Knygų mugėje vykusioje diskusijoje „Kaip pasakoti apie Vilnių? Pasižadėjimai po vakarėlio“ susitiko „Aukso žuvų“ leidyklos vadovė Sigita Pūkienė, leidyklos „Lapas“ vadovė Ūla Ambrasaitė ir R.Paknio leidyklos vadovas Raimondas Paknys. Pokalbį apie Vilniaus jubiliejinius metus moderavo menotyrininkė ir Vilniaus muziejaus direktorė Rasa Antanavičiūtė.
Moderatorė iškart atskleidė, ką reiškia diskusijos pavadinimas: „Pasižadėjimai po vakarėlio susiję su tuo, kad ką tik baigėsi 2023-ieji metai, kurie buvo Vilniaus jubiliejiniai metai.“ Ji pridūrė, kad su pašnekovais norėjo pasikalbėti apie jubiliejinių metų prisiminimus ir išpešti pasižadėjimų jiems praėjus.
Pasak R.Antavičiūtės, antroji pokalbio priežastis – Vilniaus muziejus ir jo pradedama formuoti nuolatinė miesto pažinimo ekspozicija, apie kurią vis dar norisi diskutuoti.
„Šie žmonės čia yra dėl to, kad būtent šios leidyklos leidžia ypatingai daug knygų apie Vilnių ir skirtų Vilniui. Dėl to man, Vilniaus muziejaus direktorei, buvo svarbu sužinoti apie šių žmonių įspūdžius, pasižadėjimus ir išvadas“,– pasakojo R.Antanavičiūtė.
Vakarėlio prisiminimai
Pagrindinis Vilniaus 700-ojo jubiliejaus akcentas buvo visus metus vykę įvairūs renginiai, sulaukę dėmesio ir iš užsienio. Diskusijos dalyviai bandė išskirti, kas, jų nuomone, buvo svarbu miesto pristatymui ir požiūrio formavimui. Apie miesto pateikimą užsieniui prasitarė Ū.Ambrasaitė: „Tai yra labai gera proga, visų pirma, mums patiems permąstyti, kokiame mieste mes gyvename ir to jubiliejaus proga pažinti savo miestą.
Tai yra labai gera proga, visų pirma, mums patiems permąstyti, kokiame mieste mes gyvename ir to jubiliejaus proga pažinti savo miestą.
Kitas dalykas, mums, kaip mažai šaliai, yra svarbu ir prisistatymas užsieniui. Pusę jubiliejinių metų gyvenau Frankfurte ir jubiliejų stebėjau iš toliau. Renginiai, atrodo, buvo puiki proga pasikviesti draugus, kolegas, atvažiuoti į Vilnių. Man atrodo, šių, jubiliejinių metų sėkme tapo tai, kad renginiai buvo sukuruoti labai pilnavertiškai, tai nebuvo kažkokie tiesmuki sakymai: „Va, čia Vilniaus paroda.“
Ji teigė, kad, nors jubiliejaus negalime švęsti kasmet, šis miesto gimtadienis, jos nuomone, galėjo padėti pradėti renginius, kurie ateityje taps tęstiniais ir pritrauks daugiau žmonių į sostinę.
S.Pūkienė pasakojo, kad jai įsiminė nepamiršta Vilniaus kasdienybė: „Vilniaus muziejuose buvo labai daug įdomių parodų, kurios yra apie kasdienybę. Kai kuruodavau temas apie Vilniaus istoriją, norėjau sukurti knygas ne apie kažkokius globalinius, pasaulio istoriją keičiančius įvykius, bet tiesiog apie mūsų kasdienybę, žmones.“
R.Paknys teigė, kad sukakties taip nesureikšmintų, o miesto svarba turi būti suprantama visada: „Aš įtartinai žiūriu į tokius daiktus, kaip jubiliejus. Aišku, miesto jubiliejus yra daug švelnesnis daiktas nei savas jubiliejus, kai bėga metai. Man tai primena ateinančią šventę kovo 8 d., kai visos moterys gauna gėlių, o kitomis dienomis ne. Mūsų leidyklos požiūris yra toks, kad Vilnių reikia mylėti visada, gerokai iki vakarėlio ir gerokai po vakarėlio.“
Mūsų leidyklos požiūris yra toks, kad Vilnių reikia mylėti visada, gerokai iki vakarėlio ir gerokai po vakarėlio.
Pokyčiai mieste
S.Pūkienė pirmoji prakalbo apie tai, kas, jos nuomone, Vilniuje pasikeitė. Jos teigimu, dabar mieste galima daugiau patirti: „2015 m. mes išleidome Justino Žilinsko knygą „Mano Vilnius mano“. Tada norėjosi kažko ypatingo, kad paauglys galėtų susipažinti su Vilniaus istorija. Tais metais apsidairiau ir pamačiau, kad nieko tokio aplinkui nėra ir reikia tai sukurti. Mes galvojome ne tik apie kažkokį grožinį kūrinį, bet apie patyrimą, kurį įtraukėme į knygą. Tas pokytis, kuris atsirado muziejų ar meno erdvėje, yra patyrimas. Žmogus gali patirti būdamas muziejuj, galerijoj, gatvėj jis gali pasiklausyti kokio kalbančio paminko. Ne tik pamatyti, bet ir patirti.“
Leidyklos „Lapas“ vadovė Ū.Ambrasaitė taip pat pabrėžė patyrimus. Jos nuomone, kartais svarbu patirti ne tik, ką matai, bet ir tai, ko nematai: „Išleidome Marijos Drėmaitės ir R.Antanavičiūtės knygą „Neįgyvendintas Vilnius“, pateikianti projektus, kurie architektų ir urbanistų buvo suplanuoti, bet neįgyvendinti. Tas „Neįgyvendintas Vilnius“ duoda suprasti kitokią miesto perspektyvą ir jo patyrimas nėra vien tai, ką tu matai, bet ir tai, ko nematai. Pagal tai, kiek egzempliorių pardavėme, tas pamatymas neegzistuojančio, o kažkada svajonėse buvusio Vilniaus, vilniečių supratimui buvo labai svarbus.“
Vilniaus esmė
R.Antanavičiūtei paklausus, kokia yra Vilniaus esmė ir be ko pašnekovai neįsivaizduotų Vilniaus, R.Paknys prakalbo apie vaizdą: „Aš esu ir fotografas, todėl man visi Vilniaus vaizdai nuo seno yra svarbūs. Kaip ir apie Lietuvos peizažą, Vilnius yra jaukus miestas, jaukus senamiestis, vaizdas. Jis yra arčiau žmogaus ir man tai labai svarbu.“ Apie išskirtinį jaukumą prakalbo ir S.Pūkienė: „Man, kaip vilnietei, daug dalykų yra svarbu, bet, kai susiduriu su užsieniečiu, jis kažkaip pasako tą esmę. Viena mūsų viešnia sakė: „bet čia vien miškas“. Tai reiškia, kad yra miesto ir gamtos dermė.“
Jaukumą skleisti gali ne tik gamta, bet ir gyvenantys žmonės. Ū.Ambrasaitė dėmesio skyrė gyventojų įvairovei ir jos kuriamam Vilniui: „Prieš pusę metų grįžau vėl gyventi į Vilnių ir jis pasikeitė neįtikėtinai. Prieš ketverius metus mano draugas skaičiuodavo, kiek ne baltaodžių sutikdavo gatvėje, būdavo keista, jei per savaitę sutikdavo vieną. Labai džiaugiuosi, kad jis tampa daugiakultūris, toks, koks jis ir buvo, kokį prisimename XX a. pradžioje. Atvykstantys į Vilnių gali jaustis jaukiau.“
Svajonės apie Vilnių
Diskusija „Kaip pasakoti apie Vilnių? Pasižadėjimai po vakarėlio“ buvo skirta ne tik prisiminti ir pasižadėti, bet ir pasvajoti. R.Antanavičiūtė pašnekovus paragino pasidalinti savo svajonėmis, susijusiomis su Vilniumi. Ji pati atviravo, jog norėtų parengti naują „Vilniaus istorijos“ leidimą: „Aš turiu seną svajonę ir niekaip nesugebu jos įgyvendinti. Manau, kad seniai laikas perleisti Vilniaus istoriją, populiarią, suprantamą, su paveikslėliais. Tokią, kokios neturime, nes paskutinis leidimas pasirodė gal 1976 m.“
Su ja sutiko ir S.Pūkienė: „Mes esame tokių istorinių knygų leidėjai, tai aišku, aš irgi norėčiau išleisti Vilniaus istoriją. Norėčiau išleisti tokią knygą, kuri būtų įdomi visokioms auditorijoms: ir vaikui, ir paaugliui, ir suaugusiam ir specialistui, ir mėgėjui.“
Apie knygų naujoves kalbėjo Ū.Ambrasaitė. Ji atskleidė, kad svajoja apie knygą, kuri ne tik būtų apie Vilnių, bet sulauktų ir svarbaus pripažinimo, o Vilnius būtų siejamas su literatūra taip pat, kaip Praha yra siejama su Franz‘o Kafkos kūryba: „Pirma svajonė yra, kad atsirastų romanas apie Vilnių, kuris gautų Nobelio premiją. Antra, kad atsirastų romanas, parašytas ne lietuvio autoriaus apie Vilnių, kuris būtų bestseleriu bent Lietuvoje. Idealu, kad būtų parašytas lietuvių kalba. Kai F.Kafkos miestu yra laikoma Praha, svajoju, kad Vilnius turėtų tokį romaną.“
Kai F.Kafkos miestu yra laikoma Praha, svajoju, kad Vilnius turėtų tokį romaną.
R.Paknys nenutolo nuo fotografijos ir pasidalino svajone surengti parodą, supažindinančią žmones su nematytais miesto kampeliais: „Svajonę apie Vilnių aš turiu didelę. Kas buvote parodoje „Vilniaus pokeris“, matėte keletą didelių nuotraukų iš Šv. Jurgio bažnyčios. Mano svajonė, kad tai būtų paroda. Aš tai vadinu mūrų istorija. Norių parodos iš tų vietų, kurios pasikeitusios arba žmonių neįleidžia, kurias yra matęs vienas kitas.“
Vilniaus muziejaus ateitis
R.Antanavičiūtė pakvietė pašnekovus pagalvoti apie tai, koks turėtų būti Vilniaus muziejus. Ū.Ambrasaitė vėl sugrįžo prie svajonių ir teigė, kad muziejus turi būti padėti pasitelkti fantaziją: „Muziejus, kuriame gali sužinoti, kuriame nori svajoti ir būti. Sužinojimo lygmuo yra visa ta metraštininko, tradicinė muziejaus funkcija. Daug svarbesnė yra svajojimo funkcija, kad muziejus būtų tokia vieta, kad jūsų kuriamos ekspozicijos skatintų svajoti šitame mieste, kad tai taptų tokia vieta, kurioje įsijungia fantazija, kad jame net norėtųsi rašyti tą minėtą mano romaną. Trečias dalykas, norėti būti – labai linkėčiau turėti rezidencijų programą, kur labai įvairių sričių žmonės galėtų atvažiuoti į rezidenciją Vilniaus muziejuje.“
S.Pūkienė pridėjo, kad eksponatai neturėtų būti įrėminti tik statinio erdvėje: „Man patinka tas posakis apie Romą, kad tai yra muziejus po atviru dangumi. Siūlyčiau muziejui išsiplėsti, nepaistyti statinio sienų ribų, kad jis prasidėtų jau gatvėje.“
