„Šortai“ – tai literatūrinė dvikova, kurioje susitinka knygos autorius ir jos kritikas. Vos per 15 minučių du pokalbininkai turi atskleisti plika akimi nepastebimus aptariamos knygos privalumus ir trūkumus. Šiemet rašytojus kalbino kritikai Elžbieta Banytė, Giedrė Kazlauskaitė, Virginija Cibarauskė, Mantas Tamošaitis ir Mykolas Katkus. Kiekvienas jų pasirinko po dvi jiems įdomiausias knygas, išleistas ne seniau nei prieš metus.
Mugės organizatoriai dalijasi virtualiais „Šortais“ ir, kartu su skaitytojais, nekantriai laukia kitų metų Vilniaus Knygų mugės, kuri gyvai vyks LITEXPO 2022 metų vasario 24 – 27 dienomis.
„Remyga“ („Tyto alba“, 2020 m.) – antrasis Rimanto Kmitos romanas. Knyga, pasakojanti apie Sąjūdžio metus iš milicininko ir Afganistano karo veterano perspektyvos, gerokai skiriasi nuo pirmojo romano „Pietinia kronikas“. Apie darbą su istoriniais šaltiniais, istorines traumas, kalbos autentiką ir skaitytojų lūkesčius knygos autorių kalbina literatūros kritikas Mantas Tamošaitis.
– Ar aš teisus, sakydamas, kad Jūsų kelionė tarmiškos kalbos link prasidėjo su rašytojo Pedro Lenzo romano vertimu, kurį atlikote drauge su vertėju Markusu Roduneriu?
– Bandau atkapstyti kokių nors ankstesnių darbų, rašytų slengu... Į eilėraščius kartais įmesdavau gatvės išsireiškimų, savo babos pasakymų. Kai ką iš interneto komentarų nužiūrėdavau ir perkeldavau. Bet iš esmės su P. Lenzo vertimu pradėjau atgaminti tą Šiaulių tarmę. Beversdamas pradedi kitaip mąstyti ir supranti, kad turi naują optinį taikiklį, per kurį imi matyti truputį kitaip. Tampa labai įdomu.
– O Šiaulių slengą buvote pamiršęs?
– Nepamiršęs. Su tėvais bendrauji visą laiką taip pat, susitikus su draugais šiauliečiais tarmė irgi atsigamina, bet rašant būna kitaip. Nesvarbu, kokia tarme mąstome, rašome dažniausiai bendrine kalba. Atrodo, galėtum rašyti kaip kalbi, bet vis tiek turi tokį kultūrinį įgūdį. Kadangi ėmėmės slengo knygos, natūraliai iškilo klausimas, į ką versime, ir vertėme į šiauliečių. Man atrodo, interneto komentaruose ar socialiniuose tinkluose dabar žmonės dažniau rašo tarme, atranda šį įgūdį.
– O galvojate bendrine kalba ar mintys visgi dėliojasi taip, kaip „Pietinia kronikose“ ar iš dalies „Remygoje“?
– Dabar neverčiu į šiauliečių, bet, sakykim, jeigu dirbu su grožiniu tekstu arba galvoju apie kažkokį personažą... Buvo toks ekspromtu parašytas draminis monologas „Mano šuniukas mirė“. Negalvodamas ėmiau pusę sakinio rašyti bendrine kalba, o pusę šiaulietiškai. Atrodo, vieni dalykai geriau skamba taip, kiti – kitaip. Kurį laiką nesivaržai ir žiūri, kas bus, bet po to jau reikia apsispręsti. Bet kai sėdi prie grožinio teksto, dabar, tiesą sakant, man natūraliau rašyti šiaulietiškai.
– Pasirodė jūsų naujas romanas „Remyga“. Tiesą sakant, pirmas konceptualus skirtumas matosi ant paties viršelio. Prieš tai buvusiame romane buvo didelėmis raidėmis užrašyta „Pop romanas“. Ant „Remygos“ taip neužrašyta. Kur jūs matote tą skirtumą, kad vienas yra „pop romanas“, kitas ne?
– Pop romaną visų pirma turiu omenyje kaip žanrą. Lietuvoje jis nėra plačiai naudojamas, bet vokiečių literatūroje, kuria labai domiuosi, romanai apie populiariąją kultūrą, jaunimą, santvarkų virsmą turi savo nišą ir dažniausiai yra vadinami pop romanais. Su populiarumu nieko bendro, nes negali žinoti, bus ta knyga populiari, ar ne. Tai labiau susiję su pasakojimo būdu. Čia pasakojamos ne vien kokio nors laikmečio aktualijos ir istorijos, gana fantastiška maniera pinami įvairūs kultūriniai sluoksniai, tarsi du lygmenys. Daug kas sako, kad tai magiškasis realizmas, kiti mato V. Peleviną ar H. Murakami. Gaunu visokių žinučių su šio teksto palyginimais. Pagal pjesę, kuri buvo pastatyta Šiaulių dramos teatre, žanrą apibūdina kaip psichodelinę roko baladę. Tai va, kas čia pasakys (juokiasi).
– Šiek tiek paprovokuosiu ir paklausiu, ar romanas „Pietinia kronikas“ šiek tiek nepersekioja? Tai yra, ar nesijaučiate kaip aktorius, kuris suvaidina vieno tipažo vaidmenį, ir paskui visi to vaidmens laukia?
– Čia menka provokacija. Akivaizdu, kad laukia, tas lūkestis yra. Man sunkiau buvo nuspręsti, ką dabar daryti su tuo lūkesčiu, kaip elgtis. Atrodė savaime aišku, kad niekam aš nesu įsipareigojęs, bet, kita vertus, iš gana daug skaitytojų (klausimų, susitikimų, kvietimų į renginius) jaučiau, kad jie nori daugiau. Galvojau ir apie tęsinį. Bet gal aš nesu profesionalus rašytojas, nes koks kūrinys mane pasirenka, su tokiu bandau grumtis. Kaip su kokiu demonu. Tai pasirinko šitoks. Iš tikrųjų, ir dabar nemažai skaitytojų tikisi ko nors panašaus, lygina knygas, nors tarp jų nelabai kas yra bendro, išskyrus laikmetį. „Remygoje“ veiksmas vyksta keliais metais anksčiau Šiauliuose ir parašytas iš dalies šiaulietiškai. Tai tiek tų bendrumų.
– Man atrodo, „Remyga“ yra gerokai kitoks padaras jau vien dėl to, kad „Pietinia kronikas“ buvo iš dalies sukonstruota iš autobiografinių detalių, o čia Jūs turėjote liestis prie istorinių realijų ir konkretus istorinio laiko. Tai čia du klausimai. Pirmas: kaip tas procesas vyko? Ir antras: ar nebuvo baisu liestis prie šio istorinio laiko, kai jo įvykiai vis dar kelia daugybę ginčų šeimose ir kitur? Visur matyti ir A. Brazausko, ir V. Landsbergio šešėlis, tai amžina lietuvių ginčų tema.
– Darbas iš tikrųjų vyko panašiai. Neneigsiu, kad „Pietinia kronikose“ buvo autobiografinių detalių, bet tos detalės dažnai atsirasdavo vartant to meto laikraščius, kalbantis su draugais. Neturėjau aš jokio dienoraščio ir iš kur nusirašinėti. Dėl to, kaip ir „Remygos“ atveju, daug skaičiau, tyrinėjau. Rinkausi detales, kurias vėliau įdarbinau romane. Susitikinėjau su žmonėmis, aiškinausi, kaip jie džinsus garino, kaip užsiiminėjo kitais reikalais, kad suteikčiau personažui to meto įgūdžių. O rašydamas „Remygą“ buvau apsėstas noro viską sudėti iš tikrų detalių, iki smulkmenų surinkti kaip „Lego“. Paskui supratau, kad gal ir per daug užsimojau, bet šiaip tą romaną mačiau kaip eksperimentą, mėginimą sujungti dvi sritis.
Jie abu labai stipriai paremti šaltiniais.
– O dėl šaltinių pasėdėjote archyvuose, kurie dar buvo atidaryti prieš karantiną?
– Archyvuose nedaug. Su žmonėm buvo galima susitikti (juokiasi). Tas buvo labai svarbu. Dar Šiaulių P. Višinskio bibliotekos kraštotyros skyriuje daug medžiagos gavau. Tiesa, nepasakiau dėl V. Landsbergio ir A. Brazausko šalininkų stovyklų. Tai taip, buvo šiek tiek neramu.
– Gavote barti?
– Dar ne. Svarstau, gal tie žmonės, kurie dėl to susijaudintų, dar neperskaitė knygos. Bet man pačiam buvo įdomūs su šia tema susiję klausimai. Rašau apie vyresnius už save žmones, kurie tą laikmetį kitaip išgyveno negu aš, būdamas paauglys. Man buvo įdomu nusikelti ir pagalvoti, kaip aš tą laikmetį būčiau matęs. Dabar, aišku, lengva rinktis, kai jau žinai, kas kaip susidėliojo. Bet iš tikrųjų vienas politinių ar visuomeninių klausimų, kuris man toje knygoje kelia nerimą – buvo Sąjūdis ir ta didžiulė banga už nepriklausomybę ir prieš komunizmą, o vėliau tie patys komunistai laimi rinkimus. Kaip greitai pasikeičia žmonių nuotaikos. Juk prieš keletą metų būtų gyvybes atidavę už laisvę. Tai vienas iš man svarbiausių klausimų ir inspiracijų rašymui. Nesitikėjau išsiaiškinti ir atsakyti į šį klausimą, bet romanas leido apie tai pagalvoti.
– Vienas iš Jūsų romano veikėjų pasako: šiandien atrodo, kad visi ne taip myli Lietuvą, ne tas dienas dainuoja. Man atrodo, kad visi ginčai apie partizanus, net ir J. Marcinkevičių mus iki šiol persekioja. Ar nebuvo pagundos romane pateikti teisingą Lietuvos mylėjimo būdą?
– To gal nebuvo. Bet kad dalykai mus persekioja iki šiol, tai tiesa. Apie tas gijas, kurios mus atsiveja iš praeities, ir yra romanas. Praeitis yra gyvybinga. Ji veikia kaip Sąjūdžio metu veikė sovietinė praeitis; kaip pagrindinis knygos herojus, kuris grįžta iš Afganistano ir atsiveža savo veiksmų padarinius. Iki šiol mes apie tai skausmingai kalbame. Tai natūralu ir suprantama, bet vis tiek reikia mokytis vienam kitą suprasti ir kažkaip bandyti aiškintis. Viena yra Sajūdis, kita yra grįžti prie kompromiso. Matyt, per skaudus tas lūžis.
– Paminėjote, kad Jūsų herojus yra Afganistano karo veteranas. Ar pasirinkdamas buvusį kareivį norėjote paryškinti perversmo metų traumos gilumą, ar visgi sąmoningai bandėte papasakoti Afganistano karo istoriją ir jos pasekmes? Tokių pasakojimų mes neturime daug, iš esmės tik Z. Stankaus ryškesnį pasakojimą.
– Yra išleista prisiminimų, bet, taip, ne grožinėje literatūroje. Mane tai stebino, atrodė kaip viena iš neatsakytų temų. Žmonės iš to karo grįžo ir pasijuto nereikalingi. Atrodė, buvo visai kitų rūpesčių negu jų situacija ir problemos. Tie neišspręsti dalykai yra dar vienas akmenukas, kuris, atrodo, trina padą einant. Mes neradom santykio: kas tie žmonės buvo, ar jie sovietų armijai tarnavo, ar jie mūsų ir mes turime jais rūpintis. Su Lietuvos nepriklausomybe tam tikri žmonės tapo nereikalingi. Ne tik nomenklatūrininkai, dirbę sovietinės valstybės aparate, bet ir daug kitų žmonių, kurie lūžio metais keitė profesijas ar dėl kitų priežasčių tapo nereikalingi ir niekas nežinojo, ką su jais daryti. Nelabai buvo kam rūpintis, nes buvo svarbesnių reikalų. Tokių nereikalingų žmonių yra ir tuomet, kai, atrodo, darome viską, kad būtų geriau, visus mylime, visais rūpinamės. Nėra taip paprasta. Tad man tas romanas yra apie tikrovės sudėtingumą.
– Kada kita poezijos knyga?
– Oi, čia didesnė provokacija (juokiasi).
– Ačiū, kad atėjote.
-
Vilniaus knygų mugės „Šortai“: Virginija Cibarauskė kalbina Tomą Petrulį
-
Vilniaus knygų mugės „Šortai“: Giedrė Kazlauskaitė kalbina Jurgą Tumasonytę
-
Vilniaus knygų mugės „Šortai“: Elžbieta Banytė kalbina Alfonsą Andriuškevičių
-
Vilniaus knygų mugės „Šortai“: Virginija Cibarauskė kalbina Mantą Balakauską
