kritinio požiūrio į dominuojančius prietarus, atsakingo santykio su aplinkiniais bendrapiliečiais vertę.
Sokratas nori parodyti, kad teorinio mąstymo lavinimas ir praktinis gyvenimas, kad mąstymas ir empatija, idėjos ir veiksmai yra intymiai susiję. Tai yra savitai atgaivintas senas graikiškas idealas, žodžių ir darbų dermės idealas. Taip ir Sokratas kalba, kad kartą nuėjęs sokratiniu keliu – nebegali pasukti atgal. Tad Sokratas „Alkibijade“ bando įrodyti, kad toks ugdymo kelias politinei bendruomenei yra prasmingesnis.
Šia prasme „Alkibijadas“ atliepia ir šiandienines pedagogines dilemas. Juk kaip antikoje, taip ir dabar, jauni žmonės nuolat susilaukia panašaus spaudimo iš artimos aplinkos, visuomenės, darbdavių. Skatinama ugdymo procesą kreipti įsidarbinimo linkme.
Dialogas yra skirtas apgalvoti sofistinio ugdymo pavojus. Kaip žinome, Platonas „Alkibijadą“ rašė Atėnų demokratijos pabaigoje. Jis jau buvo matęs, kaip politinė krizė gimė iš ugdymo krizės ir kaip vėliau ta politinė krizė atvedė į demokratijos žlugimą. Sofistinis auklėjimas nesukūrė sąlygų atsirasti pilietinei visuomenei, kuri būtų paremta bendradarbiavimu ir įsipareigojimu bendrapiliečiams. Jis neužtikrino valstybės atsinaujinimo ir tęstinumo, kūrybiško ir darnaus visuomenės vystymosi.
Priešingai, visuomenė tapo vis labiau oportunistinė, joje vyravo sėkmės ir žinomumo kultai, pats demokratinis gyvenimas buvo agonistinis. Todėl „Alkibijadą“ reikia skaityti ne kaip pranašystę, o kaip testamentą.
– Koks kitas dialogas yra jūsų mintyje?
– Tikriausiai Platono „Valstybininkas“. Dialoge bandoma nustatyti, kokio valstybei politinio lyderio reikia – kokiais veiksmais ir kokiu žinojimu jis turi pasižymėti? Veiklos plotmėje Platonas kalba, kad pamatinė politinė problema yra piliečių konfliktas ir dialoge siūlomi būdai, kaip užkirsti kelią konfliktams ir padėti visuomenei gyventi taikiau. Žinojimo plotmėje Platonas kalba, kad mes neturėtume reikalauti iš politikų turiningo dalykų išmanymo. Vietoj to, jis pateikia sudėtingą teoriją apie tai, kaip valstybininkai turi išmanyti įvairių ekspertinių sričių koordinavimą ir kreipimą link visuminių valstybės tikslų.
„Valstybininkas“ yra labai aktualus dialogas. Mes dažnai kalbame apie lyderių krizę, jų stoką ar esamų lyderių menkumą. „Alkibijadas“ padeda suprasti, kaip mes galėtume ugdyti potencialius visuomenės lyderius. Tuo tarpu „Valstybininkas“ padeda suvokti, kaip vadovas turėtų elgtis jau būdamas politinėje arenoje. Todėl „Valstybininkas“ – įdomus kūrinys siekiant apmąstyti, kurie iš mūsų lyderių atitinka Platono piešiamą paveikslą, ir galbūt ko mes, kaip visuomenė, turime ir galime tikėtis iš politinių lyderių.
TAIP PAT SKAITYKITE: Filosofija Lietuvoje nemirė – žada pristatyti į lietuvių kalbą dar neverstų kūrinių
