Vilniaus knygų mugės „Šortai“: Giedrė Kazlauskaitė kalbina Antaną A.Jonyną

„Šortai“ – tai literatūrinė dvikova, kurioje susitinka knygos autorius ir jos kritikas. Vos per 15 minučių du pokalbininkai turi atskleisti plika akimi nepastebimus aptariamos knygos privalumus ir trūkumus. Šiemet rašytojus kalbino kritikai Elžbieta Banytė, Giedrė Kazlauskaitė, Virginija Cibarauskė, Mantas Tamošaitis ir Mykolas Katkus. Kiekvienas jų pasirinko po dvi jiems įdomiausias knygas, išleistas ne seniau nei prieš metus.

Mugės organizatoriai dalijasi virtualiais „Šortais“ ir, kartu su skaitytojais, nekantriai laukia kitų metų Vilniaus Knygų mugės, kuri gyvai vyks LITEXPO 2022 metų vasario 24 – 27 dienomis.

Antano A.Jonyno poezijos knyga „Naujieji sonetai” (Tyto alba, 2020) – klasikine forma parašyti eilėraščiai, atspindintys rimo ir ritmo, kaip amato, meistrystę. Autoriaus teigimu, eilėraštį valdo kalba, o ne sugalvota mintis. Knygoje nemažai mirties motyvų, bet juos lydi stoiška laikysena ir ironija. Kaip rašymas apsaugo nuo pernelyg didelės melancholijos ir tragizmo? Autorių kalbina literatūros kritikė Giedrė Kazlauskaitė.

VIDEO: Vilniaus knygų mugės „Šortai“: Giedrė Kazlauskaitė kalbina Antaną A. Jonyną

Vilniaus knygų mugės „Šortai“: Giedrė Kazlauskaitė kalbina Antaną A. Jonyną

– Antanai, Jūsų knyga „Naujieji sonetai“ tikrai graži, estetiška. Pavadinimas sufleruoja, kad sonetas yra ne šiaip sau žanras, jis turbūt pats įdomiausias žanras, nes visi eilėraščiai šioje knygoje yra sonetai.

– Taip, ši knyga tuo išskirtinė, kad į ją sudėjau vien tik sonetus. Paprasčiausiai pastaruosius porą metų vien tik juos ir rašiau. Kodėl sonetas? Sonetas, mano supratimu ir išmanymu, pats palankiausias ir patogiausias žanras. Jis neleidžia išsiplėsti, neleidžia daugiažodžiauti, prišnekėti nereikalingų dalykų. Iš kitos pusės, jis visai pakankamas, kad į jį sutalpintum istoriją, siužetą. Skirtingai negu kokiu haiku, kuriuo tik būseną gali nusakyti, – sonetu gali papasakoti visą istoriją (nors meistras gal ir haiku papasakos istoriją). Sonetas iš tikrųjų suvaržo tais savo dviem ketureiliais ir dviem trieiliais, jis iš tikrųjų neleidžia kalbėti niekų.

– Kiek žinau, sonetai yra dviejų rūšių – Petrarkos ir šekspyriškasis. Jie šiek tiek skiriasi forma: vienur trys eilutės gale, kitur dvi eilutės gale. Gana sunku susigaudyti, atrodo, reikia turėti muzikalumo, ritmo pajautimo rašant, nes svarbi ir eilėdara. Kaip juos rašyti, ar Jūs skaičiuojate eilutes, skiemenis, ar tai tiesiog tapo panašu į kvėpavimą?

– Man tai susidėsto savaime, nes forma diktuoja ir struktūruoja galvojimą, mąstymą. Aišku, tie mano sonetai nėra klasikiniai, kur pats pirmas ketureilis – tezė, antras – antitezė, paskui sintezė; šito galbūt nėra, bet vis tiek eilėraščio vyksmą organizuoja pati forma. Nereikia man savęs kažkur varžyti, stabdyti, galvoti. Kartais pradėdamas rašyti eilėraštį gal ir negalvoju, kad tai bus sonetas. Jeigu kažkaip nesutelpa į sonetą tekstas, na, ir neišeina sonetas. Tada prirašai daugiau (arba pasitenkini mažiau). Bet dažnai pradėdamas rašyti, turėdamas kažkokią pirminę kibirkštį, aš daugmaž įsivaizduoju, kad tai bus sonetas, kad 14-toje eilutėje turi viskas pasibaigti. Ir iš tikrųjų, rašai ir ten pasibaigia.

– Pastebėjau, kad eksperimentuojate, nes kai kur pradedate dvieiliais ar trieiliais, o pabaigiate ketureiliais.

– Taip, sonetas nėra tokia jau visiškai sustabarėjusi forma, jis leidžia improvizuoti, perdėlioti detales. Bet aišku, daugiausia vis tiek laikaisi tikslaus piešinio.

– Tomas Venclova yra sakęs, kad rašydamas eilėraščius jis pavarto žodynus, kadangi eiliuoja kaip ir Jūs. O Jūs kaip darote? Štai viename eilėraštyje, atrodo, išsiversta vos su dviem rimais.

– Tiesą pasakius, į žodyną aš rašydamas nežiūriu, nebent suabejoju dėl kirčio. Galvoje tų žodžių lyg ir pakankamai. Kai pradedi ieškoti, kur ką pririmuoti, tai ir prisirimuoja. Pagaliau pats žodis, kuris rimuojasi, kartais savaip pakreipia mintį. Dažnai rašydamas eilėraštį nelabai žinau, kokią čia mintį turiu, ką noriu suformuluoti. Iš tikrųjų, eilėraštis pats rašosi, žodžiai rašo eilėraštį, o ne aš rašau. Kalba rašo eilėraštį.

– Kaip tik norėjau klausti – ką darote, jeigu, pavyzdžiui, sugalvojate mintį, idėją ar kažkokį siužetą, ir nėra rimo.

– Jeigu norėčiau kokią nors mintį pasakyti, aš ją ir pasakyčiau, tam nereikia rašyti eilėraščio. Mintį sukišti į eiliuotą formą, sakyčiau, truputį beprasmiškas užsiėmimas. Sugalvojau mintį ir pasakiau, kam ją dar rimuoti. Eilėraštis randasi kaip tik iš kalbos, jo vyksmas tą mintį ir vysto, ji gimsta berašant. Ir kartais nežinau, o kokia ta mintis? Galų gale, pasižiūrėjus į eilėraštį, ar jis iš tikrųjų pasako kažkokią mintį? Dažnai ne. Dažnai pasako kažką visai kita.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Antanas A. Jonynas

– Šioje knygoje daug mirties, kapinių, laidotuvių motyvų. Pradėjusi skaityti, nesupratau, galvojau, gal čia bus romantinis kontekstas, atsivers kažkokie romansai. Atrodo, kad į mirtį, laidotuves Jūs žiūrite su šiek tiek ironiška distancija. Yra toks šekspyriškas sonetas „Baladė apie čekistą“, jis net iškrenta iš konteksto.

– Jis net ne visai apie mirtį. Nors kažkiek – taip, kaip ir kiekvienas eilėraštis.

– Ar humoras saugo poeziją nuo galbūt per didelės melodramos, nuo egzaltacijos, nuo patetikos?

– Tam tikra prasme, taip. Bet yra truputėlį sudėtingiau. Iš tikrųjų ironija, sarkazmas, groteskas saugo poeziją nuo sentimentalaus lėkštumo, banalaus lyrizmo, meilaus veblenimo, kurio poezijoje pakankamai daug. Iš kitos pusės, nesutikčiau, kad humoras ir ypač ironija, groteskas saugo nuo gilesnio tragizmo; manau, kad dažnai ir atvirkščiai, jis tą tragizmą sustiprina, padaro jį dramatiškesnį, rūstesnį, žiauresnį ir skaudesnį. Geriau pagalvojus, humoras kyla iš nežinojimo ir baimės.

– Vienas sonetas kalba apie tai, kad egzistuoja atminties biblioteka, bet jeigu po mirties ji išnyksta, tai kaip ir nedidelė bėda.

– Tos atmintys egzistuoja su kiekvienu mūsų, ir visas jas saugoti, nemanau, kad būtina pasaulio vertybė. Tai, kas išnyksta, tam ir lemta išnykti. Gerai, kad išnyksta, nes ir taip per daug šitų patirčių kosmose egzistuoja, didelė dalis jų beprasmės.

– Tai čia ir yra tas reiškinys, kurį Jūs ironiškai vadinate patirties makulatūra?

– Turbūt taip.

– Svarstau, kad kanoninės, klasikinės formos tarsi turėtų sukaustyti. Nemažai poetų eilėraščių mes ir matome tą suvaržymą. Bet skaitydama šią knygą pajutau, kad Jus paradoksaliai gal ir išlaisvina.

– Galbūt. Nors sunku pasakyti, kur čia kiek išlaisvina, kur kiek sukausto. Jei natūraliai tas sonetas einasi, jis yra natūralus kalbėjimas. Šios knygos eilėraščių nepavadinčiau lyriškais, lyriniais. Sakyčiau, kad tai daugiau epinė poezija, nes kiekvienas mano sonetas yra pasakojimas, istorija, kuri, tiesą pasakius, neturi jokio išrišimo, moralo, jokios pabaigos ir reikšmės. Pasakoju kažkokią istoriją, kurią skaitydamas gali paklausti – ir kas iš to? Va šitas klausimas yra labai svarbus. Jeigu žmogus paklausia, kas iš to, jau yra gerai.

– Bet lieka, matyt, kažkokia žaisminga potekstė.

– Manau, kad ne tik žaisminga, galbūt lieka kažkas ir sudėtingesnio, jei žmogui kyla klausimas, o ką vis dėlto visa tai reiškia. Eilėraščiai gi nesako jokios tiesos. Jie negali jokios tiesos pasakyti, žmogus iš viso nežino tiesos ir jos negali sužinoti. Ir tai, ką teigia, pavyzdžiui, proto pažinimas, mokslas, yra tiesa tik iš dalies, nes poezija sako truputėlį kitą tiesą. Lyg ir apie tą patį kalbėdama, poezija pasako truputį kažką kito, kas neneigia kitų tiesų, bet jas papildo, arba verčia suabejoti. Tai irgi prasminga, sakyčiau.

– Ar sonetas parašomas vienu įkvėpimu, tarkime, per dieną, ar vėliau prie jo reikia sugrįžti?

– Paprastai, jeigu sėdu rašyti eilėraštį, jis vienu prisėdimu ir atsiranda. Aišku, būna, kad atsiranda ir kitaip. Kartais kokia eilutė užgimsta, ją pasidedi, o po kurio laiko ji sugrįžta ir už jos užsikabinęs vėl kažką parašai. Ne tai kad – va, sugalvojau pirmą eilutę ir prisėdęs parašysiu. Nebūtinai. Bet iš esmės tai yra vieno įkvėpimo darbas. Jei kankiniesi kurdamas, tie prakaito lašai išlieka. Vaizdo jie nepuošia.