Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka pokalbio pradžioje sakė, kad šiuo metu vėl reikia kalbėti apie J.Kunčiną.
„Kodėl reikia kalbėti apie J.Kunčiną? J.Kunčinas galėtų būti tam tikras orientyras, kur link mes einame, kokie lūžiai vyksta“, – sakė S.Repečka, pabrėžęs, kad, jo nuomone, J.Kunčino „Tūla“ buvo lūžio romanas. Jis taip pat teigė, kad yra ir skaitytojams dar nežinomų šio autoriaus kūrybos plotmių – pavyzdžiui, iki šiol nėra išleista nei vieno J.Kunčino poezijos rinktinė. Tiesa, planuojama kitais metais tokį rinkinį pagaliau išleisti.
J.Kunčinas galėtų būti tam tikras orientyras, kur link mes einame, kokie lūžiai vyksta.
Nujautė, kad taps prozininku
Apie J.Kunčino kūrybą, jo gyvenimo ir kūrybos etapus kalbėjo bičiuliai iš tų laikotarpių. Diskusijos pradžioje vertėjas Teodoras Četrauskas prisiminė įvairias anekdotines situacijas, kuomet jie studijuodami ketvirtame kurse kartu Vilniaus senamiestyje nuomojosi butą.
„Tuo metu jis jau pradėjo rašyti eilėraščius. Kartą atėjo ir sako, žiūrėk, laimėjau trečią vietą. Pasirodo, jis lankė literatų būrelį. Tai jam padarė didelį įspūdį. Jis daug metų buvo poetas, tik vėliau ėmė rašyti prozą“, – sakė. Vėliau jų keliai išsiskyrė, J.Kunčinas universiteto nebaigė – iš dalies tai susiję ir su rašytojo polinkiu į bohemišką gyvenimą. Anot T.Četrausko, nuo antro kurso J.Kunčino gyvenime alkoholis užėmė vis daugiau vietos.
Poetas Vladas Braziūnas sakė, kad su J.Kunčinu susipažino dirbdamas „Tarybinio studento“ redakcijoje. Beje, tuomet redakcijos patalpose V.Braziūnui kartais tekdavo ir nakvoti, kai nebūdavo kur prisiglausti.
„Tuo metu Jurgis jau jautėsi esąs didelis poetas. 1975 vasario 18 dieną jis man užrašė knygą „Jungtis“, – vėliau ji virto jo pirmąja knyga. Jos buvo du egzemplioriai“, – sakė V.Braziūnas, į renginį atsinešęs šį egzempliorių. V.Braziūnas sako jau tuomet nujautęs, kad J.Kunčinas bus prozininkas, o ne poetas – jo eilėraščiai buvo tiršti realybės. Juose buvo jaučiamas noras išsipasakoti, o kartu akivaizdus ir mokėjimas tobulai eiliuoti, tai buvo tarsi eiliuoti pasakojimai. „Buvo nuojauta, kad jis neišvengiamai pasuks į prozą“, – sakė V.Braziūnas.
Visas gyvenimas – romanuose
Antanas A.Jonynas sakė, kad viską, kas vyko J.Kunčino gyvenime, galima išskaityti jo romanuose.
Kiekvienas epizodas jo romane „Tūla“ yra ištrauka iš gyvenimo. Skaitydamas jo romanus gali rekonstruoti jo gyvenimą.
„Kiekvienas epizodas jo romane „Tūla“ yra ištrauka iš gyvenimo. Skaitydamas jo romanus gali rekonstruoti jo gyvenimą“, – sakė A.A.Jonynas. Jis sakė pavydėdavęs Jurgiui jo fantastiškos atminties.
„Jis turėjo tikslią fotografinę atmintį, galėjo papasakoti, su kuo buvo susitikęs prieš dešimt metų, kuo tas žmogus apsirengęs. Tokia atmintis daro jį labai įdomiu prozininku“, – sakė A.A.Jonynas.
Jis pripažino, kad jų bičiuliavimosi metu buvo nemažai neblaivių epizodų, tačiau vėliau J.Kunčinas kiek aprimo. Tai įvyko tuo metu, kai pagaliau jam buvo skirtas butas, beje, tas pats, kuriame anksčiau gyveno Juozas Erlickas. Tai buvo labai kūrybingas jo gyvenimo laikotarpis – romanas „Tūla“ buvo labai sėkmingas, jam, kaip germanistui, atsivėrė plačios erdvės, pasaulinio pripažinimo galimybės. Deja, netikėta mirtis visą tą kūrybinį pakilimą nutraukė.
T.Četrauskas prisiminė paskutinius J.Kunčino gyvenimo mėnesius 2002 metais. Tuometu Lietuva viešnios teisėmis dalyvavo Frankfurto knygų mugėje, J.Kunčinas buvo gavęs stipendiją Miunchene, jis tuo metu galvojo apie reikšmingus apdovanojimus.
T.Četrauskas prisimena pokalbį oro uoste, kuomet J.Kunčinas jam sakė: „Čia bus dabar labai gerai, labai puiku“. Tačiau norėto apdovanojimo jis taip ir nesulaukė. Tai J.Kunčiną labai prislėgė. Jis įniko į alkoholį ir po septynių dienų nuolatinio gėrimo mirė. „O juk tuo metu jis buvo pačiame apogėjuje“, – sakė T.Četrauskas.
Susitikimo metu buvo ir netikėtas momentas – apie savo draugystę su J.Kunčinu papasakojo Vida Girininkienė. Ji sakė artimai su J.Kunčinu kelis metus bendravusi devintojo dešimtmečio pradžioje. Anot jos, tuo metu J.Kunčiną jo tėvai buvo uždarę į priverstinio gydymo nuo alkoholizmo įstaigą, kuris, moters teigimu, buvo panašus į kalėjimą.
„Iš ten kas savaitę jie buvo paleidžiami į laisvę, tačiau jis vis pabėgdavo. Pabėgęs visuomet prisigerdavo“, – pasakojo moteris. Ji teigia, kad būtent tuo metu J.Kunčinas iš poeto tapo prozininku. Ji rodė apie 200 jai rašytų laiškų, eilėraščių, piešinių. „Jis buvo labai jautrus žmogus“, – taip apie J.Kunčiną sakė V.Girininkienė.
