Informuoti šaltiniai praneša, kad iš pradžių buvę sunku: atvykęs į leidyklą susipažinti su plunksnos broliu, Stašaitis esą krūptelėjo jau nuo pirmojo Pocevičiaus sakinio: „Taip ir žinok – aš kapitalizmo nereklamuosiu!“ Užtat pažadėjo sąžiningai perteikti visą Stašaičio istoriją. Sąžiningai reiškė, kad viską, ką iš ryto išgirsdavo iš Stašaičio, vakare kruopščiai tikrindavo, ir jei kiti šaltiniai faktų nepatvirtindavo, epizodas į knygą nepatekdavo. Tokia taktika pasiteisino ir Pocevičius išlaikė stuburą, perteikė pagrindines knygos herojaus idėjas, neleisdamas jam visiškai uzurpuoti pasakojimo eigos.
Griežtai kontroliuojamas Stašaitis sugebėjo daug ką papasakoti, jis atvirai išdėstė, kaip nepaisė sovietinių, o vėliau ir Lietuvos įstatymų, visą laiką nuo 1980 m. siekė naudos ir pelno, apsukriai naudojosi prekių deficitu, kūrė sudėtingas rublių keitimo į deimantus, o pastarųjų – į USD schemas, steigė nelegalius mezgimo cechus, kailinių žvėrelių (norkų, – red. past.) fermas ir pogrindinius dantų protezavimo kabinetus, vengė mokesčių, mokė visus norinčius kapitalizmo, o galiausiai stojo į kovą su valstybe, ją pralaimėjęs penkerius metus ir tris mėnesius be teismo kalėjo, o vėliau Strasbūro teisme prisiteisė iš valstybės 23 700 eurų kompensaciją. Jis teigia iš esmės esąs tik paprastas, iš tremtinių šeimos kilęs, vien savo pastangomis prasimušęs, laiką aplenkęs ir dėl to nukentėjęs verslininkas, idėjinis kapitalistas, kurio idealas – laisva rinka, o tikslas – nevaržomas prekių ir pinigų judėjimas.
Bendraautoriui pakako išminties su tuo nesiginčyti ir leisti susivokti pačiam skaitytojui, tam jis šiek tiek praplėtė pasakojimo kontekstą, o kiekvieno skyrelio apačioje įdėjo autentišką Stašaičio minties grynuolį, kitu šriftu surinktą citatą, pavyzdžiui: „Pagrindinė biznio taisyklė – nedaryk nieko, kas tau nenaudinga“ (p. 18). Manau, būtent tokios taktikos dėka knyga išėjo puikiai subalansuota ir nebuvo sužaista į vienus vartus.
Bendraautoriui pakako išminties su tuo nesiginčyti ir leisti susivokti pačiam skaitytojui.
Būtina paminėti ir itin vykusiai parinktas iliustracijas, net 160: ko verti vien Kapitalistų klubo Vilniaus skyriaus vadovo Viktoro Ruželės sienoms kirsti skirti languoti marškiniai su žaliomis vidinėmis kišenėmis (p. 121); dėl jų kada nors dar varžysis muziejai. Tačiau, nežiūrint minėtų Pocevičiaus nuopelnų, kas čia buvo bosas, parodo ir Kazimiero Dainovskio sukurto viršelio spalvos – juoda ir geltona, anarchokapitalistų vėliava. Juoda – anarchija, valstybės neigimas, o geltona – auksas, jis čia simbolizuoja mainų priemonę rinkose, kapitalo pagrindą, o ne kokį senovišką heraldinį or, tikėjimo ir paklusnumo simbolį. Knyga kietais viršeliais, persiūta, todėl patogiai vartoma, sumaketuota erdviai, nuotraukos didelės, šriftas akių nevargina.
Kaip tiksliai nurodyta leidėjų, tai 335 puslapių atsiminimų knyga, kitaip nei ir tada dirbome Lietuvai kartos, ji parašyta lengvai ir su užmoju, dėl prarastų pinigų ir verslų neverkšlenama, priešai keikiami sklandžiai ir saikingai. Tai itin subjektyvi knyga, kurioje Stašaitis po daug metų atsimena tai, ką nori atsiminti, ir daro tai parankiu sau būdu, nes juk kiekvienas turi pasirūpinti savimi ir tada visais bus pasirūpinta. Pasakojimas tiesiog persisunkęs gyvenimo moto, jis varva iš knygos puslapių, kaip tirpstanti kooperatinė 1988-ųjų cukraus vata. Kritiškiau nusiteikusį skaitytoją tai gali šiek tiek erzinti, tačiau toks jau žanras.
Tai itin subjektyvi knyga, kurioje Stašaitis po daug metų atsimena tai, ką nori atsiminti, ir daro tai parankiu sau būdu.
Iš septynių knygos dalių įdomiausios penkios vidurinės, nes pirmojoje proza sudėliota schematiška lyrika apie Stašaičio prosenelius, o paskutiniojoje – daug abstrakčių pasvarstymų, ne kiekvienam paskaitomų. Visos kitos parašytos kaip geras trileris – daug faktų, pavardžių, veiksmo, netikėtų siužeto vingių. Kai kada tie patys veikėjai pasirodo skirtingais amplua keliuose skyriuose. Žiūrėk, čia dar verslo parneris, čia jau daktarų bičiulis, o dar toliau – tik spirito kontrabandininko lavonas. Šiandien daug kas skamba neįtikinamai, tačiau Stašaitis nėra apsimetėlis ar fantazuotojas. Kapitalistų klubo prezidentas išties bendravo su pagrindiniais to meto politikos lauko žaidėjais: su Vytautu Landsbergiu esą taisė Lietuvos Respublikos Konstituciją, su Gediminu Vagnoriumi diskutavo apie valstybės valdymą, su Kazimiera Prunskiene ir Algirdu Mykolu Brazausku tvarkė reikalus. Žinoma, tuo pat metu stengėsi mokėti kuo mažiau mokesčių, apeiti įstatymus, finansavo Vytauto Šustausko žygius versti valdžią (nes bet kokia valdžia – blogis) ir kūrė naujas mokesčių inspektoriams neįkandamas verslo schemas laisvalaikiu skaitydamas Friedrichą Hayeką ir Johną Locke’ą.
Knygoje gerai atspindėtas praėjusio amžiaus pabaigos rūstus Lietuvos verslo pasaulis, kuriame beveik nebuvo vietos moterims, daug amžininkams jau primirštų faktų, minimos garsios dešimtojo dešimtmečio pavardės. Pasakojamos istorijos, gerai iliustruojančios anuometines pasirinkimo galimybes ir galimas pasekmes vienu, kitu ar trečiu atveju. Žinoma, kartais nevengiama ir pasigirti: „Vilkijoje, Lapėse ir Kretingoje manimi pasitikėdavo“ (p. 56).
Šiandien daug kas skamba neįtikinamai, tačiau Stašaitis nėra apsimetėlis ar fantazuotojas.
Palankiai pristatomi Stašaičio ideologiniai bendražygiai: Algirdas Degutis, Vytautas Radžvilas, Arvydas Šliogeris, Arvydas Juozaitis, Ričardas Gavelis. O štai Justinas Marcinkevičius, teigęs, kad „šventa gali būti tik Tėvynė, bet ne nuosavybė“ (p. 189), liko kitoje ideologinių barikadų pusėje. Daug dėmesio skiriama kovai su valdžia ir kalėjimui. Tai svarbi tema: kai kas iki šiol įsitikinęs, kad be teismo virš penkerių metų prakalėjęs Stašaitis atpirkęs visas to meto Lietuvos verslo nuodėmes. Kai kurios jo įžvalgos apie ekonominę blokadą, 1994–1995 m. krizę Lietuvoje, apie „Sekundės“ banką, Kauno holdingo kompaniją skamba netikėtai ir gaiviai; taip mąstyti gali tik insaideris. Iš veikėjo pozicijos aprašomi ir visi bent kiek žinomesni to meto verslininkai, neretai užsimenant ir apie jų kapitalo kilmę. Čia jau kaip tikras liberalas Stašaitis nieko nesmerkia ir nemoralizuoja, nuosavybė jam šventa.
Kitas svarbus aspektas – sportas, anot herojaus: „sportininkas – geresnis biznio partneris nei verslo vadybos magistras“ (p. 35). Anuomet sportininkai buvę pirmi versle, politikoje ir kriminaluose, o kartais – visur išsyk. Šie užprogramuoti lyderiai buvo organizuoti, ištvermingi, išmokyti siekti rezultatų, jie lengvai mezgė pažintis, sukurdavo ištisus socialinius tinklus, kuriuos naudojo verslui, politikai, kitiems tikslams.
Stašaitis pralaimėjo kovą už idealų kapitalizmą ir, manau, būtent todėl jis ir parašė šią knygą.
Stašaičio istorijos kartais skamba it pagyros, štai kaip smagu pažeidinėti įstatymus! Tačiau verta prisiminti, kad pažeisti įstatymus vėlyvuoju sovietmečiu nebuvo jau tokia baisi nuodėmė: šalis okupuota, įstatymai rusiški, nuosavybė bendra, tad nėra čia ko per daug rūpintis. Įdomu, kad Sąjūdžio laikais ši nuostata dar labiau pagilėjo, žmonės vieni kitiems padėdavo slapstytis nuo tarnybos kariuomenėje, greitai solidarizuodavosi ir kartu veikdavo prieš valdžią ir labai dažnai „atsisakydavo vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus“. Tiesiog anarchijos triumfas, ir paties Stašaičio didžioji veikla – iš to laiko. Jis kapitalistas-maksimalistas, kuris kaip ir anarchizmo idėjoms prijautę prieškario Lietuvos revoliucionieriai-maksimalistai, neišvengė nei persekiojimų, nei kalėjimo. Stašaitis pralaimėjo kovą už idealų kapitalizmą ir, manau, būtent todėl jis ir parašė šią knygą. „Noriu papasakoti Lietuvos istoriją iš to meto verslo perspektyvos, kad jaunimas giliai suvoktų kapitalizmo esmę, nepasiduotų socializmo beprotybei, o tai jau dabar tenka girdėti apie „socialiai atsakingas įmones“ ir kitas nesąmones“, – kalbėjo jis per knygos pristatymą Vilniuje.
Nors knyga išėjo spalvinga, kupina polėkio ir gerai liko perteiktas nežaboto verslavimo žavesys, joje daug neatsakytų klausimų, nutylėjimų, keistų sutapimų ir kažkokio balansavimo tarp atviro maustymo ir naivumo. Pasigedau ir kai kurių aspektų, lieka neaišku, kokie herojaus santykiai su sovietinėmis partinėmis ir administracinėmis struktūromis. Nemanau, kad KGB stipriai rėmė pogrindinių milijonierių pomėgį slidinėti socialistinių ar net kapitalistinių šalių kurortuose. O štai Stašaitis vyko į Bulgariją, Čekiją, Rumuniją, Vengriją, Kiprą ir Graikiją (p. 59), tarytum į kokią Garliavą nusipirkti agurkų. Bet kuriam, gyvenusiam sovietinėje Lietuvoje, tai atrodo įtartina ir prašosi paaiškinimų.
Nors knyga išėjo spalvinga, kupina polėkio ir gerai liko perteiktas nežaboto verslavimo žavesys, joje daug neatsakytų klausimų.
Pasiduota pagundai pradėti pasakojimą nuo Adomo ir Ievos, nors tolimiems laikams nušviesti būtų pakakę keleto tikslių sakinių. Iš kitos pusės, aprašytos ne visos svarbiausios istorijos, susijusios su herojaus veikla, nenurodytos pareigūnų ir valdininkų pavardės, o juk smalsu būtų sužinoti, su kuo ta kapitalizmo druska valgyta. Pasigedau ir pavardžių rodyklės, ji būtų paranki politikams ir pareigūnams, kurie norėtų neįsigiję prekės mikliai patirti, ar Stašaitis juos mini. Kyla įtarimų, kad leidykla taip elgiasi iš komercinių sumetimų, paveikta laisvosios rinkos dvasios. Knygoje likę keletas netikslumų, bet jie neesminiai ir turiniui įtakos nedaro; net keista, kad jų tiek mažai, nes patikrinti tiek faktų – itin didelio kruopštumo reikalaujantis darbas.
Knyga nepaliks abejingų visų, kas tuo metu gyveno ir dalyvavo aprašytuose įvykiuose, nesvarbu, ar kaip laimėtojai, ar kaip aukos, ar tik kaip liudytojai. Dar ji bus naudinga istorikams, įvairaus plauko tyrėjams, socialiai jautriems menininkams ir studentams, tiems smalsiems žmonėms, kuriems įdomu, kaip kartais gyvenime nutinka. Iš to, ką teko skaityti – tik Juozas Erlickas yra taip tiksliai perteikęs to laiko dvasią, nors žanrai ir skiriasi.
Knyga gali suerzinti tuos, kas rūpinasi ekologija, tvarkingai moka mokesčius, tiki socialiai atsakingu verslu ir pasitiki politikais, partijomis, nekaloringu cukrumi ir bealkoholiniu alumi. Anksčiau ar vėliau nusivils ir tie, kurie viską, ką pasakė Stašaitis, priims už tikrą monetą.
Knyga gali suerzinti tuos, kas rūpinasi ekologija, tvarkingai moka mokesčius, tiki socialiai atsakingu verslu ir pasitiki politikais.
Žinome vengrų istoriko György Péterio sąvoką Nailono uždanga, kuri vartojama tada, kai norima pasakyti, kad idėjos, mados ir pažiūros XX a. antroje pusėje po planetą sklandė nepriklausomai nuo totalitarinių režimų noro geležine uždanga atsitverti nuo likusio pasaulio. Ką Stašaitis, kaip personažas, labiausiai primena? Be jokios abejonės – Tony Montaną iš Briano De Palma’os filmo Žmogus su randu (Scarface, 1983, scenarijus – Oliver Stone, pagrindinis vaidmuo – Al Pacino).
Stašaičio kopimas į aukštumas prasideda tais pačiais 1980 m., kai iš Maskvos sugrįžęs jis tvirtai nusprendžia nebegyventi iš algos, o Fidelio išsiųstas iš Kubos Montana įkelia koją į Majamį. Abi istorijas sieja ir aptriušusi Kauno modernizmo bei tuomet lygiai tokia pat nudrengta Miami Beach Art Deco architektūra.
Ir jei tų 1980-ųjų vėlyvą rudens vakarą virš Kauno būtų praskridęs dirižablis su šviečiančiu užrašu „Pasaulis priklauso tau“, Stašaitis, lygiai kaip ir Montana, tai būtų supratęs kaip ženklą iš Dangaus. Paklaustas, ko trokšta, jis irgi būtų galėjęs atsakyti: „Aš noriu visko, kas man eina į rankas, šio pasaulio ir visko, kas jame yra!“ Juos sieja ne tik maišais į bankus nešami banknotai, žema kilmė ir noras prasimušti, bet ir stiprus charakteris, charizma, sugebėjimas patikti ir įkvėpti.
„Aš noriu visko, kas man eina į rankas, šio pasaulio ir visko, kas jame yra!“
Daug žmonių, paskatinti Stašaičio, pradėjo verslauti, jis būrė šalininkus, net kalėjime surinko 12 mokinių grupę (skaičius įtartinas, bet juk nepatikrinsi) ir reguliariai jiems skaitė paskaitas apie laisvąją rinką, mokė gyventi. Kadaise turėjęs tūkstančius sekėjų, Stašaitis šiandien primirštas gyvena Prienuose. Ir nors kartkartėmis yra pakviečiamas į kokį liberalų susirinkimą ar Laisvos rinkos instituto renginį, ten traktuojamas veikiau kaip žmogus iš praėjusios praeities, gyvoji iškasena, jo atviras savanaudiškumas daug kam atrodo perdėm senamadiškas.
Tuo tarpu Al Pacino įkūnytas personažas iki šiol turi platų gerbėjų ratą hip hopo kultūroje. Jis įkvėpė tokius atlikėjus kaip Jay-Z, The Notorious B.I.G., Mobb Deep, N.W.A., yra net penkiasdešimtmetis reperis, pasivadinęs Scarface, be abejo, gyvenantis pagal Tony Montanos priesakus: pasitikėk savimi, laužyk taisykles, nebijok susimauti, nepaisyk skeptikų, dirbk kaip pragare, duok ką nors atgal. Nors man kažkodėl atrodo, kad svarbesnis buvo filmo pradžioje nuskambėjęs perspėjimas: nenuvertink kitų vaikinų godumo.
Daug žmonių, paskatinti Stašaičio, pradėjo verslauti, jis būrė šalininkus, net kalėjime surinko 12 mokinių grupę.
Žinoma, tipinis Montanos antiherojus filmo pabaigoje gauna ko nusipelnęs, o jo garbinimas – puikus anomijos pavyzdys, kai subkultūros pradeda idealizuoti nusikaltėlius. Stašaitis gi visų pirma buvo nematoma rinkos ranka tikintis verslininkas, o tik po to įstatymo pažeidėjas, jo panašumas su Montana labiau etinis, abu jie ieško naudos tik sau, tačiau Stašaičiui, kitaip negu Montanai, bet kokia nuosavybė yra šventa.
Iki šios knygos pasirodymo birželio pabaigoje Stašaičio bendraminčiai Lietuvoje per daug nesiafišavo, Darius Mockus ir Elena Leontjeva knygos pristatyme nepasirodė, jų žodžiai liko tik ant viršelio. Na, nebent tik alkoholio importuotojas Benas Gudelis ne taip seniai gynė įmonių teisę pirkti limuzinus iš valstybės išmokų verslui, nes: „Turime būti turtinga valstybė, o ne kokie ubagai, važinėti po gatves su paspirtukais“ (delfi.lt, 2021-06-03). Bet tai vis – senoji gvardija, Laisvės partijoje tokių balsų negirdėti.
Šis tekstas publikuotas „Naujojo Židinio-Aidų“ nr. 5.
