Vilniaus knygų mugės „Šortai“: Mykolas Katkus kalbina Tomą S.Butkų

„Šortai“ – tai literatūrinė dvikova, kurioje susitinka knygos autorius ir jos kritikas. Vos per 15 minučių du pokalbininkai turi atskleisti plika akimi nepastebimus aptariamos knygos privalumus ir trūkumus. Šiemet rašytojus kalbino kritikai Elžbieta Banytė, Giedrė Kazlauskaitė, Virginija Cibarauskė, Mantas Tamošaitis ir Mykolas Katkus. Kiekvienas jų pasirinko po dvi jiems įdomiausias knygas, išleistas ne seniau nei prieš metus.

Mugės organizatoriai dalijasi virtualiais „Šortais“ ir, kartu su skaitytojais, nekantriai laukia kitų metų Vilniaus Knygų mugės, kuri gyvai vyks LITEXPO 2022 metų vasario 24 – 27 dienomis.

Fotografijomis, žemėlapiais ir piešiniais iliustruotas poezijos rinkinys „Ežero žemė” („Vario burnos“, 2020 m.) – beveik meno albumas. Apie kūrybos architektoniką ir vidines transformacijas su knygos autoriumi Tomu S.Butkumi kalbasi apžvalgininkas, viešųjų ryšių ekspertas Mykolas Katkus.

Vilniaus knygų mugės „Šortai“: Mykolas Katkus kalbina Tomą S. Butkų

Klausykdaugiau turinio

– Praėjusiais metais išleidai knygą „Ežero žemė“. Tai antroji tavo knyga tuo pačiu pavadinimu?

– Galima ir taip pasakyti. Bet tai yra antroji didelio formato poezijos knyga. Taip būtų tiksliausia pavadinti.

– Knyga išsiskiria tuo, kad ji yra kaip meno albumas. Čia eilėraščiai surinkti iš daugelio tavo kūrybos metų.

– Žiūrint paviršutiniškai, gali atrodyti, kad tai visokiausių dalykų kratinys.

– Na jau, knygą galima pavadinti įvairiausiai, bet kratiniu neįmanoma. Čia yra ir užrašų, ir eilėraščių „už ribų“, formų, taip pat daug tavo interpretuotų kūrinių, fotografijų iš įvairių gyvenimo epizodų. Esi minėjęs, kad šią knygą sugalvojai būdamas 17-os metų. Kaip tu grįžai prie šios septyniolikamečio vizijos, kurią dabar įgyvendinai?

– Keliavau Tatruose, tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį. Tai buvo labai stiprus potyris, tarsi atsivėrė visas pasaulis. Tuomet aš pradėjau sąmonės srauto forma užrašinėti tekstus. Tekstai iš to laikmečio susidėlioja į mažąjį rinkinį, „Ežero žemę“. Nuo tada puoselėjau knygos idėją, supratau, kad yra daug temų, kurias norėčiau paliesti. Ilgą laiką neradau tam formos. Pirmoji knygelė, čiabukas, savilaida pasirodė 1997 m., o nuo to laiko iki pernai metų vyko intensyvios paieškos. Vienu metu buvau visiškai užmetęs idėją, maniau, kad neįmanoma jos įgyvendinti. Idėja buvo ta, kad kiekviena vieta turi savo tekstą. Keliauji ir supranti: čia yra superinė erdvė, kurioje žmonės kitaip kalbasi, rengiasi, elgiasi. Tos vietos inspiruodavo tam tikrus eilėraščius.

– Knygoje yra tavo eilėraščių, kuriuos aš buvau skaitęs ankstesniuose rinkiniuose, dalis – neskelbta. Juos tarsi sulydei į vieną audinį. Klysčiau, sakydamas, kad tavo knygoje vyrauja architektūrinis požiūris, nes esi architektas, bet išties palyginimas su erdvės (namo ar rajono) statymu atrodo tikslus. Ar domėjaisi architektūros autoriais, ieškojai įkvėpimo architektūroje, konstruodamas šį audinį?

– Taip, yra ta architektonika. Visoje mano kūryboje galima įžiūrėti principinius dėsnius. Kiekvienas skyrius turi trylika tekstų. Knygoje „Generuotos kalbos mutacija“ buvo trys skyriai po trylika eilėraščių plius vienas įvadinis tekstas. Tai viso keturiasdešimt. Šitoje knygoje yra trylika skyrių po trylika eilėraščių. Tam tikri skaičiai, numerologija man yra svarbu. Kai ateini į naują erdvę ir joje sunku susigaudyti, galima pasitelkti architektūrinį „trijų“ dėsnį: rask tris elementus ir juos sugrupuok. Tada atsiranda kosmos, iš chaoso gimsta tvarka. Taip ir čia: supratau, kad knyga yra iš dviejų dalių. Bus tamsioji ir šviesioji pusės. Kadangi tų tekstų labai daug (šimtas), suvokiau, kad tie trylika skyrių persimaišys. Gamtos ir meilės tema, ar, sakykim, politiniai tekstai turi tą patį dėmenį. Iš tam tikro scenarijaus, siužeto, mano vidinių transformacijų atsirado pavadinimas, kad tai yra poetinis romanas. Nuo išsiderinusio gimimo, gaivalo, iki išskaidrėjimo ir suvokimo, kas yra tekstas, erdvė, ką man pačiam reiškia poezija. Taigi, aiškios kompozicijos atsirado tam, kad tas chaosas būtų suvaldytas.

– Tavo kūryboje buvo keli periodai. Buvo laikas, kai tekstai buvo performatyvūs, tiesiogiai susiję su kontekstu. Buvo laikas, kuomet tu viešindavai labiau tradicinės poezijos tekstus, susijusius su meile, praeitimi, atmintimi, savęs permąstymu. Šioje knygoje suradau visų šių periodų tekstų. Ar tai buvo apgalvotas sumanymas, ar išėjo natūraliai?

– Natūraliai. Kuo toliau giliniesi į save, tuo labiau suvoki, kad esi visoks. Negali dalies savęs išmesti, nuneigti. Kai bandai ją integruoti, prasideda įdomus žaidimas. Lygindamas gali pradėti matyti, kiek tavyje meilės, neapykantos, pykčio. Išėjo tokia patirtinė poezija, eksperimentavimas, naujų formų ieškojimas. Čia įtraukti beveik visi mano eksperimentai su poetine materija, net tam tikri politiniai manifestai. Atsirado supratimas, kad poezija gali išeiti už žodžių ribų, likti tik artikuliacijos, kurias mes sudedame į skaičius ar kitus ženklus. Iš čia atsirado žaidimas, kad tai yra mano dalis ir ta dalis paaiškina kitą dalį. Tokių tekstų, kurie kaip koncertas – sugrojai ir baigėsi, pas mane mažai.

– Viename tekste pasakoji, kad dirigentas vėdina dekius, o moteris dulkina orkestrą. Kitame eilėraštyje moters, dulkinančios dekius, motyvas atsikartoja. Norėjau paklausti apie įkvėpimo šaltinius ir palyginimus. Apskritai Lietuvoje esu matęs mažai tokių ambicingų knygų. Stebint tavo kūrybą, jau seniai atrodė, kad tame „undegrounde“ paslėpta gili, iki galo neišsakyta mintis. Tave lygino su tokiais poetais kaip Vytautas Urbavičius, Romas Daugirdas, tačiau kalbėdamas apie šią knygą pirmiausia išskiri Sigito Gedos vieną garsiausių kūrinių „Babilono atstatymas“. Jame S. Geda išsikėlė tikslą „įdvasinti kalbą“, kuri buvo prarasta. Koks tavo tikslas šioje knygoje, ką tu atstatai?

– Paprastais žodžiais knygos tikslą nusakyti būtų sunku. Pirminė ambicija buvo supurtyti fundamentus, nes man atrodo, kad Lietuvos poezijos kraštovaizdis yra ganėtinai skurdus ir poetinė patirtis sukišama į kokią nors eilėdarą. Mes visi prisimename – jeigu nemoki eiliuot, tu ne poetas. Nesvarbu, kad turi kitokį požiūrį. Su ta formos tradicija aš ilgai kariavau, kol supratau, kad tikrasis dalykas yra susivokti, kam viso to reikia. Tai yra vidinio išsilaisvinimo manifestas. Aš parašiau tą knygą, kad galėčiau suvokti, kas su manimi vyksta, kodėl galų gale rašau tuos eilėraščius. Menine prasme tai yra terapijos forma.

– Johnas Williamas de Forestas nukalė terminą „didus amerikietiškas romanas“. Juose dažnai migrantų vaikas pasakoja savo Amerikos patirtį ir ji tampa tarsi visų mūsų patirtimi (pvz., U. Sinclairo „Džiunglės“, F. S. Fitzgeraldo „Didysis Getsbis“ ir pan.). Ar tu turėjai ambiciją, kad ši knyga taptų „didžiąja lietuviška novele“? Ji pasakoja apie meilę, seksą, praeitį, kovas, istorijos įvykius ir baigiasi mikrokosmosu, kurį pragyveno tam tikro amžiaus žmonės. Tai šį tą pasako apie lietuvio dvasią, nes kilmė tau atrodo svarbi daugelyje vietų.

– Tokių ambicijų neturėjau, nes suvokiu, kad numatyti knygos istoriją, kaip ji paveiks skaitytoją, ar sulauks didesnio rezonanso už siauro poezijos gerbėjų ar heiterių klubo ribų, ne mano sfera. Viskas, ką galėjau padaryti, tai sudėti geriausia, ką turėjau savyje.

– Vienas iš „didžiosios Amerikos novelės“ bruožų yra tas, kad pradžioje ji būna nepripažinta, tik paskui atrandama. O dabar mes apskritai gyvename laiku, kada visa literatūra tam tikra prasme beprasmiška, paskendusi įvairiose prasmėse. Tu knygą matai kaip tam tikrą pašaukimą, sakai, jog pirmiausia jos reikia sau. Kokių lūkesčių turi jos skaitytojui, kas jis?

– Knygoje yra instrukcija, trys skaitymo būdai. Pirmas, pačiam neišrankiausiam skaitytojui: vartyti, ieškoti gražių paveiksliukų ar tekstų. Antras: mėgautis tekstu, gilintis į subtilybes. Trečias: patirti knygą kaip visumą, leistis į mano transformacijų pasaulį. Mano lūkestis yra, kad tomis transformacijomis man pavyko užkabinti tai, kuo gyvena šiandieninis žmogus, vyras. Lietuvių poezijoje mažai kalbama apie tai, kaip jaučiasi vyrai.