„Šortai“ – tai literatūrinė dvikova, kurioje susitinka knygos autorius ir jos kritikas. Vos per 15 minučių du pokalbininkai turi atskleisti plika akimi nepastebimus aptariamos knygos privalumus ir trūkumus. Šiemet rašytojus kalbino kritikai Elžbieta Banytė, Giedrė Kazlauskaitė, Virginija Cibarauskė, Mantas Tamošaitis ir Mykolas Katkus. Kiekvienas jų pasirinko po dvi jiems įdomiausias knygas, išleistas ne seniau nei prieš metus.
Mugės organizatoriai dalijasi virtualiais „Šortais“ ir, kartu su skaitytojais, nekantriai laukia kitų metų Vilniaus Knygų mugės, kuri gyvai vyks LITEXPO 2022 metų vasario 24 – 27 dienomis.
Jurgos Tumasonytės „Remontas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020) – pirmasis autorės romanas. Jame – besiformuojančios Nepriklausomybės ženklai, šiek tiek karikatūriško sovietmečio ir vadinamojo „gariūnmečio“. Veikėjams būdingos emocinės priklausomybės, elgesio ir auklėjimo traumos, viduriniosios klasės vartojimo ir saviraiškos problemos. Ar jas sąlygojo tai kartai būdinga tėvų emigracijos banga? Apie tai literatūros kritikės Giedrės Kazlauskaitės ir knygos autorės pokalbyje.
– Jurga Tumasonytė daugeliui žinoma kaip prozininkė, Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė, daug dėmesio sulaukusių trumpųjų novelių pavadinimu „Undinės“ autorė. Šiandien pasikalbėsime apie jos pirmąjį romaną „Remontas“. Jurga, papasakok, kaip sunku yra parašyti romaną? Vis kartoju, kad poeziją rašyti lengva, o prozą rašyti sunku. Ypač sunku parašyti tokį didelės kompozicijos kūrinį.
– Tikrai sunku. Net svarsčiau, ar kada nors ateis toks laikas, kai sakysiu – ne, visai nesunku, rašyti romanus vienas malonumas. Kasdien atsisėdi ir rašai. Tai neįsivaizduoju, kad toks laikas kada ateis. Debiutavau su trumpąja proza, man visada patiko nujausti, kaip tekstas toliau vingiuos, kad galėsiu jį lengvai suvaldyti. Žodžiu, mažiau darbo nei su dideliu tekstu.
Per tuos ilgus romano rašymo ar mėginimo rašyti metus supratau, kad man pritrūkdavo ir disciplinos, ir sugebėjimo neleisti sau iš karto taisyti teksto. Pradėjusi, rašydavau tekstą porą savaičių, būdavo koks dešimt puslapių ir man pasirodydavo, kad gal iš naujo rašysiu, nes šis variantas ne koks. Pasaka be galo. Tad man padėjo tiesiog atsisėsti ir rašyti, kasdien tam skiriant konkrečias valandas. Tai nebuvo ilgos rašymo valandos, negaliu taip ilgai ištempti, kaip kad kiti rašytojai. Kai kurie prozininkai, prozininkės yra pasakoję, kaip nuo ryto iki vakaro rašo, gali per atostogas parašyti pusę romano. Aš per atostogas dažniausiai atostogauju, o romano, ilgo teksto rašymas yra toks darbas, kurį turi prisiversti daryti dvi ar tris valandas kasdien.
– Tavo romane labai daug psichologizmų. Man atrodo, kad svarbiausi ten yra veikėjai, jų santykiai. Kiek žinau, kai kurie žmonės specialiai renka į krūvą knygas, kurios yra šiek tiek apie sovietmetį, šiek tiek apie vadinamąjį gariūnmetį. Tavo knyga įeina į šią grupę, ten vaizduojama ir sovietmečio kurioziškų ženklų, ir gariūnmečio, ir nepriklausomybės pirmosios pradžios. Kaip suprantu, šis metas sutapo ir su tavo pačios vaikyste, paauglyste, brendimo laikotarpiu. Yra ir daugiau lietuvių literatūroje tokių knygų, pavyzdžiui, M. Nastaravičiaus poezija yra apie tą laiką, ir R. Kmitos proza. Turbūt ten daug tokių kurioziškų detalių, visos mentalinės problemos atrodo tikrai juokingos. Apskritai, ar prozai palankus tas laikas? Rimtai pažiūrėjus, tada buvo ir reketo, ir banditizmo, ir žmonės iš tikrųjų sunkiai gyveno, skurdo ir panašiai.
– Taip, bet jie turi šiokį tokį romantinį šydą, kadangi daugelis iš rašančių, tiek ir R. Kmita, M. Nastaravičius, V. Rykštaitė, V. Cibarauskė ir kiti – tuo metu buvo vaikai, paaugliai ar labai jauni. Tarsi žiūrėtum į tą laiką pro rakto skylutę. Manau, kad jis svarbus kiekvienam rašančiajam, nes paties patirtas, nesvarbu, kiek ten fikcijos. Taip tiesiog yra, kad karta rašo dalykus, vykusius vaikystėje, brendimo laikotarpiu. Kai jau išėjo „Remontas“, pagalvojau, ot velnias, tikrai labai daug knygų, o maniau, kad čia aš rašysiu apie savo išgyventą laiką. Kai sugalvojau romano siužetą, nemaniau, kad bus daug panašių knygų to laikmečio tema, bet kaip tyčia pasipylė. Tai, manau, irgi nusako tam tikrą mūsų būseną.
– Tavo romane svarbus dėmuo – trauma. Kalba eitų apie psichologines, elgesio traumas. Bet ne tik. Ten šmėsteli ir partizanų scena, protėviai, suguldyti miestelio aikštėje. Man pasirodė įdomu, kaip tu supranti traumos perdavimą kitoms kartoms (mes dažnai kalbame apie tai, ką jie mums padarė), kaip perduodama istorinė trauma? Ar tavo veikėja tą patiria?
– Taip, aš iš dalies kalbėjau apie tą paveldėtą traumą, kuri eina iš kartos į kartą, jos rudimentai vis išlenda. Bent jau mano vaikystėje, paauglystėje buvo dažnai sakoma: mes tai vargome, o jūsų karta štai kaip gerai gyvena. Ir kiekvienai kartai taip atrodė, tarkim, močiutė su seneliu kartojo: mes vargome, bet mūsų vaikai labai neblogai gyvena. Tie vaikai galvojo panašiai, taip ir mano karta: va, mes sunkiom sąlygom gyvenom, reketo laikais, bet mūsų vaikai gyvens geriau. Taip ir tęsiasi, ir išvengti kažkokių trauminių patirčių nėra paprasta, ypač ateinančių iš sudėtingų istorinių aplinkybių.
– Jeigu nukrypome prie psichologizmų, kai skaičiau romaną, man pasirodė, kad romano veikėja truputį priklausoma nuo savo mamos. Paskui atkreipiau dėmesį – dar kelios personažės seserys irgi viena nuo kitos tarsi priklausomos, ir tuo pačiu metu išnyra priklausomybė nuo alkoholio. Pagalvojau, gal tas mechanizmas čia yra dėl kito romane esančio motyvo: mama išvyksta uždarbiauti į užsienį, emigruoja. Gal tai irgi kartos ženklas? Turbūt daugelis iš mūsų augdamas matė emigracijos į užsienį bangą. Gal tie mechanizmai kažkaip susiję?
– Labai įdomus pastebėjimas, rašydama negalvojau, iš kur kyla priklausomybės šaknys. Taip, ta aplinka nebuvo labai saugi gyventi, ne tik kad daugelio tėvai emigruodavo, bet buvo ir mentalinių lūžių: mokykloje, bendraujant tarpusavyje. Iš žiniasklaidos atėjo naujų idealų, demonstravusių, kaip sėkmingasis žmogus turėtų gyventi. Nebūtinai visiems pavykdavo siekti tų idealų. Manau, tai irgi svarbu.
– Knygoje tiek daug veikėjų, kad iš pradžių stengiausi rekonstruoti, kuris čia vaizduojamas, prisiminiau visus mūsų bendrus pažįstamus, gal čia tas prototipas, gal čia kitas. Bet paskui pastebėjau, kad jie nėra meno, bohemos aplinkos žmonės, jie tiesiog paprasti miesčionys, pavadintume, biurgeriai, su vartotojiška mąstysena. Ir tu juos labai ironiškai eskizuoji, juokinga skaityti, gerai ironizuoji jų ydas, įpročius. Paskui pamaniau, kad gal nebėra tokios skirties tarp literatų, bohemos ir, sakysim, viduriniosios klasės. Gal visa tai kažkaip susiliejo ir nebėra prasmės kalbėti apie skirtumą.
– Galvodama apie tą laiką, negalėjau įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti gyvenimas inteligentų, menininkų šeimoje, man lengviausiai sekėsi rašyti apie tai, ką pažinojau. Aš iš paprastos šeimos, jokių meno dalykų niekada nebuvo nei mūsų, nei kaimynų, draugių, draugų aplinkoje. Ir dabar, jeigu bandyčiau palyginti, sakyčiau, kad vis tiek skiriasi laisvalaikio leidimo būdai, vartojami dalykai, nes vadinamieji biurgeriai nebūtinai turi gerą skonį. Sunku palyginti, nes nežinau, kaip atrodė bohemiškas gyvenimas 10 dešimtmetyje, tik įsivaizduoti galiu. Man atrodo, kad dabar skiriasi vartojimas, vartojami produktai.
– Kaip anksčiau buvo, viskas aišku. Dabar mūsų gyvenimas pasidaręs pakankamai neblogas, ir nelabai nuo tos viduriniosios klasės skiriamės. Dar norėjau paklausti, tavo knygoje vaizduojamas ir kaimas, gūdi provincija, ir miestas. Ta provincija irgi juokinga, šaržuota, bet didžioji veiksmo dalis vyksta mieste. Esu skaičiusi tavo pasisakymus, kad dažnai rašydavai kavinėse, kad tau svarbus miesto ritmas, miesto kultūra. Ar tau patinka tas skirstymas į agrarinius, miesto rašytojus, ar tu pati tapatintumeisi su miesto rašytojos etikete?
– Dabar būtų sudėtinga mūsų kartą skirstyti, kad tie – miesto, o tie dar agrariniai, nes atrodo, kad tų kaimo rašytojų nelabai ir yra. Man net įdomu, dabar gal galėtų būti naujieji kaimo rašytojai, dvasingai žvelgiantys į žemę. O šiaip tas skirstymas nėra toks aktualus. Mano pačios įpročiai tokie, aš negaliu ilgai dirbti prie savo rašomojo stalo, man labai reikia pokyčių, naujos erdvės, tada lengviau susikaupti. Dabar, kai karantinas ir negaliu eiti į kavines, džiaugiuosi, kad persikraustėme į didesnį butą ir ten galiu keisti lokacijas. O šiaip kavines mėgstu ir tikiuosi, kai atsidarys, dar nueisiu ir šį bei tą parašysiu.
– Knygoje vaizduojamos kelios kartos, gana daug dėmesio skiriama vaikų auklėjimo temai, bent man krito į akis. Mūsų mamos mus augino vienaip, mes vaikus auginame kitaip. Tu pati augini vaiką. Man atrodo, kad rašydama išgyvenai, kad anksčiau vaikai augo pagal B. Spoką ir tarsi patys užaugo, o dabar reikalavimai būti idealia motina ir dar kažką daryti, rašyti knygas atrodo labai dideli, pertekliniai. Ar jauti tokį visuomenės spaudimą?
– Taip, nes knygą rašiau būtent tuo metu, kai atsirado vaikas. Kol pats savo kailiu nepatiri, nesupranti, kuo ypatingas tas ilgas žindymas, kuo skiriasi prieraišioji, neprieraišioji tėvystė. Bet pradėjęs tuo gyventi, supranti, kad yra labai daug reikalavimų, jie nusėda į tave, ir jeigu nesielgi kaip žinai neva esant teisinga, pradedi graužtis. Tada susiduri su prieštaravimais, ar tikrai vaikas bus toks laimingas, jeigu sieksi idealo. Tada ir atsirado tas personažas vaikas. Veikėjai labai atsakingai jį augina, bet galiausiai vis tiek netyčia taip išeina, kad jis turbūt bus traumuotas.
– Tai turbūt ir yra visa knygos intriga. Trauma neišnyksta, kad ir kokios idealios būtų sąlygos. Ačiū tau, Jurga, kad sutikai pasikalbėti.
