Romanas apie tremtį į Sibirą sukurtas pagal tikrus faktus. „Karta nuo Sibiro“ – tai ne tiek dokumentinis pasakojimas, kiek autorės ir tuo pačiu visos kartos, kuriai ji atstovauja, santykis su skaudžiu istoriniu ir labai asmenišku faktu. Tremties pragarą patyrė autorės mama ir seneliai, palaidoję Sibire du vaikus.
Romano pasakotoja yra atradusi savitą santykį su skaudžiu istoriniu įvykiu – ji nemoralizuoja, nesileidžia į sentimentus, bet gyvai, ne melodramatiškai, kartais komiškai pasakoja tikrą istoriją. Į tekstą sklandžiai įsilieja lyriniai ekskursai apie nuostabią Sibiro gamtą, nuotaikingas situacijas, įsimenančias detales. Įtaigus pasakojimas, stilistinė raiška, moderni kūrinio forma išskiria jį iš literatūros tremties tema, todėl tai bus įdomus skaitinys ne tik vyresnio amžiaus skaitytojams, bet ir jaunimui.
Knygos autorės mama Asta Gudonienė (Mockaitytė) praėjusią vasarą apsilankė vaikystės ir paauglystės krašte, dokumentiniame romane aprašytose vietose – Sibire, Altajaus krašte, Ust Kano kaime. Šiemet ir vėl ten sugrįžo. Abu kartus mamą kelionėje lydėjo ir E. Gudonytė. „Abu kartai suvis skirtingi. Pirmasis – lyg žvalgyba, nedrąsus, pilnas didžių atradimų, o antrasis – kur kas gilesnis panirimas į to krašto esmę. Pavadinčiau jį Buvimu. Ar vykau į Sibirą kaip knygos apie jį autorė? Vargu. Ne aš rašau Sibirą. Sibiras rašo mane“, – kelionių patirtimi dalijasi romano autorė.
Didžiausias stebuklas man yra žmogaus gyvybinė ir kūrybos galia. Žiūrėk, likimas maigys žmogų visaip kaip, o šis ims ir iš pasiutimo uždainuos, ir jau visai nebeturėdamas už ko nusitverti, tversis už lauko smilgos... Tokie man yra sibiriokai – XX amžiaus tremtiniai, išauginę ir išugdę daug mano bendraamžių. Ar jie mus augino kitaip? Ar Sibiras paveldimas, perliejamas su krauju? O Lietuva? Tautai svarbūs istoriniai įvykiai nesibaigia sulig konkrečia data, jie neišvengiamai daro įtaką ištisoms kartoms. Kiek šiandien mumyse Sibiro – pagrindinis knygos klausimas.
Autorė Eglė Gudonytė
