Knygą pirmą kartą skaitytojai galės pavartyti Vilniaus knygų mugėje esančiame „Lewben Art Foundation“ stende ir šia proga vasario 22 d., penktadienį, 19 val. Vilniaus knygų mugėje organizuojamoje diskusijoje „Kiekgi galima laukti? Moterų reikalai“ (salė 5.5). Diskusijoje dalyvaus knygos sudarytoja Monika Krikštopaitytė, „Lewben Art Foundation“ direktorė Indrė Tubinienė, MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė, „The Rooster Gallery“ vadovė Jurgita Juospaitytė-Bitinienė, menininkės Monika Furmana ir Laisvydė Šalčiūtė.
Apie tai, kaip kilo sumanymas išleisti šią knygą pasakoja projekto iniciatorės „Lewben Art Foundation“ direktorė Indrė Tubinienė ir Lietuvos išeivijos dailės fondo direktorė Ugnė Bužinskaitė.
Prieš metus, kai meno mugėje „ArtVilnius’17“ rengėme ekspoziciją „Tos žaviosios moterys“, peržiūrėdamos „Lewben Art Foundation“ kolekciją ir pačios gerokai nustebome, kad tarp beveik 300 menininkų moterų autorių tebuvo vos 40. Taip, beveik atsitiktinai, gimė idėja pasidomėti menininkių kūryba atskirai, poreikis tyrinėti ją pačiame Fonde ir drauge propaguoti plačiau.
Kitas impulsas kilo iš tarptautinių procesų. Dėmesys moterims skirtingose srityse jau prieš kurį laiką ėmė intensyvėti: praktiškai mėginta įvertinti jų profesines ir kitas galimybes, rengtos parodos, specialios tematikos bienalės, peržvelgtos muziejinės ekspozicijos ir pan. Visa tai akino pripažinti „nelygybę“ Fondo kolekcijoje. Svarbu ir tai, kad ši tendencija stiprėja: vis dažniau kalbama ne tik apie menininkes, bet ir politikes, verslininkes, diskusijų dalyves, visuomenės veikėjas, aktyvistes. O minėti pokyčiai atsispindi ne tik vizualiuosiuose menuose, bet ir madoje, politikoje, žurnalistikoje bei kitose srityse.
Per pastaruosius kelerius metus Fondas įsigijo apie keturiasdešimt menininkių kūrinių. Dar labiau koncentruotis į moterų kūrybą bei įsigyti jų darbų paskatino projektas „Savas kambarys“ ir, svarbiausia, ši knyga. Pavyzdžiui, Laisvydės Šalčiūtės, Eglės Gineitytės, Eglės Ridikaitės, Keren Cytter, Eglės Karpavičiūtės, Jolantos Kyzikaitės kūriniai kolekcijoje atsirado įsibėgėjus šiems projektams.
Didžiuojamės, kad kolekcijoje yra puikių darbų, kurių autorės – tokios įspūdingos klasikės, kaip Kazė Zimblytė, Elena Urbaitytė-Urbaitis, Marija Teresė Rožanskaitė. Gana reprezentatyvus karjeros viršūnėje esančių autorių (pvz., Eglės Gineitytės, Eglės Ridikaitės, Laisvydės Šalčiūtės, Patricijos Jurkšaitytės, Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės) ir talentingiausių jaunų kūrėjų (tokių kaip Eglė Karpavičiūtė, Vita Opolskytė, Auksė Miliukaitė, Kristina Ališauskaitė) bei daugelio kitų rinkinys. Tikimės, kad kiekviena turės progą kuo geriausiai atsiskleisti šiame leidinyje.
Mums labai smagu ir todėl, kad Fonde gausu puikių užsienio autorių. Viena jų, padariusių mums įspūdį ir nustebinusių, buvo Helen Marten. Išskirtinės manieros darbai paskatino sekti jos kūrybą, tad nuvykome į Londoną, „Serpentine Gallery“, pasižiūrėti jos personalinės parodos. Po to, kai įsigijome darbą „Tapsmas šaka“, Helen Marten pelnė Turnerio prizą.
Panašiai mus paveikė ir Tschabalalos Self kūryba, kurią šiuo metu galima pamatyti Dailininkų sąjungos galerijoje „Parado ištrauka“. Nors jos darbą įsigijome prieš dvejus metus, į Lietuvą jis atkeliavo tik 2018-ųjų vasarą – prieš tai leidome jam paklajoti po pasaulį. Pavyzdžiui, Niujorko „New Museum“ vykusioje parodoje „Dirgiklis: lytis kaip įrankis ir ginklas“ („Trigger: Gender as a Tool and a Weapon“) buvo tyrinėjamas lytiškumas šiuolaikiniame mene ir kultūroje politinių sukrėtimų ir atsinaujinusių kultūrinių karų metu. Šios parodos idėja, beje, rodo jau minėtas tendencijas.
Tyrinėdamos Fondo kūrinius drauge su knygos sudarytoja Monika Krikštopaityte, turėjome pripažinti, kad tikrai renkamės gana provokuojančius darbus. Kaip pavyzdžius ji vardijo Andrea Joyce Heimer tapybą be tabu, impozantišką Tschabalalos Self drobę „Mane“, Claire Tabouret „Tris kaukes“, apsinuoginusią Alinos Melnikovos tapybą, didžiulę Monikos Furmanos drobę „Dievai ir demonai“. Šie pasirinkimai rodo, kad mene vertiname gebėjimą kalbėti apie nepatogius (kūniškus, instinktų, užribio) dalykus. Taip, drąsa, ryškūs, provokuojantys, į kraštutinumus linkę darbai tikrai traukia. Tačiau vertiname įvairią drąsą. Pavyzdžiui, Kazė Zimblytė irgi savaip drąsi. Vis dėlto Lietuvos mene norisi matyti daugiau pačios įvairiausios drąsos, nes čia vis dar jaučiamas šioks toks santūrumas, be to, jis atsispindi ir žiūrovų nuomonėje. Tikimės, kad menininkių kūrybai skirtos iniciatyvos pakurstys jų drąsą. Bent šiek tiek.
