Pranešime žiniasklaidai – aštuonių vertėjų mintys apie naujas leidyklos „Baltos lankos“ knygas.
Karlo Ove’s Knausgårdo romano „Mano kova. Vaikystės sala“ vertėja Justė Nepaitė
Šiam romanui apibūdinti pasirinkčiau antrojo kosminio greičio, dar vadinamo pabėgimo greičiu, dėsnį. Pagal apibrėžimą, šį greitį pasiekęs mažos masės kūnas įveikia didesnės masės kūno gravitacijos lauką ir iš jo ištrūksta.
Mažasis Karlas Uvė – neatsiejama savo šeimos dalis, o visas jo gyvenimas teka nedidelėje pietų Norvegijos saloje. Ilgainiui jis, pradėjęs lankyti mokyklą ir su bendraamžiais draugais tyrinėdamas aplinką, atranda pasaulį už namų ribų – kur kas didesnį, nepažinų ir viliojantį. Pamažėle išsiverždamas iš jį ribojančio tėvų ir ankštos salos gravitacinio lauko, jis pasiekia reikiamą greitį ir tampa savarankišku kūnu.
Pasak dėsnio, „pabėgęs“ kūnas vis dar išlieka veikiamas ankstesnio gravitacijos lauko, todėl jo greitis ilgainiui mažėja, tačiau kūnas niekada visiškai nesustoja, kaip ir niekad negrįžta atgal. Ir iš tiesų: Karlas Uvė niekada nebesugrįžta į savo vaikystės salą, o mes, išskrieję į suaugusiojo orbitą, niekada nebegrįžtame į tirštą ir spalvingą vaikystės pasaulį, kurio patirtis išgyvename taip ryškiai. Tačiau net ir būdami suaugę, tebesijaučiame veikiami jo galingos traukos.
Stefanas Ahnhemas detektyvo „9 kapas“ vertėja Eglė Voidogienė
Stefano Ahnhemo „9 kapas“ – lygtis su daugybe kintamųjų, iš kurių vienas ryškiausių – moralė. Kaip ir pirmojoje serijos apie Fabianą Riską dalyje („Beveidės aukos“), riba tarp nusikaltėlio ir aukos išnyksta ir tampa etinio pasirinkimo klausimu. Ir visa tai – ne tik abstrakčios formulės, bet konkretūs, žiaurūs ir sukrečiantys pavyzdžiai, kuriantys įtampą iki paskutinio puslapio. Kartu neišvengiamai savo etines ribas pasitikrina ir skaitytojas. „O kaip toli tokioje situacijoje žengčiau aš?“ – tokią lygtį kviečiamas spręsti kiekvienas, atsivertęs šią knygą.
Min Jin Lee šeimos sagos „Pačinko“ vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė
„Pačinko“ galėtų būti kokia nors organinės chemijos formulė. Tokia, kur neužtenka parašyti atomų simbolius ir skaičius, bet dar reikia ir nupiešti jų išsidėstymą, ryšius ar net pavaizduoti trimatį molekulės modelį. O medžiaga, kurią ji žymi, – tai šeima. Ji randasi, susidaro netikėtomis aplinkybėmis ir dėl netikėtų priežasčių, bet nusidriekia toli per laiką. Jos molekulė paini ir raizgi, iš jos lengvai neištrūkstama. Ji ne tik susiburia iš meilės, bet ir pati išaugina meilę, solidarumą, užuojautą ir pagalbą.
Yoko Ogawa romano „Begalinė lygtis“ vertėja Gabija Enciūtė
Kaip organinės chemijos junginiuose vis pasikartoja anglies atomai, taip ir šio literatūrinio darinio pagrindinis „atomas“ yra empatija – supratimas, gebėjimas įsijausti į kito žmogaus būseną, perprasti jo gyvenimą be didelių paaiškinimų ir ilgų pašnekesių. Manau, tai viena iš nuostabiausių knygų apie tai, kaip žmogus su stipria negalia, gaudamas reikiamą pagalbą, gali egzistuoti visavertiškai ir turėti draugų. Svarbiausia, kad suvokimas, jog visiškas kito žmogaus supratimas – ar bent norėjimas suprasti – yra įmanomas, kad galima jį bent jau įsivaizduoti ir jo siekti, – šis suvokimas tarnauja kaip gydanti formulė kiekvienam skaitytojui.
Jaano Krosso istorinio romano „Lyno akrobatas“ vertėja Danutė Sirijos Giraitė
Jaano Krosso „Lyno akrobatą“ prilyginčiau lygiagrečių visatų burbuliavimo formulei, kurios kintamieji: kvapą gniaužianti kelionė laiku ir erdve, kitų pasaulių atradimai, žmogaus gyvenimo virsmas istorijos raidoje. Knygos puslapiai tarsi kaleidoskopo stikliukai atgamina pasąmonės vaizdinių ir būsenų pavidalus, išgyvenimų ir prisiminimų raizginius, kurie ir vėl atgyja, įgaudami vis kitokias formas.
Kūrinys gali duoti atsakymą į bene svarbiausią gyvenimo lygtį: kaip išgyventi tarp karų, marų ir feodalinių varžtų neprarandant savigarbos bei orumo, liekant ištikimam savo tautai. Toks yra pagrindinis veikėjas – „Livonijos metraščio“ autorius Baltazaras Rusovas. Tačiau šioje knygoje lygties sprendinio dar nėra: jį sužinosime, kai išeis trečia ir ketvirta tetralogijos dalis.
Albert’o Camus „Užrašų knygelės III: 1951–1959“ ir Romaino Gary romano „Dangaus šaknys“ vertėja Violeta Tauragienė
Nei A.Camus, nei R.Gary netelpa į jokią lygtį ar formulę. Man asmeniškai „Užrašų knygelės“ buvo labai brangios tuo, kad parodė – ypač autoriaus viešnagių Italijoje ir Graikijoje įspūdžiais, – ką reiškia mokėti matyti, jausti, mylėti, tiesiog gyventi savo gyvenimą. Už širdies griebiančiai. Ir gyvu, autentišku, pamatiniu Camus ryšiu su Senovės Graikija. O „Dangaus šaknys“ – įtaigiu mano mylimiausio žemyno Afrikos alsavimu ir aistringu, nevaldišku ekologijos problemų gvildenimu.
Dominique Bona parengtos Romaino Gary biografijos vertėja Diana Bučiūtė
Ši knyga – tai Vilniuje gimusio rašytojo, dukartinio Goncourt’ų premijos laureato Romaino Gary – asmenybės, netelpančios į formules ir lygtis – biografija. Jis nekentė jokių rėmų, standartų ir išpažino žmogaus laisvę: laisvę svajoti, laisvę kurti savo gyvenimą ir jį mistifikuoti. Pasak R.Gary, svajotojas slypi kiekviename iš mūsų ir idealizmas – vienintelė viltis, vienintelė jėga, galinti apsaugoti mus nuo nuskendimo materializme.
